Acta humanitarica academiae Saulensis eISSN 2783-6789
2024, vol. 31, pp. 8–24 DOI: https://doi.org/10.15388/AHAS.2024.31.1
Vigmantas Butkus
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
butkus@llti.lt
https://orcid.org/0000-0001-6930-5716
https://ror.org/050gfgn67
Anotacija. Straipsnyje remiamasi literatūrologinės imagologijos siūloma teorine prieiga, darant prielaidą, kad vienos šalies grožinėje literatūroje atsiveriantis kitos šalies, tautos vaizdas nėra vien tik tekste užsisklendžiantis literatūrinis dydis, bet dažnai atspindi ir tam tikras istorines, geografines, socialines, ekonomines, kultūrines ir panašias realijas. Literatūros kūrinių, kuriuose išryškėja su Lietuva susijusi tematika ar pavieniai lietuviški motyvai XX a. pirmos pusės latvių literatūroje yra labai daug, todėl apsiribojama tik dalies jų analize pasirinktuoju imagologiniu aspektu. Aktualizuojama apie trisdešimt įvairaus žanro įvairių to meto autorių – ir žinomų, tapusių klasikais, ir mažiau žinomų – kūrinių.
Daugumoje šių kūrinių atsiskleidžia tokios lietuviškumo apraiškos, kurias galima laikyti šabloniškomis, stereotipiškomis, nes jos yra pasikartojančios, įvairiuose kontekstuose įgaunančios naujų semantinių, emocinių atspalvių, bet visuomet išlaikančios daugmaž tą patį prasminį branduolį. Viena dažniausiai pasitaikančių tokių apraiškų buvo lietuvio elgetos (leišu nabags / ubags) etnotipas, atspindintis istorinę, ekonominę XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės situaciją, kada Latvijoje elgetaudavo daug žmonių iš Lietuvos. Grožinėje literatūroje taip pat dažnas ir labai įvairiai joje varijuojamas Lietuvos kaimynystės, geografinės artumos motyvas. Gerokai retesni, bet vis dėlto irgi kūriniuose pasikartojantys buvo „lietuviškos vyšnios“ (leišu ķirsis) ir „lietuviškos žąsies“ (leišu zoss) motyvai, susiję su atitinkamomis anuomet Latvijoje išplitusiomis agrarinėmis ir kulinarinėmis realijomis. Nuo objektyvių realijų atsietu reikėtų laikyti poeto Ačio Keninio (Atis Ķeniņš, 1874–1961) eilėraščio žodžiais sukurtos kompozitoriaus Alfredo Kalninio (Alfrēds Kalniņš, 1879–1951) dainos išpopuliarintą pražūtingo „Lietuvos liūno“ (leišu muklājs) vaizdinį, turėjusį metaforinę ir paprastai su Lietuva tiesiogiai nesiejamą prasmę.
Išskirtinumu, neįprastumu, net tam tikru kultūriniu egzotiškumu pasižyminčios Lietuvos temos apraiškos tuometėje latvių literatūroje santykinai negausios. Straipsnyje analitiškai pristatomi penki prozos kūriniai, kuriuose pasirodo gana išsamūs netipiškų, neordinarių personažų iš Lietuvos portretai. Iš jų meniškai įtaigiausias – religine Toros dvasia auklėto, bet galiausiai marksizmo tiesomis įtikėjusio Lietuvos provincijos žydo Pereco ir jo aplinkos paveikslas, sukurtas garsaus kairiųjų pažiūrų rašytojo Andrėjo Kurcijaus (Andrejs Kurcijs, tikr. Andrejs Kuršinskis, 1884–1959) apsakyme „Varguolių dievas“ („Nabago dievs“, 1929).
Pagrindinės sąvokos: Lietuvos tematika, imagologija, stereotipiškumas, neordinarumas.
Abstract. The article is based on the theoretical approach suggested by literary imagology, drawing an assumption that the image that is revealed in fiction of one country about the other country, the nation is not a literary value that is solely enclosed inside a text, but it rather often reflects specific historical, geographical, social, economic, cultural and other realia, too. There is a large number of literary pieces which depict the Lithuania-related topic or single Lithuanian motifs in Latvian literature of the first half of the 20th century; therefore, the article limits itself with analysis of only a part of them in the chosen aspect of imagology. Around thirty authors of the said period who wrote pieces of various genres, including both famous names, who became classics and less known authors, are discussed.
Majority of these literary pieces reveal such manifestations of Lithuanianness which can be considered as trite, stereotypical because they are repeated, obtain new semantic, emotional shades in various contexts; nevertheless, they always retain almost the same notional core. The ethnotype of a Lithuanian beggar (Latv. leišu nabags / ubags) is one of the most frequently occurring manifestations of such kind; it reflects a historical, economic situation of the second half of the 19th century – first half of the 20th century, when many people from Lithuania would go begging in Latvia. The fiction also quite frequently and highly variously displays the motif of Lithuanian neighbourhood, its geographical proximity. The motifs of “a Lithuanian cherry” (Latv. leišu ķirsis) and “a Lithuanian goose” (Latv. leišu zoss) are much rarer, though repeating in fiction works related to specific agrarian and culinary realia prevailing in Latvia at that time. An image of a disastrous “quagmire of Lithuania” (Latv. leišu muklājs) that was made popular by a composer Alfrēds Kalniņš’s (1879–1951) song based on a verse by a poet Atis Ķeniņš (1874–1961) ought to be considered as dissociated from objective realia; this image had a metaphorical meaning which was usually directly unrelated to Lithuania.
Manifestations of the topic of Lithuania which are characteristic of some exclusiveness, unusualness, even some kind of cultural exoticism in Latvian literature of that time are relatively sparse. The article analytically presents five pieces of fiction that display quite detailed portraits of atypical, unordinary characters from Lithuania. The most suggestive of them is an image of a Jewish man, named Perec, from Lithuanian province, who was educated under the influence of the religious spirit of the Torah but eventually embraced the truths of Marxism, and his milieu, created by a famous leftist writer Andrejs Kurcijs (the true name Andrejs Kuršinskis, 1884–1959) in his short story “The God of Paupers” (“Nabago dievs”, 1929).
Keywords: topic of Lithuania, imagology, stereotypicality, un-ordinariness.
Gauta: 2024-03-06. Priimta: 2024-08-30.
Received: 06/03/2024. Accepted: 30/08/2024.
Copyright © 2024 Vigmantas Butkus. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Lietuvių, Lietuvos tema latvių literatūroje yra ne kartą pristatyta, analizuota įvairių Lietuvos ir Latvijos literatūros istorikų darbuose1. Tačiau ji tokia plati, kad abejotina, ar visi literatūrologinio, kultūrologinio ir panašaus dėmesio verti jos prasireiškimai kada nors bus užfiksuoti, aprėpti, tuo labiau, kad bus įvertinti kokios nors metodologinės perspektyvos požiūriu.
Į lietuviškumo apraiškų temą latvių literatūroje žvelgiant Baltijos regiono šalių ar platesniame geokultūriniame kontekste, ji panašu, kad neatrodys labai išskirtinė, unikali, nes skleidžiasi toje pačioje pagrindinėje sãvo – svetimo, sãvo – kito, kitokio akistatos paradigmoje, kai kito vaizdinys plėtojamas ir reflektuojamas savivaizdžio fone, išryškinant, kartais net hiperbolizuojant tokius kito bruožus, kurie dažniausiai nebūna patrauklūs. Iliustracijai čia paranku pasitelkti Janinos Kursytės (Janīna Kursīte, g. 1952) nurodytą dėsningą ir iškalbingą pavyzdį:
- - - -
Apie šį prietaringą, bet neišnaikinamą skirstymą į „savus“ ir „svetimus“ labai preciziškai ir ne be ironijos apsakyme „Apie užsieniečius“ yra pasisakęs Gunaras Janovskis: „Taip turbūt jau buvo nuo amžių, kad užsieniečiai ir kitataučiai visada būdavo apdovanojami visokiausiomis blogomis ypatybėmis ir apkaltinami dėl visų nelaimių ir bėdų. Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip tai vyko mūsų pačių žemėje. Jei kas buvo vangus, jo nevadindavo tingiu, bet sakė – tingus kaip rusas. Jei kas dainuodavo tyliu ir graudžiu balsu, sakė, kad jis traukia kaip lietuvių elgeta [velk tā kā leišu ubags]. Jei kam pasitaikydavo apsivogti, sakė, kad jis vogtą daiktą pirkęs už lenkų pinigus. Buvo žinomi dar tokie palyginimai: bailus kaip žydas, vagia [zaglīgs] kaip čigonas, preciziškas [punktīgs] kaip vokietis. Ir mes patys neišsisukome: jei Estijoje pasitaikydavo koks kvailesnis, sakydavo, kad jis turi latvio galvą.“ (Kursīte, 1996, p. 422)2
- - - -
Minimõs paradigmos universalumas, suprantama, neeliminuoja savitõs konkrečių tautų, šalių santykių literatūrinio (at)vaizdavimo specifikos, kuri gali būti nulemta daugybės įvairiausių objektyvių, istorinių ir subjektyvių, psichologinių veiksnių. Tarkime, iškart galima kelti klausimus: kodėl šmaikščioje Janovskio „tautybių parado“ panoramoje lietuvis asocijuojamas ne su kokiu kitu, bet būtent su tyliai ir graudžiai dainuojančio elgetos paveikslu? Ar šis paveikslas labiau yra objektyvaus at-vaizdavimo, ar subjektyvaus vaizdavimo padarinys?
