Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2023, vol. 51, pp. 43–80 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2023.51.3

Joachimo Lelewelio rinkinių kelionė iš Kurniko į Vilnių

Inga Leonavičiūtė
Mokslo darbuotoja, daktarė
Vilniaus universitetas
Istorijos fakultetas
Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra
El. paštas: inga.leonaviciute@if.vu.lt

Santrauka. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma istoriko, Vilniaus imperatoriškojo universiteto auklėtinio ir profesoriaus Joachimo Lelewelio (1786–1861) emigracijoje sukaupta asmeninė biblioteka – knygos, atlasai bei žemėlapiai, kitas dokumentinis palikimas. Tai – vieni svarbiausių šios bibliotekos istorinių rinkinių nuo pat jų patekimo į šią atminties instituciją. Emigracijoje (Paryžiuje ir Briuselyje) J. Lelewelio kaupta ir Vilniaus universitetui, kai šis vėl atsikurs, palikta asmeninė biblioteka glaudėsi keliose vietose: Batinjolio lenkų mokyklos bibliotekoje Paryžiuje ir Kurniko bibliotekoje šalia Poznanės (nuo 1874 m.). Lenkams 1919 m. rudenį atkūrus Vilniuje Stepono Batoro universitetą, kaip galimybė praturtinti Rusijos nuskurdintą senojo Universiteto biblioteką iš karto prisiminti̇̀ XIX a. emigrantų sukaupti didieji rinkiniai – Lenkų muziejaus biblioteka Rapersvilyje ir archyvas bei Lelewelio asmeninė biblioteka. Straipsnyje, remiantis archyviniais dokumentais, rekonstruojama daugiau kaip trejus metus (nuo 1922 m. vasario pradžios iki 1925 m. gruodžio pabaigos) užtrukusi J. Lelewelio sukauptų rinkinių kelionė iš Kurniko į Vilnių.
Reikšminiai žodžiai: Joachimas Lelewelis, Batinjolio bibliotekos rinkiniai, emigracinės kolekcijos, Kurniko biblioteka, Stepono Batoro universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka, dokumentinis paveldas.

Joachim Lelewel’s Collections Journey from Kórnik to Vilnius

Summary. Vilnius University Library possesses in its collections the personal library of distinguished historian, Joachim Lelewel (1786–1861), an alumnus and a professor of the Imperial University of Vilna. It consists of books, atlases, maps and other stocks gathered by Lelewel during his exile in Paris and Brussels. In his will, Lelewel bequeathed his library to Vilnius University, should that remembrance institution be restored. The library was temporarily stored at several locations, such as the Polish School at Batignolles (Paris), and Kórnik Library after 1874. In the fall of 1919 Vilnius University was reestablished by the Polish government under the name Stefan Batory University. The institution inherited former university’s meager library which had experienced heavy losses and deprivation during the decades of the Russian rule. Bringing to Vilnius extensive assets of printed and archival records gathered by the Polish emigrants in Western Europe through the 19th century was a great opportunity for the university library as it might significantly enrich its modest possessions. Lelewel’s personal library as well as Library and Archives of the Polish Museum at Rapperswil (Switzerland) were considered as first to be transferred. This article uses archival data to reconstruct almost a four-year long (February 1922 – end of 1925) journey of the Lelewel’s library from Kórnik to Vilnius.
Keywords: Joachim Lelewel, Batignolles Collections, Emigration Collections, Kórnik Library, Stefan Batory University, Vilnius University Library, Documentary Heritage.

_________

Received: 02/04/2023. Accepted: 26/05/2023
Copyright © 2023 Inga Leonavičiūtė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Dar keleri metai, ir bus prabėgęs šimtmetis nuo bibliofilo, Vilniaus imperatoriškojo universiteto auklėtinio ir profesoriaus Joachimo Lelewelio (1786–1861) emigracijoje sukauptų rinkinių parsivežimo į Vilniaus universiteto biblioteką (VUB). Paryžiuje ir Briuselyje garsiojo istoriko kaupta asmeninė biblioteka testamentine valia¹ buvo palikta Vilniaus universitetui, kai šis vėl atsikurs iš Rusijos imperijos priespaudos išsivadavusioje, nepriklausomoje valstybėje. Rinkiniai glaudėsi keliose vietose: Batinjolio lenkų mokyklos bibliotekoje Paryžiuje, o nuo 1874 m. beveik pusę amžiaus kartu su Versalio, Lenkijos demokratinės draugijos ir pačios Lenkų mokyklos bibliotekos rinkiniais (vadintas Batinjolio bibliotekos depozitu) – Kurniko bibliotekoje netoli Poznanės. 1925 m. gruodžio pabaigoje dalis šio depozito buvo išgabenta į Varšuvą, kita dalis su Lelewelio ir Versalio rinkiniais atkeliavo į Vilnių, Stepono Batoro universiteto (SBU) biblioteką.

