Straipsnyje analizuojami vienanariai apibrėžtiniai asmeniniai sakiniai, jų bendrumai bei skirtumai lietuvių ir rusų kalbose. Sakiniai skirstomi, remiantis morfologinės formos bei sintaksinės reikšmės santykiu. Forma – 1 ir 2 asmenys, išreikšti veiksmažodžio sintetine arba analitine forma, o sintaksinė reikšmė – konkreti veiksmažodžio formos reikšmė, kuri išryškėja kontekste. Apibrėžtiniai sakiniai skirstomi į dvi grupes: a) sakiniai su 1-ju asmeniu; b) sakiniai su 2-ju asmeniu. Šios dvi apibrėžtinių sakinių grupės skiriasi pagrindinio sakinio nario morfologine forma, asmens apibrėžtumo laipsniu bei kreipinio funkcijomis.
Sąvoka “vienanaris sakinys” buvo sukurta sakinio formai žymėti, todėl, sprendžiant klausimą apie sakinio vienanariškumą, būtina įsigilinti į asmeninio įvardžio funkcijas sakinyje, jo sintaksinius santykius.
Medžiagos analizė rodo, kad rusų ir lietuvių kalbų vienanariai apibrėžtiniai sakiniai turi bendrų bruožų, kurie išryškėja šių sakinių funkcijose bei pagrindinio nario morfologinėje formoje. Skirtumai pastebimi kreipinio vartojime ir analitinių veiksmažodžio formų šiuose sakiniuose paplitimo laipsnyje bei šių formų sintaksinėse savybėse.