Šie klausimai susiję su jiems pačia adekvačiausia metodologine perspektyva – komparatyvine arba literatūrologine imagologija, kuri, anot Małgorzatos Świderskos, greta kitų svetimo, kito tyrimų (Fremdheitsforschung) kaip komparatyvikos podisciplinė atsirado XX a. antroje pusėje ir kurios vienu iš pradininkų ji laiko Hugo Dyserincką (žr. Świderska, 2012, p. 377–378). Dar glaudžiau, jau visiškai tiesiogiai šie klausimai susiję su imagologo Manfredo Bellerio keliamomis problemomis, esą nagrinėjant kitų šalių, tautų įvaizdžius neišvengiamai patenkama į pavojingą prietarų lauką: darosi nelabai aiškus ryšys tarp neigiamo išankstinio nusistatymo svetimųjų, kitų atžvilgiu ir tikrovės, su kuria jis susijęs, klausiant, ar tas nusistatymas netampa „akląja dėme“ net pačių įžvalgiausiųjų akyse (žr. Beller, 2006, p. 40)? Mat „[a]pibūdinant tautas, stereotipai veikia kaip įsišakniję išankstiniai nusistatymai kolektyvinių apibendrinimų ir terribles simplifications pavidalu“ (Ibid.).
Dėl tokių ir panašių priežasčių dalis žinomiausių imagologijos teoretikų buvo, dalis ir tebėra atsiriboję nuo istorinių, sociologinių, socioantropologinių etc. pretenzijų tirti visuomenes, tautas, neigė ar tebeneigia objektyvias (esencialistiškas) jų charakteristikas, apsibrėždami savo tyrimo ribas vien literatūrinio vaizdavimo, tekstinės, literatūrinės reprezentacijos lauku. Su tokia nuostata grįžus prie klausimo, ar graudžiai dainuojančio elgetos lietuvio paveikslas Latvijoje buvo labiau objektyvaus at-vaizdavimo ar subjektyvaus vaizdavimo padarinys, atsakymas turėtų koncentruotis vien tik ties subjektyviu vaizdavimu ir jo ypatybėmis. Tačiau šiame straipsnyje pritariama Lauros Laurušaitės išsakomai, pagrindžiamai pozicijai ir tos pozicijos laikomasi, kad „[v]is dėlto šiuolaikinė imagologija jau angažuojasi peržengti poststruktūralistinę perspektyvą ir gravituoja link tyrimo, kuris nebedaro ryškios skirties tarp tekstų ir geografinės, istorinės, socialinės, politinės, kognityvinės ir kultūrinės realybės, todėl tampa įrankiu, padedančiu per tekstus pažinti visuomenes“ (Laurušaitė, 2019, p. 41)3. Tai reikštų, kad išskirtosios stereotipinės lietuviškumo apraiškos kaimynų literatūroje nelaikomos išplitusiais, populiariais, bet vien tik meniniuose tekstuose užsisklendžiančiais dariniais (įsi-vaizduojamybėmis, „miražais“4), konstatuojant aiškų priežastinį jų sąryšį su istorine realybe, vadinasi, ne tik įsi-vaizduojamąjį, bet ir at-vaizduojamąjį jų pobūdį.
Straipsnyje nekeliamas tikslas apžvelgti visų lietuviškų epizodų, paveikslų, įvaizdžių, motyvų, pasirodančių XX a. pirmos pusės latvių literatūroje, kadangi pastarųjų yra tiek daug ir įvairių, kad vienu ar net dviem, trimis straipsniais jų nebūtų įmanoma aprėpti. Tikslas yra pristatyti ir analitiškai aptarti dvejopo pobūdžio lietuviškumo apraiškas tuometėje kaimynų grožinėje literatūroje: a) kai kurias pasikartojančias, kurios yra virtusios tam tikrais lietuviškumą žyminčiais ar aktualizuojančiais stereotipais, šablonais, simptomiškais su juo susijusiais ženklais, ir b) kai kurias neįprastas ar ne visai įprastas pavienes, tas, kurios yra išskirtinesnės, egzotiškesnės. Lietuviškumo apraiškas suprantant ne vien tik lietuvių tautos, jos atstovų vaizdavimo, charakterizavimo prasme, bet labai plačiai: įtraukiant su Lietuva susijusias geografines, istorines, politines, kultūrines, agrarines, kulinarines ir kitokias realijas, net Lietuvos tautinių mažumų realijas.
Iš stereotipinių, šabloniškų lietuviškumo ženklų, iškylančių apsibrėžto laikotarpio latvių literatūroje, pirmiausia turbūt ir minėtinas lietuvio elgetos paveikslas. Literatūroje jis atsirado ir išplito daugiausia dėl paties reiškinio gausumo, intensyvumo, t. y. dėl paskutiniais XIX a. dešimtmečiais – XX a. pirmoje pusėje į Latviją, ypač į jos pasienio regionus atklystančių elgetaujančių žmonių iš Lietuvos gausos5. XIX–XX amžių sandūroje šis paveikslas latvių visuomenės sąmonėje jau buvo taip išplitęs ir įsitvirtinęs, kad funkcionavo ir tarp tos visuomenės dalies, kuri tiesiogiai su elgetomis iš Lietuvos nebuvo susidūrusi, jų iš viso nebuvo mačiusi.
Latvių literatūroje, kultūroje lietuvio elgetos paveikslą turbūt labiausiai išpopuliarino Janis Jaunsudrabinis (Jānis Jaunsudrabiņš, 1877–1962) novelių romano formos autobiografiniu prozos kūriniu Baltoji knyga (Baltā grāmata, 1914, 1921), konkrečiai – šios knygos skyriumi „Lietuvių elgetos“ („Leišu ubagi”). Gali būti, kad šis skyrius iš visos latvių beletristinės raštijos galėjo labiausiai prisidėti – kiek tokiu atveju iš viso gali prisidėti literatūra – prie posakių „lietuvis elgeta“, „kaip lietuvis elgeta“ ((kā) leišu nabags / ubags) spartesnio, intensyvesnio išplitimo XX a. pirmos pusės latvių visuomenėje.
Minėtasis skyrius pradedamas tuo, kad palietuvėje esančią knygos pasakotojo sodybą gausiai aplankantys elgetos daugiausia buvo iš Lietuvos, tarsi to priežastį čia pat paminint sklindančias kalbas, kad Lietuvoje „žmonės nenorį dirbti“ (Jaunsudrabiņš, [2005], p. 89). Aiškiai išskiriamos dvi lietuvių elgetų grupės: „tarp elgetų buvo ir netikėlių, kurie tik ir dairėsi progos ką nors nugvelbti“, bet tarp jų buvę „ir garbingų vyrų, kuriuos klajoti po pasaulį privertė karas ar kokia kita nelaimė“ (Ibid., p. 89, 93), dėl kurios jie tapo neįgalūs. Antriesiems jaučiama pagarbi užuojauta, tačiau jiems charakterizuoti skiriami vos keli sakiniai. Pirmieji, pasirenkant du konkrečių vagysčių atvejus, aprašomi plačiai ir įtaigiai, ypač toji vagystė, kuri atskleidžiama pasakotojo sodyboje, o apsivogęs „žemas elgetėlė lietuvis (mazs leišu ubaģelis)“ (Ibid., p. 90) mušamas jo pas kaimynus pavogtu pusbačiu, po to dar užsiundomas šunimis6.
Lietuvio elgetos paveikslas aktualizuojamas ir kituose, vėliau rašytuose Jaunsudrabinio kūriniuose, pavyzdžiui, apsakyme Elgetų kalnas (Ubagu kalns, 1931), apysakoje Uršulytė (Uršulīte, 1935). Apsakymo kalnas lokalizuojamas netoli Lietuvos, mat nuo jo „buvo galima įžiūrėti keletą lietuvių kaimų“ (Jaunsudrabiņš, 1931a), anksčiau jame kaip įprastoje susitikimo vietoje rinkdavęsi nuo Onuškio ir Ratkūnų pusių į Latviją ir iš jos keliaujantys lietuvių elgetos. Susirinkę pailsėdavę, aptardavę rūpimus reikalus: kurių latvių sodybų šeimininkės dosnios, o kurių – šykščios, pas kurias geriau „iš viso neiti į vidų, jei nenori veltui gaišti laiko“ (Jaunsudrabiņš, 1931c). Pamažu lietuvius iš tos vietos išstūmę fiziškai sveikesni, stipresni ir agresyvesni elgetos latviai, „kurie atrodė pavojingi, nes jiems netrūko nei rankų, nei kojų, bet truputį – proto“, ir kurie su savo likimo draugais lietuviais „elgėsi visiškai nekorektiškai (isturejàs wisai nekorekti)“ (Ibid.).