Šiandien šis garsiojo istoriko dokumentinis paveldas (knygos, atlasai bei žemėlapiai, kitas dokumentinis palikimas) saugomas Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose. Pirmajame sugulė knygų ir atlasų bei žemėlapių kolekcijos, antrajame – rankraštinis palikimas². Tai – vieni svarbiausių šios bibliotekos istorinių rinkinių nuo pat jų patekimo į šią atminties instituciją. Ypač išsiskiria vertinga kartografijos kolekcija³, kartais prilyginama garsiojo Arkties tyrėjo, Stokholmo universiteto profesoriaus Adolfo Eriko Nordenskiöldo (1832–1901) kartografijos rinkiniui⁴, kuris šiandien saugomas Helsinkio universiteto bibliotekoje ir kaip pasaulinės reikšmės dokumentinis paveldas dar 1997 m. įtrauktas į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“⁵. Nors J. Lelewelio surinkti atlasai bei žemėlapiai negali pasigirti tokiu pripažinimu, jie pagrįstai yra vertinami kaip viena įdomiausių ir žymiausių kolekcijų Europoje, o ir sudaro 70 procentų viso VUB kartografinio rinkinio⁶. Jos unikumai ne kartą buvo tapę nebyliais Vilniaus universiteto lobių, didybės ir verčių reprezentantais⁷, juos ne tik tyrinėja mokslininkai, bet ir apžiūrinėja universitete apsilankantys karaliai bei prezidentai...

Žvelgiant į Lelewelianos istoriografiją, nors ji ir pulsuoja gausiais ir įvairialypius aspektus apimančiais darbais, ne viena biografine studija ir monografija, kai kalbame apie J. Lelewelio kauptos ir puoselėtos asmeninės bibliotekos likimą, darbų nėra gausu. 1916 m. Vilniaus arba Batinjolio mokyklos biblioteka Kurnike aptarta lenkų bibliotekininko, bibliofilo, knygos istoriko Edwardo Chwalewiko knygoje⁸, kurioje surinktos žinios apie buvusios Lenkijos–Lietuvos valstybės teritorijoje ir užsienyje veikusias bei veikiančias bibliotekas, archyvus, muziejus ir kitas paveldo sankaupų institucijas, jų tuometinę būklę, likimą. Tiesa, remdamasis 1913 m. spaudoje pasirodžiusia informacija apie sandėlyje gulinčią „užmirštą biblioteką“, kurią reikia perkelti į Lenkiją⁹ ir atverti visuomenei¹⁰, jis paskleidžia istoriografijon teiginį (kuris dar ir šiandien kartais prasismelkia) apie nuo atvežimo į Kurniką neišpakuotus, likusius gulėti dėžėse rinkinius. Su tokiu pat teiginiu istorinės geografijos ir kartografijos istorikas Bolesławas Olszewiczius detalizavo išskirtinės reikšmės J. Lelewelio kartografinį palikimą, paskirdamas vietos ir žemėlapių bei atlasų įsigijimo aplinkybėms¹¹. Jau atvežus dalį Kurnike saugotų rinkinių į Vilnių, pasirodo išsamūs SBU bibliotekininkų tekstai. Michałas Ambrosas aptarė Lelewelio ir Versalio rinkinių judėjimą bei saugojimo vietas, sudėdamas esminius akcentus 1922–1925 m. laikotarpiui, kai vyko susirašinėjimai ir derybos su Kurniku bei Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija dėl šių rinkinių atvežimo į Vilnių¹². O SBU bib­liotekos Kartografijos skyriaus vedėjas Mikołajus Dzikowskis, aptardamas SBU bib­liotekoje saugomus kartografinius rinkinius, detalizavo Lelewelio atlasų ir žemėlapių rinkinio turinį, išskirdamas jame mokslinę vertę turinčius, unikalius egzempliorius¹³. Abu šie tekstai tapo pagrindu XX a. antros pusės Lietuvos tyrėjams aptariant, suaktualinant, pozicionuojant VUB saugomos unikalios kolekcijos vertes ir raritetus¹⁴. Tačiau Lelewelio kartu su Versalio rinkinių atvežimo į Vilnių istorija taip ir nesusilaukė bent kiek gilesnio ir atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio. Aišku, čia prisidėjo ilgą laiką ignoruotas ir nemielas lietuvių tyrimams buvęs lenkiškasis Stepono Batoro universitetas ir jo istorija. Kiek plačiau Lelewelio kolekcijos istoriją yra aptarusi Viktorija Vaitkevičiūtė¹⁵. Tačiau dažniausiai konstatuojami tik Lelewelio asmeninės bibliotekos itinerariumo faktai, o ir tų pasitaiko netikslių, pavyzdžiui, 1926 m. atvežimo į Vilnių / patekimo į Universiteto biblioteką data, kuri įsitvirtinusi tiek mokslinėse publikacijose¹⁶, tiek enciklopedijose ir informaciniuose šaltiniuose¹⁷. O lenkų istoriografijoje Batinjolio rinkinių istorija detalizuota J. Lelewelio emigracinių laiškų leidėjos, į Varšuvą nuvežto Batinjolio rinkinio katalogo sudarytojos Helenos Więckowskos¹⁸ ir Kurniko istorikės Dobrochnos Bolewskos darbuose. Ypač išskirtinas pastarosios straipsnis, skirtas 1874–1925 m. Batinjolio bibliotekos depozito istorijai, t. y. jo patekimo į Kurniką, saugojimo sąlygų ir prieinamumo detalizavimas bei galiausiai jo išvežimo į Varšuvą ir Vilnių aptarimas¹⁹. Tiesa, jo autorė rėmėsi tik Kurnike saugomais archyviniais šaltiniais, o aptardama 1922–1925 m. laikotarpį susikoncentravo į keletą esminių dokumentų. Šiuo atveju reikia pasakyti, kad kalbant apie minimą laikotarpį, o kartu užčiuopiant ir idėjos bei realių veiksmų pradžią 1919 m. rudenį, pravartūs yra Vilniuje saugomi archyviniai dokumentai. Taigi šiandien šiai temai galime priskirti tris stambius archyvinių dokumentų komplektus (bylas) – iš Kurniko bibliotekos archyvo²⁰, VUB Rankraščių skyriaus J. Lelewelio fondo (F12)²¹ ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Stepono Batoro universiteto fondo (f. 175)²². Pastarajame archyve aptikti dokumentai, leidę užčiuopti XIX a. emigrantų sukauptų rinkinių (šalia Lelewelio rinkinio – Lenkų muziejaus Rapersvilyje bibliotekos ir archyvo turtai) parsivežimo idėją ir veiksmų pradžią 1919 m. rudenį²³.

