Romanų kalbomis, kaip mokymo objektu, Lietuvoje imta domėtis dar XVIII a. Pirmasis prancūziškai-lenkiškas žodynas išleistas Vilniuje 1757 m., o 1774 m. pasirodo pirmoji prancūzų k. gramatika, skirta besimokantiems Vilniaus Akademijoje. Ši gramatika duoda pradžią visai eilei publikacijų, skirtų prancūzų kalbos mokymuisi. Nuo 1774 m. iki 1832 m. Vilniuje buvo išleista 33 šios rūšies knygos, įskaitant pakartotinus leidimus, – 67 vienetai. Vilniaus Universitete prancūzų k. ir literatūra buvo dėstoma nuo 1797 m., o italų k. ir literatūra nuo 1808 m.
Stepono Batoro universitete romanų filologijos katedra veikė nuo 1919 m. Buvo dėstoma prancūzų, provansalų, italų, ispanų ir rumunų kalbos. Lietuvos universitete Kaune romanų filologijos katedra buvo suorganizuota 1922 m. Buvo dėstomos prancūzų ir italų kalbos ir literatūros. 1944 m., išvadavus Vilnių, buvo suorganizuotos prancūzų k. katedros Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute. Vilniaus Pedagoginiame institute nuo 1948 m. iki 1956 m. veikė ispanų k. katedra. Šiuo metu universitete, be prancūzų k., dar dėstomos italų, ispanų ir rumunų kalbos.