Skirtumus, kaip elgetauja lietuviai ir kaip latviai, pastebi ne tik Jaunsudrabinis, bet ir kiti latvių autoriai: lietuviai elgetaudavę išraiškingiau, artistiškiau ir labiau nusižemindami nei paprastai tyliai, ramiai, santūriai besielgiantys elgetos latviai. Elgetų kalne šis skirtingumas aprašomas taip:
- - - -
Tarp lietuvių ir latvių elgetų buvo didelis skirtumas. Pastarieji, įėję vidun, paprastai tik pasisveikindavo ir stovėdavo, kol juos kas užkalbindavo. Pirmieji priešingai: krisdavo ant kelių ir kalbėdavo poterius ar dar ir giedodavo šventas giesmes. Iš latvių elgetų vienintelis Jėkabas buvo pasisavinęs šį lietuvių elgetų metodą ir kalbėdavo poterius. (Jaunsudrabiņš, 1931b)
- - - -
Apysakos Uršulytė protagonistę Lyzę desperacija dėl nelaimingos meilės pastūmėja spontaniškai kelionei į Lietuvą. Kelionėje ją lydi Latvijoje elgetaujantis senas vienakojis elgeta Jakštas, kuris priglaudžia Lyzę kaip bendrakeleivę ir vis pasakoja jai savo atsiminimus apie rusų-turkų karą. Simptomiška, kad, pasiekęs Lietuvą, jis vengia elgetauti kaimuose, sodybose, nes Lietuvoje „elgetos vieta buvo prie bažnyčios durų arba metiniame turguje palei pagriovius“ (Jaunsudrabiņš, 1935, p. 81). Be to, apysakoje išsakomas ir kituose Jaunsudrabinio kūriniuose atsikartojantis motyvas, kad dažnas lietuvių elgeta nėra neturtingas, tokiu tik apsimeta: „senąjį Jakštą kiekvienas pažino jau per varstą ir kiekvienas žinojo, kad Venderiškių (Venderišku) sodžiuje jis turi savo trobelę ir kad jis yra labiau pasiturintis nei kai kurie šeimininkai (labāk pārticis par dažu labu saimnieku)“ (Ibid.).
Vaizduodamas lietuvius elgetas, Jaunsudrabinis rėmėsi asmeninėmis vaikystės ir vėlesnių metų patirtimis, taip pat savo motinos pasakojimais, kurių pagrindu, kaip teigia latvių literatūros istorikai, yra parašyti tiek apysaka Uršulytė, tiek ir apsakymas Elgetų kalnas. Tai leidžia teigti, kad jo sukurtuose lietuvių elgetų paveiksluose esama daug istorinės, antropologinės autentikos.
Elgetos lietuviai su vietiniais elgetomis lyginami ir Jėkabo Janševskio (Jēkabs Janševskis, tikr. Jēkabs Janovskis, 1865–1931) kūryboje: daugiatomiame romane Gimtinė (Dzimtene, 1921–1925), romane Pono mylimoji (Leelkunga mihļākā, 1931). Pastarajame vaizduojama, kad elgetaujantys lietuviai esą daug pagarbesni, nuolankesni nei latviai: „Mūsiškių Kuršo elgetų niekada nepamatysi tokių: nei jie susipranta jau iš tolo nusiimti kepurę, nei taip nusilenkti, kaip lietuviai“ (Janševskis, 1931, p. 7). Kita vertus, čia pat paabejojama, ar elgetos iš Lietuvos savo geradarių šelpėjų atžvilgiu išlieka tokie pat pagarbūs ir už akių, pažymimas jų polinkis girtuokliauti: „lenkia smuklėje taurelę po taurelės“ (Ibid.). Gimtinėje Janševskis sukuria ir turbūt patį spalvingiausią, labiausiai išplėtotą ir individualizuotą, dėl to ne visai tipišką apsukraus, landaus lietuvio elgetos portretą:
- - - -
– Kad ir ką kas besakytų, bet Burbos Jonis yra ir bus pranašiausias iš visų elgetų: jis visuomet taip sukalba poterius, kad džiaugsmas klausytis. Nors aš iš tų lietuviškų poterių nieko nesuprantu, tačiau ir taip – vien iš balso skambesio – galima suprasti, kad poteriai yra kaip reikiant... (ka pātari ir krietni...) (Janševskis, 1986, p. 295)7
- - - -
Elgetų iš Lietuvos figūra kūriniuose neretai pasirodo visiškai fragmentiškai, vos prabėgomis: pasirodo ir kaip neatsiejama vienokios ar kitokios sociokultūrinės panoramos dalis, ir kaip palyginimui parankus elementas. Pavyzdžiui, Arvydas Grigulis (Arvīds Grigulis, 1906–1989) debiutiniame eilėraščių rinkinyje Reporterio užrašai (Reportiera piezīmes, 1929) eiliuoja, kad reporteris savo darbe kasdienybės tėkmę aprašo taip „[i]t
lietuvis elgeta rožančių čiupinėtų“ (cit. iš: Upīts, 1929, p. 387). Žymus prozininkas Janis Veselis (Jānis Veselis, 1896–1962) romane Žmonių sukilimas (Cilvēku sacelšanās, 1934) vienos ką tik iš darbo atleistos tarnautojos lūpomis pajuokauja, kad būtų įdomus vaizdas, jeigu visi atleistieji tarnautojai sustotų gatvėje prašyti išmaldos ir „kaip lietuvių elgetos choru trauktų verksmingą nesuprantamą melodiją“ (Veselis, 1934, p. 62). Mažai žinomos literatės Olgos Klints (Olga Klints8) romane Girininko duktė (Meschkunga meita, 1931) „lietuvių elgetų monotoniškos giesmės (leischu nabagu weenmuļigàs dseesmas)“ (Klints, 1931) minimos kaip neatsiejama metinio turgaus šurmulio dalis: greta savo kuinus prajodinėjančių romų tautybės žmonių riksmų, balaganinės armonikų muzikos ir kitų charakteringų šio triukšmingo įvykio garsų. Garsaus rašytojo Andrėjo Kurcijaus (Andrejs Kurcijs, tikr. Andrejs Kuršinskis, 1884–1959) autobiografinėje apysakoje Kiauliaganys (Cūkgans, 1936) vėjas „nepaprastai verksmingai, tai pakeldamas balsą, tai nutildamas dejuoja, dainuoja kaip lietuviai elgetos, kurie ateidavo į mūsų namus“ (Kurcijs, 1936, p. 62). Panašių epizodiškų pavyzdžių iš įvairaus žanro tuomečių latvių literatūros kūrinių būtų galima cituoti tikrai nemažai.
Tuo metu dar keletas latvių rašytojų sukūrė ir šiek tiek išsamesnius literatūrinius lietuvių elgetų portretus. Tiesa, menine prasme jie ne itin išraiškingi, bet tematiškai gana saviti. Verta paminėti tris atvejus, kurie atspindi skirtingus rašytojų įsivaizdavimus ir (ar) skirtingas patirtis, susijusias su lietuvių elgetomis.
Literatūros istorikų santūriai vertinamame Karlio Jėkabsono (Kārlis Jēkabsons, 1879–1946) romane Moters nuodėmė (Seeweetes grehks, 1923) pasirodantis lietuvis vaizduojamas kaip vienais gyvenimo etapais geradarių minimaliai išlaikomas, kitais – elgetaujantis senas žmogus, kuris jau seniai gyvena Latvijoje. Jis pristatomas taip:
- - - -
Kitą akimirką į valgomąjį įklibikštuoja apie šešiasdešimt penkerių metų amžiaus vyras ilga žila barzda, įkritusiais skruostais, išbalusiais plaukais, aukštoka kakta, dviem įdubom akių vietoje ir gerokai sulinkusio stoto. Po pažastimi nešinas kanklėmis. (Jēkabsons, 1923, p. 123)
- - - -
Ir toliau Jėkabsonas jo paveikslą kuria tarsi kokio naujojo XX a. vaidilos, savo daina, pritariant kanklėmis, aukštinančio meilę ir visiems aplinkiniams neva paliekančio neišdildomą įspūdį. Žvelgiant objektyviai, šį paveikslą reikėtų vertinti kaip melodramatinio sentimentalizmo poetikos pagimdytą pseudoromantinį vaizdinį, kurį buvo patogu „užtempti“ ant įsitvirtinusio sociokultūrinio lietuvio elgetos šablono.
Antono Austrinio (Antons Austriņš, 1884–1934) autobiografiniame romane Ilgoji mylia (Garā jūdze, 1925–1935) vaizduojami du akli broliai elgetos iš Lietuvos, kažkaip atsibastę net iki Ventspilio ir ten uždaryti į miesto kalėjimą. Jiedu policijai negali pateikti leidimo elgetauti, todėl įkalinami, o vėliau išsiunčiami „atgal į jų registracijos vietą Joniškį (uz viņu piederības vietu Janišķi)“ (Austriņš, 1926, p. 95). Kalinčius brolius geriausiai charakterizuoja šis romano sakinys: „Jų veiduose tiek daug nuolankumo savo likimui, geltonuose, vienodai apkirptuose jų plaukuose tiek daug švento dievobaimingumo prieš viską pasaulyje, ypač prieš ponus ir Dievo motiną; rytais ir popiečiais ištisomis valandomis jie klūpo murmėdami: ‘Jėzau, šventoji Marija’ ir giedodami bažnytines katalikų giesmes“ (Ibid.).
Kadangi romanas autobiografinis, būtina pažymėti, kad lygiai tokiais pat žodžiais du akli broliai elgetos iš Joniškio apibūdinami ir Austrinio prisiminimų eskize Etapo kameroje (Etapa kamerâ, 1915). Čia jis aprašo asmenines patirtis Ventspilio kalėjime, kuriame kalėjo 1906 metais. Prisiminimuose broliai vadinami Kazimieru ir Svetozaru (Swetosars) (žr. Austriņš, 1915, p. 438), o romane – Kazimieru ir Kipru. Nelieka abejonių, kad šis dvigubas lietuvių elgetų portretas romane yra labai tikslus istoriškai, kone dokumentiškas.
Emilijos Krišjanės (Emīlija Krišjāne, 1888–1968) apsakyme Raisto pūkelis (Purva spilva, 1931) sukurtas vienas niūriausių, o gal ir pats niūriausias lietuvio portretas latvių literatūroje, konkrečiai, – mažos mergaitės, našlaitės lietuvės Birutos, kuri gyvena kažkuriame neįvardytame Estijos mieste ir kurią ten yra priglaudusi, prižiūri sena rusė elgeta. Mergaitė gyvena visiškame skurde, badauja, nesusilaikiusi net paragauja šuniui prie būdos atneštų kaulų. Bendraamžiai iš jos juokiasi, tyčiojasi, vadina „leišių elgeta (leišu ubadze)“ (Krišjāne, 1931, p. 126), kol galop ji atiduodama piemenauti.