Taigi, revizuojant jau išsakytus istoriografijoje faktus ir teiginius, straipsnyje pasirinktas detalus svarbios Universitetui Lelewelio asmeninės bibliotekos kelionės iš Kurniko į Vilnių rekonstravimas. Jame nustatoma, kada kilo ši idėja, kartu įvedant į platesnį emigracinių rinkinių kontekstą, siekiant praturtinti atsikūrusio Vilniaus universiteto bib­lioteką. Taip pat detaliai rekonstruojamas 1922–1925 m. laikotarpis, naujai pateikiamas J. Lelewelio emigracijoje sukauptos asmeninės bibliotekos perdavimo ir pervežimo į SBU biblioteką procesas, įvertinant politinius, ekonominius ir organizacinius trukdžius bei nusakant Batinjolio bibliotekos depozito dalių vežimo į Vilnių kismą.

1. Atkurto Vilniaus universiteto biblioteka: kaip rusifikacinę Viešąją biblioteką paversti tikrąja Universiteto biblioteka

1918 m. Vilniuje universiteto atkūrimą deklaravo tiek lietuviai, tiek bolševikai, tiek lenkai. Tačiau lietuviams spėjus priimti tik lietuviškojo universiteto Statutą 1918 m. gruodį²⁴, bolševikams 1919 m. kovą paskelbus apie Darbo universiteto Vilniuje atidarymą²⁵, bet daugiau taip pat nesuspėjus padaryti, realiai Vilniaus universitetą atkūrė lenkai²⁶. 1919 m. balandžio 19 d. lenkų kariuomenei išvijus bolševikus iš Vilniaus, imamasi realių sprendimų, kad miestas vėl taptų universitetiniu, mokslo ir švietimo židiniu. Rugpjūčio 28 d. Józefas Piłsudskis paskelbia dekretą apie universiteto atkūrimą ir kad atgimstančiai aukštajai mokyklai suteikiamas senojo universiteto įkūrėjo – karaliaus Stepono Batoro – vardas²⁷. Spalio 10–12 dienomis vyksta šio universiteto atidarymo iškilmės, tapusios ne tik Vilniaus, bet ir visos Lenkijos išskirtine švente²⁸, o lapkričio 20-ąją, iškilmingai Teologijos fakulteto dekano, prelato dr. Bronisławo Żongołłowicziaus pašventinta bei garsiojo istoriko, archeografo, pirmojo bibliotekos direktoriaus Stanisławo Ptaszyckio pasveikinta, visuomenei atidaroma Viešoji ir universiteto biblioteka²⁹.

