[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje pristatomas muziejų leidybinės veiklos Estijoje 2011–2015 m. tyrimas, kurio tikslas – nustatyti leidybos produkcijos tendencijas (leidinių skaičių, didžiausius leidėjus, leidinių rūšis ir kalbas), taip pat leidybos proceso savitumus. Duomenys apie leidybos produkciją buvo surinkti iš Estijos nacionalinės bibliografijos duomenų bazės. Bibliografiniai leidinių aprašymai buvo užfiksuoti XSL formatu ir išanalizuoti naudojant „MS Office Excel“ programą. Rezultatai buvo surūšiuoti pagal autorius ir pavadinimus, grupuojant leidinius į neperiodinius ir periodinius. Nuo 2011 iki 2015 m. Estijos muziejai išleido 467-is skirtingų rūšių neperiodinius leidinius ir 7 pavadinimų periodinius leidinius. Statistinės analizės rezultatai parodė, kad muziejai daugiausia leido spausdintas knygas, įskaitant parodų katalogus, muziejų vadovus, konferencijų rinkinius ir kt. Leidybinė veikla dažniausiai buvo orientuota į mokslinį turinį ir meno knygas.
Elektroniniu formatu buvo išleista palyginti nedaug publikacijų, skirtų mokymo medžiagai ir moksliniams tekstams, prieinamų tiek popieriniu, tiek PDF formatu. Muziejų leidėjai vertina platų elektroninių leidinių platinimą ir geresnį jų prieinamumą; jie apibūdino elektroninę leidybą kaip greitesnę ir pigesnę spausdinimo alternatyvą. Muziejuose, kurie dar nepradėjo publikuoti elektroniniu būdu, trūko šiai veiklai būtino personalo arba jų leidybos apimtys buvo labai ribotos. Šie muziejai taip pat suvokė, kad jų tikslinės grupės nebuvo suinteresuotos elektroniniais leidiniais.
Kitos leidinių rūšys, įskaitant žemėlapius, plakatus, vaizdo įrašus, garsines knygas ir spausdintą muzikos partitūrą, sudarė labai nedidelę visų leidinių dalį. Daugiausia muziejaus leidinių buvo išleista estų kalba arba (daugiakalbių leidinių atveju) estų kalba buvo įtraukta kaip viena iš leidinio kalbų (iš viso 436 leidiniai). Siekiant bendrauti su užsienio lankytojais, daugybė leidinių išleidžiama anglų kalba arba įvairiomis kitomis kalbomis (240 leidinių, arba 51 proc.).
Duomenys apie leidybos proceso organizavimą buvo surinkti rengiant pusiau struktūruotus interviu su ekspertais iš dviejų didžiausių muziejų leidėjų – Estijos nacionalinio muziejaus ir Estijos dailės muziejaus. Be to, buvo atlikta darbuotojų, dirbančių leidyba užsiimančiuose muziejuose, apklausa. Atlikus statistinę muziejų leidybinės veiklos analizę, paaiškėjo, kurie muziejai užsiima leidyba (28 % visų Estijos muziejų), iš jų 53 publikavo daugiau nei vieną leidinį. Klausimynas buvo išsiųstas 51 muziejui (išskyrus didžiausius muziejus, kuriuose buvo rengiami interviu). Atsakymai buvo gauti iš 27 muziejų.
Pirmieji leidybos proceso etapai (rašymas ir redagavimas) bei platinimas dažniausiai vyksta naudojantis „vidaus“ paslaugomis visuose į tyrimą įtrauktuose muziejuose. Didesni muziejai patys užsiima dizainu ir maketavimu, o mažesni naudojasi užsakomosiomis paslaugomis. Vertimo ir spausdinimo paslaugas paprastai užsako visi muziejai. Planuodami savo ateitį muziejai orientuojasi į platesnę spausdinimo pagal užsakymą veiklą, taip pat rinkodaros veiklos stiprinimą.
Muziejai vertina vidinę leidybinę veiklą kaip savarankišką, greitą, lanksčią ir patogesnę nei alternatyvūs leidybos būdai. Apklausos respondentai pabrėžė, kad nepriklausomybė suteikia galimybę įgyvendinti muziejaus misiją ir publikuoti leidinius, kurių nė viena leidykla nepriimtų dėl labai mažo skaitytojų skaičiaus ar vietinės svarbos temos. Ribotas platinimas, nedidelis darbuotojų skaičius ir ribotos finansinės galimybės buvo įvardyta kaip pagrindinės kliūtys, trukdančios vidinei leidybinei veiklai.
Gauti rezultatai buvo palyginti su britės Sarah Anne Hughes tyrimų apie Jungtinės Karalystės muziejus ir vokietės Madeleine Winter tyrimų apie Vokietijos muziejus duomenimis.