Krišjanės apsakymui trūksta psichologinio tikrumo, pasakojimo sklandumo, bet jis labai iškalbingas imagologiniu požiūriu: Tartu, t. y. toli nuo Lietuvos gyvenusi rašytoja nepakeliamam skurdui, hiperbolizuotai išryškinamam socialiniam neteisingumui aktualizuoti ir pavaizduoti renkasi būtent su Lietuva susijusį personažą. Toks jos pasirinkimas veikiausiai atspindi tuo metu Latvijoje tebevyravusį požiūrį į Lietuvą kaip į skurdesnę šalį, o į jos visuomenę – kaip į socialiai pažeidžiamesnę. Elgetų iš Lietuvos gausa Latvijoje, atitinkamai ir jų refleksijos gausa latvių literatūroje liudija tokio požiūrio pagrįstumą.
Įprastu, (stereo)tipišku su Lietuva tiesiogiai susijusiu motyvu XX a. pirmos pusės latvių literatūroje reikėtų laikyti kai kuriuose kūriniuose išplėtotą, o neretame kūrinyje vien epizodiškai, prabėgomis pasirodantį Lietuvos kaimynystės, jos artumo(s) motyvą. Apie išplėtotuosius jau yra rašyta9, todėl prie jų neapsistosiu. Epizodiškieji kartais tiesiogiai, kartais vien per kokią užuominą, asociaciją šmėsteli pačiuose įvairiausiuose kūriniuose ir jų kontekstuose: ir vaizduojant kasdienybę, ir neeilinius istorinius įvykius (karus, epidemijas), ir aktualizuojant įprastus socialinius-ekonominius reiškinius, ir neįprastus (avantiūrinius, detektyvinius), ir aprašant kaimo gyvenimą, ir miesto, etc. Pateiksiu tik kelis būdingus pavyzdžius iš žymių latvių rašytojų kūrybos, nors tų pavyzdžių esama dešimtimis ar net šimtais.
Garsiajame, klasika tapusiame Edvarto Virzos (Edvarts Virza, tikr. Jēkabs Eduards Liekna, 1883–1940) kūrinyje Straumenai (Straumēni, 1933), kuriame viena Žiemgalos sodyba vaizduojama kaip uždaras, išbaigtas ir kone tobulas savipakankamas latviško gyvenimo modelis, apie artimą Lietuvos kaimynystę probėgšmais užsimenama, atrodo, triskart ir vis skirtingais rakursais: gamtiniu-geografiniu, istoriniu-mitologiniu ir prekybiniu-ekonominiu. Atitinkamai: aprašoma, kaip sodybą apsemiantis pavasarinio potvynio vanduo subėga „iš derlingų Lietuvos ir Žiemgalos laukų“; pasakojama apie besivaidenantį senosios Žiemgalos karalių, kuris po nesėkmingo mūšio su vokiečių ordinu „su būreliu vyrų <...> pabėgo į Lietuvą, iš kurios nesugrįžo. Bet kiekvieną vasarą mūšio dienos vidudieny juodu eržilu prašuoliuoja šiuo lauku aplankydamas savo kritusius bendražygius“, t. y. trumpam tarsi sugrįžta iš Lietuvos; turguje nupirktas gyvulių bandas keliu pro sodybos šalį „puskilometrinio ilgumo botagais“ varosi „mėlynakiai pasišiaušę lietuviai (zilacaini sapinkojušies leiši)“ (Virza, 1933, p. 62, 98, 212).
Ne mažiau už Straumenus žinomas ir epopėjinis trijų dalių Aleksandro Gryno (Aleksandrs Grīns, tikr. Jēkabs Grīns, 1895–1941) romanas Sielų pūga (Dvēseļu putenis, 1933–1934), kuris vertinamas kaip geriausias prozos kūrinys apie latvių šaulių kovas Pirmajame pasauliniame bei Latvijos Nepriklausomybės karuose ir apskritai kaip vienas geriausių to laikmečio latvių romanų. Lietuvos artuma jame akcentuojama ne kartą. Tarkime, pačioje kūrinio pradžioje pastebint, kad pavasariais patvinstanti Platonio (Platone) upė laukus patręšia „iš Lietuvos suneštu dumblu“ (Grīns, 1933a, p. 5), kiek tolėliau porą kartų paminint, kad karas ateina „nuo Lietuvos pusės“ (Ibid., p. 23, 25), o pačioje romano pabaigoje, po visų sunkių kovų ir batalijų veikėjams traukiniu grįžus atgal į tas pačias gimtąsias vietas, aprašant, kaip traukinio ratų bildesys nudarda „į Lietuvos pakraštį (uz Leišu zemes malu)“ (Grīns, 1934, p. 228). Šalimais esančios Lietuvos motyvas, nors ir tenužymėtas labai punktyriškais štrichais, tačiau aiškiai jaučiamas, savitu būdu tarsi įrėmina visą kūrinio pasakojimą.
Štai dar keli šio atsikartojančio tipinio motyvo atvejai. Jaunsudrabinio romane Naujakurys ir velnias (Jaunsaimnieks un velns, 1933) kalbama apie ketinimą važiuoti į netoli esančią palietuvę pirkti arklių, kur jie pigesni, nes atgabenami iš Lietuvos (žr. Jaunsudrabiņš, 1933, p. 25, 59). „Lietuva gi nėra toli“ (Ieviņš, 1938, p. 162), – konstatuojama Karlio Ievinio (Kārlis Ieviņš, tikr. Kārlis Viktors Paķulis, 1888–1977) romane Prie legendomis apipinto ežero (Pie teiksmotā ezera, 1934, 1936). Vieno reikšmingiausių realizmo literatūros kūrėjų Latvijoje Andrėjo Upyčio (Andrejs Upīts, 1877–1970) romane Sesers Gertrūdos paslaptis (Māsas Ģertrūdes noslēpums, 1939) Lietuva šmėsteli kaip terpė, kurioje ir per kurią tarp abiejų kaimyninių valstybių vykdomi neskaidrūs prekybiniai sandoriai. Pastarieji Upyčio pateikiami kaip labiau diskredituojantys ne lietuviškąją, o latviškąją pusę, negailint jai socialinės kritikos ir pažymint, kad visos komercinės, finansinės machinacijos gali lengvai išaiškėti, nes „Lietuva nėra Amerika (leiši nav nekāda Amerika)“ (Upīts, 1939, p. 94), kitaip tariant, ji – čia pat.
Sesers Gertrūdos paslaptyje dar aprašoma „stiklinė vaza su lietuviškomis vyšniomis [...]“ (Ibid., p. 43). XX a. pirmoje pusėje vadinamoji „lietuviška vyšnia“ (leišu ķirsis) buvo labai išplitusi vyšnių veislė Latvijoje. „Kuris gi ūkininkas-sodininkas nežino lietuviškos vyšnios?“ (Kleinbergs, 1929, p. 73)10 – retoriškai klausiama pačiu pirmuoju šiai veislei skirto straipsnio, publikuojamo periodiniame žemdirbių leidinyje, sakiniu. Tad dėsninga, kad lietuviška vyšnia irgi buvo tapusi pasikartojančiu įvairių literatūros kūrinių motyvu. Tarkime, trečiojoje Jaunsudrabinio romanų trilogijos Aija (1911, 1914, 1925) dalyje pasakojama apie didžiulį sodą, kuriame „visur palei tvorą prisodinta lietuviškų vyšnių“, akcentuojant, kad jų „uogų kaina visada gera“ (Jaunsudrabinis, 1977, p. 246). „Prinokusios ankstyvosios lietuviškos vyšnios“ (Birznieks-Upītis, 1925, p. 206) minimos vaikams skirtame Ernesto Birznieko-Upyčio (Ernests Birznieks-Upītis, tikr. Ernests Birznieks, 1871–1960) apsakyme Žvirbliai (Zvirbuļi, 1925). Panašių paminėjimų grožiniuose kūriniuose suskaičiuotume santykinai nemažai: tiek XX a. pirmoje pusėje, tiek ir vėliau11. Vis dėlto iš tokio pobūdžio su Lietuva susijusių realijų imagologiškai reikšmingesnį semantinį ir emocinį krūvį literatūroje turi ne „lietuviška vyšnia“, bet irgi palyginti neretai kūriniuose figūruojanti „lietuviška žąsis“ (leišu zoss).
Apie pastarąją kartais rašoma tiesiogiai, t. y. ekonomine-finansine, kulinarine prasme (kaip apie Latvijoje visuotinai žinomą iš Lietuvos importuojamą žemės ūkio produktą12, kuris geresnis, pigesnis už analogišką vietinį), kartais ji minima norint išsakyti kokį nors, paprastai negatyvų, palyginimą. Pirmoji prasmė optimaliai atsiskleidžia minėtame Ievinio romane Prie legendomis apipinto ežero. Vaizduojama kelionė į Lietuvą, pirmiausia apsistojant Žagarėje, kurios aprašymas prasideda nusakant tokias apsistojimo joje priežastis: „kad kaip reikiant apžiūrėtume šį dėmesio vertą miestą ir suvalgytume kiekvienas po pigią ir riebią lietuvišką žąsį“ (Ieviņš, 1938, p. 146).