Nuo pat pradžių VU atkūrimo autoriai deklaravo ryšį su senuoju, 1832 m. carinės Rusijos uždarytu, universitetu, jo pastatais, biblioteka bei jos rinkiniais. Tai atsispindėjo jau pirmuosiuose lenkiškojo universiteto, tiek 1918 m. gruodžio 13 d. Varšuvos Lietuvos komisijos³⁰, tiek gruodžio 30 d. Vilniaus Lenkų komiteto³¹, dokumentuose. Akcentuota, kad ir iš Vilniaus universiteto, ir iš Senienų muziejaus, Centrinio senųjų aktų knygų archyvo bei Viešosios bibliotekos (įstaigos glaudėsi senojo Universiteto rūmuose) išvežtus į Peterburgą, Maskvą, Kazanę ir kitur rinkinius reikia stengtis kuo greičiau „revindikuoti“³². Kaip ir likusius Vilniuje rinkinius, kartu Viešosios bibliotekos, kurie atsikuriančiam universitetui studijose taptų aukščiausio lygio mokslo šaltiniais³³. Pastaroji mintis įgavo realų pagrindą – 1919 m. birželio pradžioje lenkų karinei valdžiai atrakinus užantspauduotas centrines duris, Viešosios bibliotekos patalpos ir fondai perėjo Vilniaus universiteto atkūrimo vykdomojo komiteto žinion³⁴, o Rusijos išsivežtų turtų „revindikacija“ taip ir liko neįgyvendinta. O išvežta buvo „absoliučiai viskas“³⁵. 1920 m. pavasarį registruojant bei skaičiuojant karo ir okupacijos metu patirtus nuostolius, bibliotekos direktorius S. Ptaszyckis rektoriui tarstels, kad VU biblioteka nuo 1832 m. neteko savo rinkinių, kurie yra tokios mokslinės vertės, kad jie net apytiksliai negali būti vertintini pinigais³⁶.

Nors bandymų susigrąžinti senojo Universiteto turtus būta. Pavyzdžiui, buvęs Lenkų universitetinės kolegijos Kyjive biologijos ir zoologijos dėstytojas Janas Zygmuntas Wilczyńskis (1891–1970) 1919 m. rudenį buvo deleguotas atgal į Ukrainos sostinę, iš kur turėjo parvežti ne tik ten dar likusį kolegijos personalą, bet ir senajam Vilniaus universitetui priklausiusius zoologijos rinkinius, mokymo priemones³⁷. Tačiau pakeliui jį sulaikius Žmerynkoje, į Kyjivą nuvykęs tik spalio pabaigoje, turėjęs išvykti iš ten lapkričio pradžioje prieš bolševikams užimant miestą, J. Wilczyńskis į Vilnių sugrįžo gruodžio pradžioje per Rumuniją tik su buvusios kolegijos rektoriumi, istoriku prof. Ludwiku Janowskiu (1878–1921)³⁸. Ne ką sėkmingesnė buvo ir pastarojo kelionė 1920 m. vasaros pradžioje³⁹ į tuo metu trumpam J. Piłsudskio užimtą Kyjivą. Grėsmingai artėjant bolševikams, L. Janowskiui teko staigiai apleisti miestą, palikus paruoštus išvežti senuosius VU ir Kremeneco gimnazijos rinkinius⁴⁰. O ir pasirašius 1921 m. kovo 18 d. Rygoje Lenkijai su Rusija taikos sutartį, kurioje pastaroji įsipareigojo grąžinti mokslo ir kultūros vertybes, išvežtas iš Lenkijos po 1772 m., SBU turėjo tenkintis vienetiniais senojo Universiteto vertybių su(si)grąžinimais⁴¹. Todėl natūraliai tiek per SBU penkmetį, tiek dešimtmetį tuometiniams bibliotekos direktoriams Stefanui Rygieliui ir Adamui Gracjanui Łysakowskiui teliko konstatuoti, kad jų institucija „nėra Jėzuitų kolegijos ir akademijos, Vyriausiosios mokyklos bei Imperatoriškojo universiteto bibliotekos, išvežtos į Rusiją, tęsinys“⁴². Juo labiau buvo akcentuojama, kad tai, ką perėmė SBU, atsirado po 1863–1864 m. sukilimo rusų valdžiai priėmus kelis represinius aktus, kuriais remiantis buvo konfiskuojami rinkiniai iš vienuolynų, mokyklų bei privačių asmenų, taip pat formuojant rinkinį rūpintasi specialia knygų atranka ir taip buvo kuriama rusifikacinė Bibliotheca Patria⁴³.

