Literary Translation in Interwar Lithuania: From the Tendency to Lithuannianize to the Quest for Equivalence

Abstract

Straipsnyje aiškinamasi, kaip kito požiūris į vertimo darbą ir reikalavimus vertėjams per du nepriklausomybės dešimtmečius. Glaustai pristatoma dviejų pagrindinių to meto vertimo srities figūrų – Jono Jablonskio ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės – veikla vertimo srityje, aptariamas jų indėlis į lietuviškosios teorinės vertimo minties formavimąsi ir vertimų kokybės gerėjimą. Tarpukariu vertimo srityje įvykęs didelis kokybinis šuolis matomas ne tik lyginant periodo pradžios ir pabaigos vertimus, bet ir gilinantis į periodinėje spaudoje skelbtose vertimo klausimams skirtose publikacijose reikštas nuostatas, požiūrį, pasiūlymus. Pirmajai periodo pusei būdingą siekį kitos kultūros tekstus pritaikyti savos kultūros poreikiams, dėmesį vertimo tekstui kaip autonomiškam lietuvių kalbos ir stiliaus faktui dešimtmečių sandūroje ėmė keisti dėmesys originalo stiliui, pastanga taisyklinga lietuvių kalba perteikti jo ypatybes, orientuojantis į reikšmingus literatūros kūrinius, klasikinius ir šiuolaikinius tekstus, turinčius išliekamąją vertę, atveriančius kitas kultūras, ryškėjo judesys nuo kultūrinio uždarumo, sau pakankamumo kultūrinio dialogo link. Tyrime tarpukaris atskleidžiamas kaip reikšmingas periodas formuojant teorinius grožinės literatūros vertimo į lietuvių kalbą pagrindus.