Palietuvėje netoli Žagarės gimusio, vaikystę ir jaunystę ten praleidusio Roberto Sėlio (Roberts Sēlis, tikr. Roberts Vasjulis-Hermanis-Erkmanis, 1884–1975) apsakyme Mokiniai ir pameistriai (Burši un zeļļi, 1929) vienas personažas prasitaria, kad „dešimt kartų geriau pabučiuoti nešvarią lietuvišką žąsį“ (Sēlis, 1929, p. 113) nei jam nesimpatišką merginą. O Andrėjo Upyčio istorinių romanų ciklo Keičiantis epochoms (Laikmetu griežos, 1937–1940) pradžioje pavartojamas toks palyginimas: „Žmonės, bet gagena kaip lietuviškos žąsys (gāgā kā leišu zosis)“ (Upīts, 1959, p. 11). Pažymėtina, kad taip dviejų kitataučių pokalbyje apibūdinama jiems sunkiau suprantama latvių (!) kalba. Šitoks akustinę semantiką aktualizuojantis lyginamasis posakis paradigmiškai artimas latvių tautosakininkų užfiksuotoms su Lietuva susijusioms patarlėms, pavyzdžiui: „Ko tu rėki kaip lietuviška žąsis“ (Ko tu kliedz kā leišu zoss), „Staugia kaip lietuvių elgeta“ (Kauc kā leišu nabags), „Pavyko taip, kaip lietuviams dejonės“ (Izdevās tikpat kā leišam vaidējiens), „Girgžda kaip lietuvio ratai“ (Čīkst kā leiša rati) (Latviešu sakāmvārdu datorfonds). Visi panašūs garsai (gagenimas, rėkimas, staugimas, dejavimas, girgždėjimas) suvokiami kaip nemalonūs, dalis jų – kaip sunkiau suprantami ar visai nesuprantami. Dėl to jie susaistomi su ne sava aplinka, priskiriami kitiems, kitokiems, šiuo atveju – kaimyninei tautai. Nemalonių ausiai, sunkiai suprantamų ar nesuprantamų garsų priskyrimas kitakalbiams, kitokiems tarpkultūrinėje, tarptautinėje komunikacijoje ir kitakalbių, kitokių refleksijoje buvo įprasta praktika.
Panaši praktika buvo dažna apskritai visų neigiamai konotuotų objektų, reiškinių, įvykių atžvilgiu, be jokio objektyvesnio pagrindo juos labiau, stipriau saistant ne su savimi ir saviškiais, bet su kitais. XX a. pirmos pusės Latvijoje bent iš dalies taip buvo nutikę su liūno, klampynės vaizdiniu, kai vienas per muziką išpopuliarėjęs literatūrinis tekstas suteikė stiprų kultūrinį impulsą šį vaizdinį asocijuoti su Lietuva. Tai poeto Ačio Keninio (Atis Ķeniņš, 1874–1961) eilutės „Kaip elnio Lietuvos liūne, / Toks galas laukia sykį ir manęs“ (Kà briedim leišu mukl[ā]jâ, / Tāds man reiz pienāks gals) (Ķeniņš, 1914, p. 146), kurios refrenu pasikartoja patriotinio pakilumo kupino neoromantinės stilistikos eilėraščio „Jaunojo Imanto daina“ („Jaunā Imantas dziesma”, 1900) pradžioje ir pabaigoje. Eilėraštį išpopuliarino žymaus latvių kompozitoriaus Alfredo Kalninio (Alfrēds Kalniņš, 1879–1951) muzika – šiuo tekstu 1904 metais buvo sukurta dažnai atliekama daina, kuri XX a. pradžioje vertinta ne tik kaip Kalninio kūrybos dainų, bet ir kaip „apskritai visų latviškų solinių dainų karūna“, viršukalnė (Dārziņš, 1907, p. 133). Be to, eilėraštis ne kartą publikuotas tiek paties Keninio poezijos rinkiniuose, tiek eilėraščių, dainų antologijose13.
Motyvai, susiję su Lietuvos pelkėtumu, su sunkiai įveikiamais jos raistais, kaip ir su jos miškingumu, didžiulėmis giriomis, pastebimi jau XIX a. latvių grožinėje literatūroje, ypač skirtoje istorijos temai. Šie motyvai atsikartoja ir XX a. pirmųjų dešimtmečių kūriniuose: jau minėtoje Jaunsudrabinio Baltojoje knygoje, populiariosios prozos autoriaus Rutkų Tėvo (Rutku Tēvs, tikr. Arveds Mihelsons, 1886–1961) istoriniame romane Trys velnio tarnai (Trīs vella kalpi, 1935), žinomo prozininko Aleksandro Gryno istoriniuose romanuose ir ne vieno kito latvių rašytojo kūryboje. „Už ką tu iš tikrųjų palieki savo kaulus Lietuvos pelkėse ir miškuose! Už keletą talerių metinės algos!“ (Rutku Tēvs, 1990, p. 179), – piktinasi vienas Rutkų Tėvo romano personažas.
Kitaip tariant, Keninis „įtaiko“ į bendrą XIX a. prasidėjusio vaizdavimo tendenciją, ją labai sustiprindamas. Jo frazė „kaip elnio Lietuvos liūne laukiantis galas“, reiškianti nelinksmą, net dramatišką ko nors pabaigą, pradedama metaforiškai vartoti kultūrininkų, visuomenininkų, publicistų, rašytojų tekstuose kaip tam tikra išraiškos klišė. Paprastai ji vartota tokiose situacijose, kurios niekaip tiesiogiai su Lietuva nebuvo susijusios. Pavyzdžiui, kad ir tame pačiame Austrinio romane Ilgoji mylia, kai, norint pasakyti, kad vienas avantiūristiškos natūros personažas įklius teisėsaugai ir blogai baigs savo dienas, prasitariama: „būtent jam geriausiai galėtų tikti poeto žodžiai ‘Kaip elnio Lietuvos liūne, / Toks galas laukia sykį ir jo’“ (Austriņš, 1935, p. 45). Tačiau būta ir tiesiogiai susijusių situacijų. Publikacijoje „Ištieskite pagalbos ranką saviškiams svečioje žemėje!“ inicialais pasirašęs autorius (ar autorė) šias Keninio eilutes pasirenka kaip savo rašinio moto ir prašo tėvynainių atsiųsti netoli Radviliškio esančiuose Vismantuose gyvenančiai latvių bendruomenei latviškų knygų, elementorių, laikraščių, žurnalų, kad bendruomenės vaikai turėtų iš ko mokytis gimtosios kalbos ir galutinai nenutaustų:
- - - -
Latvijos elnias, įstrigęs liūne, paskutinį kartą šaukiasi pagalbos. <...> Nėra knygų, iš kurių [mūsų] vaikai mokytųsi latvių kalbos. Dar truputis, dar keleri metai ir jie nebebus latviai. <...> Tada latvių elnias nugrims Lietuvos liūne, o tėvynėje net nežinos jo žūties vietos. (K. C., 1935, p. 16)
- - - -
Šiuo atveju išplitusia literatūrine metafora apie nugrimzdimą „Lietuvos liūne“ (leišu muklājā) visiškai akivaizdžiai tuo „liūnu“ įvardijama pati tuometė Lietuva.
Gręžiantis prie netipiniais, netikėtais, net kiek egzotiškais rakursais vaizduojamų lietuviškųjų realijų, aktualizuotini keli kūriniai, kuriuos parašė skirtingų pasaulėžiūrų, skirtingo stilistinio braižo latvių autoriai. Tai Gotfrydo Mylbergo (Gotfrīds Mīlbergs, 1887–1942) ir Andrėjo Kurcijaus apsakymai, du Janio Jaunsudrabinio grožiniai tekstai: apsakymas Šile (Silā, 1921) ir romanas Kapris (Kapri, 1939), ir Alijos Baumanės (Alija Baumane, tikr. Alvīne Baumane, 1891–1941) apysaka Lietuvė (Lietaviete, 1935). Visuose juose sukuriami Latvijoje ar kitur pasaulyje dėl įvairių aplinkybių atsidūrusių žmonių iš Lietuvos portretai, įdomūs pirmiausia savo neordinarumu.
Skujų Frydžio (Skuju Frīdis) slapyvardžiu kai kuriuos kūrinius pasirašinėjusio Mylbergo apsakyme Žaliasis ir raudonasis (Zaļais un sarkanais, 1928) vaizduojamas vienas Latvijos Nepriklausomybės kovų epizodas iš 1919 m. gegužės pabaigos. Bolševikų kariuomenė, vejama latvių savanorių, traukiasi nuo Rygos į rytus palei Dauguvą. Pagrindinis apsakymo veiksmas vyksta kažkur tarp Kuoknesės ir Pliavinių netoli pagrindinio Rygos–Daugpilio kelio. Sąmonę po sužeidimo į koją atgavęs latvis savanoris („žaliasis“), mėgindamas šiaip ne taip pasiekti kelią ir taip išsigelbėti, netikėtai aptinka gulintį sužeistą bolševikų karį raudonarmietį („raudonąjį“), nori jam padėti, bet šis išsigandęs dar labiau sužeidžia savanorį šūviais iš revolverio. Dramatiškos aplinkybės netikėtai abu karius suartina, ypač po to, kai „raudonasis“ laužyta rusų kalba prisipažįsta: „pagailėk manęs – aš nesu komunistas. [...] Esu lietuvis... iš Alizavos. Mane mobilizavo ir atsiuntė čia“ (Skuju Frīdis, 1928, p. 349).