Taigi besikuriančiam SBU reikėjo galvoti ne tik kaip sutvarkyti senojo Universiteto patalpas, paruošti jas saugykloms, o sales pritaikyti skaitykloms, bet ir kaip praturtinti perimtus rinkinius bei pradėti komplektuoti „tikrą Universiteto biblioteką“⁴⁴.

Tradiciškai bet kokios bibliotekos komplektavimo ir gausinimo galimybės buvo pirkimas, dubletų išsikeitimai su kitomis bibliotekomis, dovanos. Kokių knygų ir kur įsigyti, pradėta dairytis jau 1919 m. vasarą. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais besikuriančio Universiteto bibliotekininkai Michałas Brensztejnas ir Stanisławas Sołtys-Kozarynas siunčiami į Varšuvą, Krokuvą, Lvivą ne tik susipažinti su vietos bibliotekų veikla, bet ir nupirkti naujų knygų⁴⁵. Pirmieji pirkiniai į Vilnių atvyksta spalio ir lapkričio mėnesiais iš Lvivo ir Varšuvos⁴⁶. Tiesa, pirmasis jų geležinkelio stotyje nukentėjo nuo ilgapirščių⁴⁷.

Kviesdami dovanoti Universitetui dar 1919 m. rugpjūčio 24 d. į visuomenę kreipėsi lenkiškojo Universiteto atkūrimo iniciatoriai: „Priešas apiplėšė turtingus Vilniaus universiteto rinkinius. <…> Tautiečiai! Aukokite Tėvynei, dovanokite Vilniaus universitetui knygų, spaudinių, rankraščių, meno leidinių, mokslo ir meno rinkinių, net pavieniais egzemplioriais.“⁴⁸ Ir jau pirmųjų, simbolinių, dovanų sulaukta per SBU atidarymo iškilmes. Iš Paryžiaus atvykęs pirmasis SBU garbės profesorius⁴⁹, Lenkų bibliotekos vadovas (nuo 1899 m.), poeto Adomo Mickevičiaus vyriausiasis sūnus Władysławas (1838–1926), ne tik atvežęs „mokyklai tėvo palaiminimą“⁵⁰, bet ir sveikinimo kalboje Sniadeckių salėje (dab. Teatro salė) paskelbęs⁵¹, jog daugelį metų karštai troškęs, kad visi su tėvo gyvenimu ir kūryba susiję atminimo daiktai, kuriuos jis sukaupė A. Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje, galėtų grįžti į šalį: „<...> kadangi Dievas leido man nugyventi iki Vilniaus universiteto atkūrimo, manau, kad tinkamiausia vieta mano tėvo rankraščiams ir atminimo daiktams yra būtent Vilnius. Todėl pareiškiu, kad kaip tik ateis tinkamas laikas pervežti rinkinius, kuriuos visą gyvenimą kaupiau, trokštu juos matyti Vilniuje, nuolatinėje ir amžinoje Vilniaus universiteto globoje.“⁵² Maža to, pokalbyje su Kurjer Poznański korespondentu Hieronimu Wierzyńskiu W. Mickiewiczius pareiškęs, kad greitu laiku sugrįžęs į Paryžių turės likviduoti emigracines institucijas, būtent A. Mickevičiaus muziejų, ir paruošti jų atgabenimą į Vilnių⁵³. Tačiau šis garsiojo poeto turtų perkėlimas į jo studijų miestą buvo ne vien jo sūnaus reikalas. Juk W. Mickiewi­cziaus vadovaujamos, Paryžiuje Šv. Liudviko saloje įsikūrusios vienos iš seniausių lenkų emigracinių bibliotekos rinkiniai jau 1891–1893 m. buvo perduoti Mokslų akademijos Krokuvoje globai, o ir pats jis šios įstaigos buvo paskirtas į einamas pareigas. A. Mickevičiaus muziejus po šios bibliotekos stogu, susitarus su Krokuva, buvo atidarytas 1903 m. Čia nugulė poeto vyriausiojo sūnaus paveldėtas ir paties įsigytas su tėvu susijęs paveldas⁵⁴. Taigi formaliai muziejus ir jo rinkiniai buvo Mokslų akademijos žinioje. O ir jų ateitis nuo pat pradžių buvo siejama su Krokuva. Šią vyriausiojo sūnaus paveldėtą, išsaugotą, puoselėtą ir didintą mickevičianą norėta perduoti kada nors atsiradusiems Adomo Mickevičiaus namams (muziejui) Krokuvoje⁵⁵. Todėl, kai W. Mickiewiczius po beveik ketverių metų vėl prisiminė savo intenciją muziejų perkelti į Vilniaus universiteto mūrus, argumentuodamas Europos pripažinimu Vilniaus Lenkijai 1923 m. kovą⁵⁶, apie tai informavo Lenkijos mokslų akademiją Krokuvoje, o SBU rektorius šią informaciją sužinojo iš šios generalinio sekretoriaus Stanisławo Wróblewskio⁵⁷. Pastarojo siūlymas dviejose salėse Paryžiuje besiglaudžiantiems mickevičianos rinkiniams Vilniuje sukurti atskirą institutą, kuriam būtų numatytos patalpos, reikalingas personalas, išlaikymas, taip pat padėti ieškoti lėšų tiek rinkinių perkėlimui, tiek muziejaus organizavimui⁵⁸, nors ir buvo džiaugsmingai priimtas ir palaimintas Senato⁵⁹, taip ir liko neįgyvendintas. Tačiau SBU biblioteką 1920–1922 m. pasiekė ir praturtino pirmojo garbės profesoriaus dovanos: XVI–XIX a. knygos lotynų, lenkų, prancūzų, anglų, vokiečių, italų kalbomis, tarp kurių pasitaikė ir rankraščių bei periodinių leidinių⁶⁰. Bet tai nieko bendro neturėjo su Didžiojo Adomo paveldu. SBU teko laukti Jano Obsto dovanos: 1938 m. jis Universitetui perdavė Bernardinų gatvėje namą su jame įrengtu Adomo Mickevičiaus muziejumi⁶¹.

