Straipsnyje nušviečiama istorinė reprografijos panaudojimo, aptarnaujant bibliotekų skaitytojus, raida. Apžvelgiama didžiųjų kapitalistinių šalių patirtis, atspindėta bibliotekinėje šių šalių literatūroje.
Jaunas, dar nė dešimties metų nesulaukęs, reprografijos terminas apima kopijavimo-dauginimo techniką bei kopijavimo-dauginimo būdus. Pirmojo iš šių būdų – fotografijos – gimimo data – 1841 m. Ši data laikoma ir reprografijos gimimo metais. Tačiau pats terminas įsitvirtino tik apie 1960 m.
Straipsnyje apsiribojama užsienio bibliotekose naudojamais populiariausiais kopijavimo metodais: fotografija, mikrofotografija ir elektrografija.
XX a. pirmajame dešimtmetyje kilo mintis panaudoti mikrofotografiją bibliotekų fondams praturtinti ir informacinei medžiagai skleisti. Antrajame dešimtmetyje Kongreso biblioteka Vašingtone ir Viešoji biblioteka Niujorke įsigijo foto aparatus spausdintai medžiagai kopijuoti. 1916 metų Amerikos bibliotekų asociacijos kodekse buvo nurodyta, kad fotoreprodukavimą galima panaudoti tarpbibliotekinio abonemento darbe. Šių ir kitų užsienio bibliotekų patyrimas pradėjo sklisti ir į kitas užsienio bibliotekas.
1930–1940 m. užsienio bibliotekose imta plačiau taikyti fotografiją ir mikrofilmavimą. Prasiplėtė ir taikymo sričių ratas. Šiais kopijavimo būdais naudotasi fondams papildyti bei saugoti, katalogams sudaryti, bibliografiniam darbui organizuoti, skaitytojams per TBA aptarnauti. Panaudojant reprografiją, pirmavo JAV bibliotekos, kurios turėjo pakankamą techninę bazę: šioje šalyje buvo išleidžiama įvairesnių bei tinkamesnių aparatų ir mikrofilmams gaminti, ir jiems didinti bei skaityti.
1940–1960 m. laikotarpyje reprografija įsitvirtino skaitytojų aptarnavimo baruose. Šiuo laikotarpiu jau buvo pribrendusi problema – reikalas gerinti skaitytojų aptarnavimą – ir išryškėję sunkumai, kurie trukdė šią problemą išspręsti: spartus bibliotekų fondų augimas, skaitytojų gausėjimas, pareikalavimų per TBA daugėjimas, būtinybė kopijuoti a) senus, b) didelę paklausą turinčius, c) mažą paklausą turinčius (disertacijas ir kt.) leidinius. Šiuos sunkumus bandyta nugalėti su reprografijos pagalba. JAV, Anglijos, Švedijos ir kitų kapitalistinių šalių mokslinės bibliotekos vis daugiau užsakymų per TBA ėmė išpildyti mikrofilmais.
Be fotografijų ir mikrofilmų, bibliotekose populiarėjo ir mikrofišos. Buvo steigiamos organizacijos mikrofišoms gaminti ir platinti Vokietijoje, Olandijoje ir kitur. Apskritai, mikrofišos plačiau pasklido Europoje, o mikrokortos – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau apie 60-uosius metus ir JAV bibliotekininkai įvertino mikrofišų privalumus ir vis dažniau kėlė klausimą: ar ne verčiau bibliotekiniame darbe mikrokortas keisti mikrofišomis.
Pirmajame pokario dešimtmetyje užsienio šalių bibliotekinėje spaudoje plačiai ir nuosekliai propaguojami reprografijos panaudojimo pranašumai, o bibliotekinėse organizacijose – tiriamas reprografijos panaudojimo poreikis ir apibendrinamas patyrimas.
1960–1966 m., be mikrofotografijos, užsienio bibliotekose imta intensyviai naudotis elektrografinėmis kopijavimo priemonėmis. Ypatingai svarbiu momentu reprografijos vystymesi laikytinas elektrografijos atradimas ir aparatų „Xerox copier“ ir „Copyflo“ išleidimas. Dėl aukštos elektrografinių kopijų kokybės, didelio elektrografinio metodo našumo ir ekonominio efekto šį metodą imta plačiai naudoti. Elektrografinės kopijos patogesnės negu mikrokopijos skaitytojams aptarnauti: jas galima skaityti be aparatų pagalbos. Be to, elektrografinės kopijos gali būti gaunamos ant paprasto popieriaus, ir dėl to patogiau jomis naudotis ir jas tvarkyti. Elektrografines kopijas pradėta siųsti per TBA, tuo sumažinant neigiamų atsakymų skaičių ir pagreitinant išpildymo laiką. Daugumoje užsienio mokslinių bibliotekų išsiunčiamų per TBA kopijų (elektrografinių kopijų ir mikrokopijų) kiekis pasiekė 70–80% visos išsiunčiamos literatūros kiekio. JAV, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos autoriai tvirtina, kad elektrografinis dauginimo būdas bibliotekoms patogiausias, tačiau jį panaudoti yra rentabilu tik didelėse bibliotekose. Skaičiavimai daryti dideliems elektrografiniams aparatams. Šiuo metu jau yra žinoma visa eilė mažesnių, pigesnių, bibliotekoms tinkamesnių elektrografinių aparatų, tačiau patyrimas, sukauptas, juos panaudojant, dar labai mažai literatūroje tenušviestas.
Tuo būdu, sekant reprografijos panaudojimo užsienio bibliotekose istorinį vystymąsi, galime išskirti keturias pakopas. 1900–1930 m. – pirmieji bandymai panaudoti kopijavimą. 1930–1940 m. reprografijos pagalba buvo sprendžiama fondų talpinimo ir papildymo problema. Naudotasi daugiausia mikrofilmais. 1940–1960 m., augant skaitytojų skaičiui, reprografija pajungta tarnauti betarpiškai jų reikalams. TBA plačiai naudotasi mikrofilmais ir mažiau mikrokortomis ir mikrofišomis. Tačiau mikrokopijos, nors patogios persiųsti, ne visai patogios naudotis. 1960–1966 m., lygiagrečiai arba pakeičiant mikrokopijas, plačiai pasklido elektrografinės kopijos, kurios siunčiamos per TBA, jomis aprūpinami skaitytojai abonemente ar skaitykloje.
Nors kai kurios kapitalistinei santvarkai būdingos aplinkybės – vieningos bibliotekų sistemos nebuvimas, bibliotekų finansiniai tarpusavio atsiskaitymai ir iš to kylą prieštaravimai tarp didžiųjų ir mažųjų bibliotekų – trukdo pilnutinai išnaudoti reprografiją nemokamai aptarnauti skaitytojams, tačiau, pagrindiniu darbo tikslu laikant skaitytojų poreikių patenkinimą, reprografija įgyja ypatingai svarbią reikšmę. Tinkamai parinkus ir suderinus kopijavimo būdus, įmanoma minimalia kaina aptarnauti maksimalų skaitytojų skaičių pačiu trumpiausiu laiku ir pačia priimtiniausia jiems forma.
Elektrografijos mokslinio tyrimo instituto mokslinė techninė biblioteka
Įteikta 1967 m. vasario mėn.