Toliau vaizduojama įtempta egzistencinė situacija mirties akivaizdoje. Buvę priešininkai – „žaliasis“ latvis ir „raudonasis“ lietuvis – bendromis jėgomis mėgina prisišaukti pagalbą, išsigelbėti, bet tų jėgų akivaizdžiai pritrūksta. Jiedu ima atvirauti, vienas antram išsipasakoja apie save. Lietuvis apgailestauja, kad savanoris latvis kovojo prasmingai, nes gynė savo žemę, o jis pats iš viso nežinąs, nesuprantąs, dėl ko turįs čia mirti: „Gaila, kad negaliu atgulti gimtojoje Lietuvos žemelėje“ (Ibid., p. 350). Apsakymo epilogas tragiškas, bet sykiu ir simboliškas, turintis liudyti krauju sutvirtintą lietuvio prisipažinimą klydus ir tam tikrą finalinę abiejų karių, sykiu ir abiejų tautų vienybę. Šį vienybės liudijimą dar labiau sutvirtina kontekstas: apsakymas išspausdintas žurnalo Aizsargas (Aizsargs) numeryje, skirtame Latvijos nepriklausomybės dešimtmečiui, kurio kitoje publikacijoje prisimenami nuo mūšių su Bermonto pulkais laikų besitęsiantys Latvijos ir Lietuvos kariuomenių ryšiai.14
Kairiųjų, komunistinių pažiūrų rašytojas Kurcijus buvo vienas iš legalios komunistinės organizacijos – Latvijos Nepriklausomų socialistų partijos (Latvijas Neatkarīgo sociālistu partija) – įkūrėjų, šios partijos centro komiteto pirmininkas, 1928–1931 metais jai vienasmeniškai atstovavęs Latvijos Saeimoje. Partija palaikė visuotinį vienos dienos protesto streiką, vykusį 1928 metų vasarą, dėl to Kurcijus tais metais trumpam pateko į Rygos kalėjimą. Kalėjime patirti įspūdžiai įkvėpė jį parašyti apsakymą Varguolių dievas (Nabago dievs), kuris pačioje 1929 metų pradžioje publikuotas kairiosios pakraipos žurnale Mintys (Domas).
Apsakymo pasakotojas kali vienoje kameroje su Karlo Marxo Kapitalą skaitančiu žydu Perecu (Pērecs) iš Lietuvos, kuriam netrukus ir perleidžiamas pagrindinio kūrinio pasakotojo vaidmuo. Skaitytojas gana detaliai supažindinamas su Pereco gyvenimo istorija: su nepaprastai varginga, kone elgetiška jo vaikyste, prabėgusia kažkur netoli Vokietijos sienos tarp miškų esančiame Lietuvos bažnytkaimyje, kuriame jis gyveno pusbadžiu ir buvo mokomas paklusti ilgaamžėms religinėms tradicijoms ir Toros tiesoms, su aplinkybėmis, kaip Perecas vėliau pabėga iš to bažnytkaimio į Vilnių ir nenusivilia:
- - - -
Miestas mums davė tai, ko per tris šimtmečius mūsų tėvams nedavė Lietuvos miškai. Miestas mums parodė kitą dievą, kuris nėra toks negailestingas kaip mūsų protėvių Jahvė. Šis dievas nebuvo ir krikščionių dievas <...>. Naujasis mūsų dievas buvo varguolių dievas, o šventoji jo evangelija yra kova prieš neteisybę. (Kurcijs, 1929, p. 23)
- - - -
Šiomis „varguolių dievo“ tiesomis persiima visi kalėjimo kameros draugai, kurie girdi Pereco pasakojimą: „Mes jau nebekláusėm, ar šis dievas yra iš Lietuvos miškų, iš šventosios Toros ar iš Marxo mokymo. Varguolių dievas buvo čia ir jis buvo mūsų stiprybė“ (Ibid.).
Kurcijus, beje, priešingai nei Mylbergas, – talentingas pasakotojas, sugebantis kurti įtikinamus, išbaigtus psichologinius portretus. Komunistuojančio Lietuvos žydo Pereco portretas reljefiškas, sodrus, jo gyvenimo istorija paveiki ir įtraukianti. Tokių savybių akivaizdžiai stinga Mylbergo sukurtam bolševikų pusėje atsitiktinai kariavusio „raudonojo“ lietuvaičio paveikslui.
Keisti, bet kartu ir išraiškingi lietuvių portretai atsiskleidžia Jaunsudrabinio apsakyme Šile ir romane Kapris. Pirmajame skaitytojas nuteikiamas, kad jam pasakojamas „realus atsitikimas su vienu lietuviu“, kurį apsakymo pasakotojas ir pagrindinis veikėjas sutikęs „Viesytės šile“ (Jaunsudrabiņš, 1921, p. 7), keliaudamas iš Viesytės miestelio į Zalvę. Tai aukštas basakojis pusamžis vyras, nešinas dalgiu, kuris sakosi atėjęs uždarbiauti į Latviją iš palatvėje esančio Ratkūnų sodžiaus. Pokalbio metu netrunka paaiškėti, kad jis silpnaprotis, be to, agresyvus, pavojingas. Vienoje vietoje vidury miško lietuvis stabteli ir sakosi prieš metus čia užmušęs žmogų, tada tarsi demonstruodamas kaip užmušęs, tarsi ketindamas pulti pašnekovą, „abiem rankomis pakėlė į viršų dalgį kaip mirtis paveiksle“ (Ibid.). Pasakotojas nuo jo atsigina tik išsitraukęs revolverį ir iššovęs į orą įspėjamąjį šūvį, o finaliniu kūrinio sakiniu prisipažįsta „nuo to sykio niekur nebeišsiruošiu be revolverio“ (Ibid.)15.
Romane Kapris vaizduojamas tragiškas mašininkės iš Latvijos, gyvenimo posūkių nublokštos į Kaprio salą, likimas. XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje ji patenka į Kapryje susibūrusią įvairiatautę kompaniją, kurią daugiausia sudaro bohemiški menininkai. Vienas jų – jaunas, aukštas, šviesiaplaukis „buvo Antonas Šegis, lietuvių rašytojas iš Mėmelio (bij Antons Šeģis, leišu rakstnieks no Mēmeles)“ (Jaunsudrabiņš, 1939, p. 50), turtingo tėvo vienturtis sūnus, apkeliavęs ne tik Europą, bet ir šiaurės Afriką. Jis ieško įkvėpimo, ieško prototipų, be kurių nepajėgia sukurti jokio reikšmingesnio literatūros kūrinio.
Tokiu prototipu siekia tapti turiningos ir įdomios biografijos Austrijoje gimęs inžinierius iš tos pat kompanijos, įsitikinęs, kad pagal jo gyvenimo pasakojimus lietuvis galįs parašyti „pasaulinio masto šedevrą“ (Ibid., p. 53). Ši mintis priimtina ir pačiam Šegiui, svarstančiam, kad tikrąją rašytojo karjerą jis ir galėtų pradėti biografiniu romanu, kurio veiksmo vieta būtų ne Lietuva, nes skaitytojams daug patraukliau, kai aprašomas užsienis. Čia pat prisimenama, kad „[i]r Petras Cvirka parašė didelį veikalą apie lietuvių gyvenimą Amerikoje“ (Ibid., p. 109). Išgirdęs įspūdingą inžinieriaus gyvenimo istoriją, Šegis padėkoja už ją, bet jau kitą dieną tyliai išvyksta iš Kaprio. Skaitytojas paliekamas nežinioje, kur jis išvyksta, bet galima spėti, kad į Lietuvą, kuriai jaučia nostalgiją:
- - - -
Nemuno įlankose šiuo metu žydėjo ievos, čiulbėjo lakštingalos, nuo skirtingų krantų susišūkavo gegutės. Ten dainavo ir Lietuvos merginos, auksaspalvės kaip volungės, o kai kurios tokios tamsios kaip naktis. Vien jau galvojant apie gimtinę, jam rodėsi, kad širdis iššoks iš krūtinės... (Ibid.)
- - - -
Skaitytojas taip pat paliekamas nežinioje, ar Antonas Šegis parašys žadėtąjį biografinį romaną, tačiau tai Jaunsudrabinio kūrinio visumos kontekste nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad planuojamasis lietuvių rašytojo romanas atlieka tam tikrą metatekstinę funkciją paties romano Kapris atžvilgiu. Kapryje irgi pasakojama apie adresatui patrauklų svajonių užsienį (kaip planuota Šegio ar realizuota tikslingai prisimintame Cvirkos romane Frank Kruk), irgi perteikiama turininga biografija (tiesiogiai – mašininkės iš Latvijos; netiesiogiai – Austrijoje gimusio inžinieriaus). Tokiu būdu Jaunsudrabinis sau būdinga maniera – žaidybiškai manipuliuodamas siužetu ir pritraukdamas visai jo kūrybai artimą, aktualų lietuvišką aspektą – romane svarsto romano žanro struktūrinius klausimus.
Visiškai neaišku, kodėl svetimame krašte įsikūrusią lietuvę pagrindine veikėja renkasi rašytoja Baumanė taip ir pavadintoje apysakoje Lietuvė16. Kūrinio protagonistė lietuvaitė Marcelė Žemaitė (Marcela Žemaite), gyvenanti Petrograde, laikinai pertraukia studijas ir įsidarbina žemiausios grandies tarnautoja Žiemos rūmuose įsikūrusios Aleksandro Kerenskio vyriausybės kanceliarijoje. Ji pristatoma kaip už rusų tautą „daug mažesnės, daug vargingesnės tautos atstovė“ (Baumane, 1935, p. 18). Visas kūrinio veiksmas, vykstantis Petrograde 1917 metais iki bolševikams paimant valdžią, paradoksaliai koncentruojamas ne apie protagonistę, bet labiau – šalia jos. Panašu, kad Marcelė ir jos likimas autorei tėra pretekstas papasakoti apie reikšmingus epochinius įvykius Rusijos sostinėje, kaip epizodinius veikėjus į pasakojimą įtraukiant istorines asmenybes: patį Kerenskį, taip pat bolševikinio perversmo organizatorius Grigorijų Zinovjevą, net Vladimirą Leniną, kuris akivaizdžiai idealizuojamas.
Inteligentiška, tačiau naivi lietuvaitė Marcelė visiškai pasiklysta politiniuose, o dar labiau asmeniniuose emociniuose labirintuose (nelaimingai įsimyli vedusį vyrą, nežinodama, kad jis vedęs), todėl pasirenka savižudybę, po kurios autorė dar per du skyrius iš esamų septynių tęsia pasakojimą iki momento, kada bolševikai užima Žiemos rūmus. Dėl to visiškai išsklinda ir taip buvusi nepatvari, silpnai struktūruota apysakos kompozicija. Jau patys pirmieji knygos recenzentai yra taikliai pastebėję, kad pagrindinės kūrinio veikėjos savižudybė psichologiškai nemotyvuota, neįtaigi, lygiai kaip nemotyvuotas yra ir jos tautybės pasirinkimas: „visiškai neįtikina jos tragiška gyvenimo pabaiga“ (Grāvīte-Plukše, 1935); „herojės tautybė yra visiškai nemotyvuota, ji galėjo būti ir latvė, tada mes ją labiau suprastume“ (Kas jauns rakstniecībā?, 1935)17. Apskritai Lietuvei negailima kritikos iš esmės: teigiama, kad kūrinio kalba „neišlavinta ir paviršutiniška“ (Grāvīte-Plukše, 1935), kad „mūsų raštija nieko daug nebūtų praradusi, jei Lietuvė nebūtų pasirodžiusi“ (Kas jauns rakstniecībā?, 1935). Su nemaža šios kritikos dalimi reikia sutikti, pastebint, kad kaip XX a. ketvirto dešimtmečio latvių literatūros, apskritai kultūros istorijos faktas knyga vis dėlto verta dėmesio: tematiškai išskirtinė, turinti savitą kultūrinio egzotiškumo atspalvį, kurį sustiprina ir pagrindinės veikėjos tautybė.
Analizuojamuoju imagologiniu aspektu peržvelgus dalį lietuviškumo tematiką plačiau ar siauriau aktualizuojančių XX a. pirmos pusės latvių rašytojų kūrinių, galima išskirti kelias tendencijas. Pirmiausia tai, kad neįprastumu, išskirtinumu pasižymintys lietuviški motyvai to meto latvių literatūroje santykinai negausūs, tad Baumanės apysakos lietuvaitė Marcelė, Mylbergo apsakymo „raudonasis“ kareivis, Kurcijaus kūrinio kalinys marksistas, Jaunsudrabinio apsakymo silpnaprotis pakeleivis iš Lietuvos ar jo romano lietuvis rašytojas imagologiniu požiūriu vertintini kaip visiškai netipinės su Lietuva susijusios figūros. Žymiai dažniau latvių rašytojų kūriniuose aktualizuojamos tokios lietuviškumo raiškõs, Lietuvos manifestavimo(si) figūros, situacijos, realijos, kurios vertintinos kaip (stereo)-tipiško požiūrio į kaimyninę tautą ir šalį rezultatas. Dauguma jų akivaizdžiai suformuotos objektyvių istorinių, ekonominių, geografinių ir panašių aplinkybių (lietuvio elgetos etnotipas; Lietuvos kaip geografiškai itin artimos šalies motyvas; literatūrinė-kultūrinė ir kalbinė klišė „lietuviška žąsis“), kitos yra menamojo, įsivaizduojamojo pobūdžio (su liūdna pabaiga asocijuojamas Lietuvos liūnas).
Galima konstatuoti ir tai, kad nors Lietuvos tematika latvių literatūroje XX a. išliko palyginti populiari, tačiau labai sumažėjo Lietuvos, jos praeities, istorijos romantizavimo atvejų, kurie buvo reikšmingi XIX a. antros pusės latvių autorių grožinėje kūryboje. Įsitvirtino objektyvesnis, realistiškesnis žvilgsnis (dar žr. Nastopka, 1971, p. 131–132), išryškėjo individualesni, subjektyvesni, įvairesni Lietuvos vaizdavimo rakursai. Tiesa, netrūko ir įvairių šabloniškesnių, emblematiškesnių rakursų: ne tik tokių, kokie aptarti straipsnyje, bet ir kitų, pavyzdžiui, charakterizuojant Lietuvą kaip rūtų, kryžių ar ilgų, siaurų žemės rėžių šalį, kaip gausios žydų diasporos ar su Lenkija, lenkiškumu glaudžiai susijusią šalį.
[Upīts, A.] A. U. (1929). Literāriskas ekskursijas. Jauno liriķu saime. Domas, 5, 386–388.
[Austriņš, A.] Austriņa, A. (1915, spalio 3). Etapa kamerâ. Warawihksne, 32, 437–439.
Austriņš, A. (1926). Gaŗā jūdze: Romāns-kronika: 1. daļa. Rīgā: J. Rozes apgādībā.
Austriņš, A. (1935). Gaŗā jūdze: Romāns-kronika: 2. un 3. daļa. Rīgā: J. Rozes apgādībā.
Barons, K. (1894). Eewads. In Latwju dainas: [6 sējumos]: Kr. Barona un H. Wissendorffa isdotas, 1 burtnica (p. III–XXVI). Jelgawâ: H. J. Drawiņ-Drawneeka ģeneral-komisijâ.
Baumane, A. (1935). Lietaviete: Stāsts, Rīgā: Izdevis A. Gulbis.
Beller, M. (2006). Das Bild des Anderen und die nationalen Charakteristiken in der Literaturwissenschaft. In M. Beller, Eingebildete Nationalcharaktere: Vorträge und Aufsätze zur literarischen Imagologie, hrsg. von Elena Agazzi in Zusammenarbeit mit Raul Calzoni (p. 21–46). Göttingen: V&R unipress.
[Birznieks-Upītis, E.] Birznieka-Upīša (1925). Zvirbuļi. Mazās Jaunības Tekas, 10, 194–208.
Butkus, V. (2021). Literatūrinių lietuvio ir Lietuvos įvaizdžių ištakos Latvijoje. Acta humanitarica academiae Saulensis, 28, 29–45.
B. Ž. (1926, rugsėjo 22). Zosis un viņu kopšana. Zemkopis, 38, 596.
[Dārziņš, E.] Dahrziņa, E. (1907). Alfreds Kalniņsch. Zalktis, 2, 127–145.
Dyserinck, H. (1966). Zum Problem der ‘images’ und ‘mirages’ und ihrer Untersuchung im Rahmen der Vergleichenden Literaturwissenschaft”. Arcadia, Vol. 1, Iss. 2, 107–120.
Egle, R. (sudaryt.) ([1934]). Latvju lirika: Antoloģija: No J. Alunāna līdz visjaunākiem laikiem: Dzejnieku attēli, bio-bibliografija. Rīgā: A. Gulbja apgādībā.
Gaižiūnas, S. (1988a, vasario 13). Anoj pusėj Nemunėlio... Kai kurios lietuvių ir latvių kultūrinių ryšių aktualijos. Literatūra ir menas, 7.
Gaižiūnas, S. (1988b). J. Janševskio Gimtinė ir Lietuva. Pergalė, 5, 186–189.
Gaižiūnas, S. (1989). Kultūros tradicijos baltų literatūrose: XX a. paralelės ir kontaktai. Vilnius: Vaga.
Gaižiūnas, S. (1990, sausio 13). Karlio Zalės bulvaras. Literatūra ir menas, 2.
Gaižiūnas, S. (1991). Kelionė į Bandavą. Metai, 7, 168–175.
Grāvīte-Plukše, E. (1935). Alijas Baumanes – „Lietaviete”. Burtnieks, 5, 414.
Grīns, A. (1933a). Dvēseļu putenis: Romāns, [1. daļa]. Rīgā: Paju Sabiedrības „Zemnieka Domas” izdevumā.
Grīns, A. (1933b). Dvēseļu putenis: Romāns, 2. daļa. Rīgā: Paju Sabiedrības „Zemnieka Domas” izdevumā.
Grīns, A. (1934). Dvēseļu putenis: Romāns, 3. daļa. Rīgā: Paju Sabiedrības „Zemnieka Domas” izdevumā.
Ieviņš, K. (1938). Pie teiksmotā ezera: Romāns. Rīgā: Valtera un Rapas akc. sab. apgāds.
[Janševskis, J.] Janschewskis, J. (1931). Leelkunga mihļākā: Kulturwehsturisks romans. Atpuhta, 347, 4–8.
Janševskis, J. (1986). Dzimtene: Romāns dzīves ainās: Četros sējumos, 1. sēj. Rīga: Zinātne.
Jaunsudrabinis, J. (1977). Aija: Trilogija. Iš latvių kalbos vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga.
[Jaunsudrabiņš, J.] Jaunsudrabiņa, J. (1921). Silā. Ilustrets Žurnals, 12, 7.
[Jaunsudrabiņš, J.] Jaunsudrabiņa, J. (1931a, vasario 7). Ubagu kalns. Jaunakàs Siņas, 30.
[Jaunsudrabiņš, J.] Jaunsudrabiņa, J. (1931b, vasario 20). Ubagu kalns. Jaunakàs Siņas, 41.
[Jaunsudrabiņš, J.] Jaunsudrabiņa, J. (1931c, vasario 21). Ubagu kalns. Jaunakàs Siņas, 42.
Jaunsudrabiņš, J. (1933). Jaunsaimnieks un velns: Romāns, Rīgā: Valtera un Rapas akc. sab. izdevums.
Jaunsudrabiņš, J. (1935). Uršulīte: Stāsts, Rīga: Valters un Rapa.
Jaunsudrabiņš, J. (1939). Kapri: Romans, Rīgā: Akc. sab. Valters un Rapa.
Jaunsudrabiņš, J. ([2005]). Baltā grāmata: Simts tēlojumu vārdos un līnijās. [Rīga]: Valters un Rapa.
[Jēkabsons, K.] Jekabsons, K. (1923). Seeweetes grehks: Romans, Rīga: Imanta apgahds.
J. K. (1935). Leišu pepiņš un Leišu ķirsis. Dārzkopības Žurnāls, 8, 320–323.
Kas jauns rakstniecībā? (1935, rugpjūčio 13). Saldus Awise, 163.
K. C. (1935). Sniedzat palīdzīgu roku savējiem svešumā! Sievietes Pasaule, 16, 15–16.
[Ķeniņš, A.] Ķeniņa, A. (1914). Potrimpa Zemê: Dziesmas un dzejojumi pa 15 gadiem. Rigâ: „Zalktis”.
Kleinbergs, I. (1929, kovo 12). Leischu ķirsis. Semes Spehks: „Brihwàs Semes” ikpahrnedeļas peelikums lauksaimneezibai un lauku dsihwei, 5, 73–74.
Klints, O. (1931, vasario 6). Meschkunga meita: Romans 3 daļâs. Latwija, 10.
Krišjāne, E. (1931). Purva spilva. Domas, 2, 124–129.
Kroders, P. (sudaryt.) ([1931]). Lai atskan dziesmas! 2. grāmata: Dziesmas, kuŗas tauta dzied, Rīga: Argonautu izdevums.
Kurcijs, A. (1929). Nabago dievs. Domas, 1, 19–23.
Kurcijs, A. (1936). Cūkgans: Kādas bērnības stāsts, Rīgā: „Zelta grauds”.
Kursīte, J. (1996). Latviešu folklora mītu spogulī, Rīga: Zinātne.
Latviešu sakāmvārdu datorfonds. http://valoda.ailab.lv/folklora/sakamvardi/.
Laurušaitė, L. (2018). Imagology as Image Geology. In L. Laurušaitė (sudaryt.), Imagology Profiles: The Dynamics of National Imagery in Literature (p. 8–27). Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing.
Laurušaitė, L. (2019). Literatūra, mobilumas, imago: Lietuvių ir latvių XXI a. (e)migracijos patirtys. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Leiše, A. (1935, lapkričio 29). Putnkopības dienas jautājumi. Cehsu Wehstis, 126.
Nastopka, K. (1971). Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai. Vilnius: Vaga.
Rutku Tēvs. (1990). Trīs vella kalpi: Vēsturisks romāns no senās Rīgas. Rīga: Liesma.
Sēlis, R. (1929). Burši un zeļļi: Galdniekpuikas stāsts. Domas, 2, 113–119.
[Skuju Frīdis] Skuju Fridis-Mīlbergs. (1928). Zaļais un sarkanais. Aizsargs, 10–11, 346–350.
Świderska, M. (2012). Einige Bemerkungen zu Theorie und Methode der literaturwissenschaftlichen Imagologie und der Fremdheitsforschung. Zeitschrift des Verbandes Polnischer Germanisten, 4, 377–385.
Upīts, A. (1939). Māsas Ģertrūdes noslēpums: Oļģerta Kurmja dzīves romāns. [Rīga]: [Autora izdevums].
Upīts, A. (1959). Laikmetu griežos: Vēsturisks romāns. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība.
Veselis, J. (1934). Cilvēku sacelšanās: Teiksmu romāns. Rīgā: Valtera un Rapas akc. sab. apgāds.
Virza, E. (1933). Straumēni: Vecā Zemgales māja gada gaitās: Poēma. Rīgā: Valtera un Rapas akc. sab. izdevums.
Zariņš, K. (1926). Gluži veltīga varonība: Stāsti un noveles. Rīgā: Leta.
1 Pagrindiniai tokio pobūdžio darbai, tiesa, ne visi, nurodomi čia: Butkus, 2021, p. 31.
2 Kursytės cituojamas produktyvaus latvių emigracijos prozininko Janovskio (1916–2000) apsakymas buvo publikuotas 1967 m. Švedijoje išleistame jo apsakymų ir feljetonų rinkinyje Juokeliui (Smiekliņam). Visi vertimai iš latvių kalbos straipsnyje yra straipsnio autoriaus – V. B. Grožinių kūrinių pateikiami ne meniniai, o filologiniai-prasminiai vertimai.
3 Ši pozicija Laurušaitės išdėstoma ir straipsnyje „Imagologija kaip vaizdų geologija“ (žr. Laurušaitė, 2018).
4 Palyginimui žr. Dyserinck, 1966.
5 Lietuviai elgetos paminimi net visai latvių kultūrai paties reikšmingiausio leidinio Latvių dainos įvade, kuriame to leidinio sudarytojas Krišjanis Baronas (Krišjānis Barons, 1835–1923) prisimena: „lietuviai elgetos (Leischu nabagi) visu būriu kartkartėmis mus aplankydavo pačiame Kuržemės viduryje“ (Barons, 1894, p. XXVI).
6 Apie lietuvius elgetas Baltojoje knygoje dar žr. Nastopka, 1971, p. 137–138.
7 Plačiau apie šį personažą žr. Gaižiūnas, 1988b, p. 188.
8 Apie autorę nepavyko rasti jokių žinių.
9 Daugiausia tam dėmesio skirta Silvestro Gaižiūno darbuose, žr.: Gaižiūnas, 1988a; Gaižiūnas, 1988b; Gaižiūnas, 1989, p. 26–27; Gaižiūnas, 1990; Gaižiūnas, 1991, p. 170–172.
10 Panašių straipsnių būta ir daugiau, pavyzdžiui, žr. J. K., 1935.
11 Iš vėlesniųjų, tarkim, minėtina garsioji žymios prozininkės Reginos Ezeros (Regīna Ezera, tikr. Regīna Kindzule, 1930–2002) apysaka Naktis be mėnesienos (Nakts bez mēnesnīcas, 1971).
12 „Į Kuržemę ištisai kiekvieną rudenį įveždavo iš Lietuvos tūkstančiais jaunų žąsų <…>. Kai kas patys važiuodavo į Lietuvą [jų pirkti], bet daugiausia žąsis atveždavo žydai“ (B. Ž., 1926), – rašoma apie XIX a. pabaigoje buvusią situaciją. Tarpukariu vadinamoji „lietuviškų žąsų“ veislė auginta ir pačioje Latvijoje: „galima auginti ir mūsų paprastas žąsis ir lietuviškas žąsis“ (Leiše, 1935).
13 Pavyzdžiui, žr.: Egle, [1934], p. 225–226; Kroders, [1931], p. 12–13.
14 Atkreiptinas dėmesys, kad jau cituotame Gryno romane Sielų pūga prabėgomis paminimi kartu su latvių šauliais prieš vokiečių armiją kovoję lietuviai: „mirties glėbin kritęs lietuvis Mažuchno (nāvē ļimis leitis Mažuchno), jaunas ir tylus svajotojas, ėjęs kartu su savo brolių tautos kariais į jų žūtbūtinę kovą“; „lietuvis kapitonas Kubiliūnas (leitis kapteins Kubiļunas)“, kuris su dviem rygiečių kuopomis „eina palei pelkės pakraštį, pasiruošęs užpulti vokiečių apkasus iš flango“ (Grīns, 1933b, p. 138, 241). Tačiau jie tik paminimi, išsamiau neportretuojami. Abu šie veikėjai turi realius istorinius prototipus: tai vadinamojo Kalėdų mūšio pirmąją dieną žuvęs ir žymiosiose Rygos Brolių kapinėse palaidotas Antonas (arba Antanas?) Mažuchno (Antons Mažuchno, variantas Mažuchko, ?–1916) ir ten kovęsis, batalionui vadovavęs kapitonas Petras Kubiliūnas (1894–1946), kuris vėliau buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo valdybos, paskui – Vyriausiojo štabo viršininkas, ėjo kariuomenės vado pareigas.
15 Panašus motyvas pasirodo ir Jaunsudrabinio trilogijos Aija pradžioje: „Mane apėmė baimė. Ar maža buvau girdėjęs ir skaitęs apie susitikimus naktį su nepilnapročiais. Ginklo neturėjau jokio, nebent gana sunkų beržinį vėzdą“ (Jaunsudrabinis, 1977, p. 7).
16 Autorė paantrašte kūrinį pavadina apsakymu (stāsts), tačiau toks žanrinis apibūdinimas nėra tikslus. Kūrinio apimtis, struktūra ir kiti parametrai aiškiai byloja jį esant apysaka, taip jį kvalifikuoja ir latvių literatūros istorikai.
17 Panašiai nutinka Karlio Zarinio (Kārlis Zariņš, 1889–1978) apsakyme Paskutinis veiksmas (Pēdējais cēliens, 1926), kuriame pasirodo antraeilis personažas „toks Oblaševskis, <…> lenkas ar lietuvis – ko gero, sulenkintas, o vėliau surusintas lietuvis (pārpoļots un vēlāk pārkrievots leitis)“ (Zariņš, 1926, p. 45–46). Jis vaizduojamas kaip vienas 1905–1907 metų revoliucijos aktyvistų Peterburge, bet vėlgi lieka visiškai neaišku, niekuo nemotyvuota, kodėl ir Zarinio pasirenkama, užsimenama tokia, o ne kitokia šio veikėjo tautybė.