Apie dovanojamus Vilniaus universiteto istorijai svarbius dokumentus SBU atidarymo sveikinimo kalboje pranešė ir kitas garbus svečias – Imperatoriškojo universiteto bei Vilniaus švietimo apygardos globėjo bendravardis anūkas Adamas Ludwikas Czartoryskis (1872–1937)⁶². Tačiau ir su šia SBU įkurtuvių dovana, o tiksliau, susigrąžinimu atgal į Vilnių⁶³, sekėsi ne ką geriau – pažadėtų dokumentų Universitetui teko laukti iki pat 1939 m. birželio. Tik tada iš Krokuvos Čartoriskių muziejaus atvyko 10 dėžių (apie 670 vnt.) senojo Vilniaus universiteto dokumentų⁶⁴.

Tačiau dovanų Universitetui būta ir realių bei laiku. Knygų ir periodinių leidinių dovanojo tiek privatūs asmenys, tiek mokslo organizacijos, tiek valdžios institucijos. O ir dydis jų buvo įvairus, nuo vienos knygos⁶⁵ iki dešimčių⁶⁶ ar šimtų⁶⁷. Per pirmuosius mokslo metus tokiomis dovanomis SBU biblioteką papildė 82 privatūs asmenys (dovanoję 1 801 veikalą / 2 299 tomus), 40 mokslo ir visuomeninių (1 658/1970) ir 15 valstybės institucijų (520/640)⁶⁸. Paties Vilniaus universiteto buvo nupirkta 2 719 tomų⁶⁹. Tiesa, dar 1919 m. vasarą perimtus Viešosios bibliotekos rinkinius papildė valdžios perduoti rinkiniai: buv. Pranciškonų vienuolyno bibliotekos likučiai (1 732 tomai) – daugiausia XVII–XVIII a. teologiniai veikalai, kurie nyko šlapiuose vienuolyno mūruose Trakų gatvėje, iš Vyskupų rūmų perkelta apie 2 000 tomų spaudinių ir šiek tiek rankraščių ir iš Pedagogikos bibliotekos buv. Vilniaus švietimo apygardos 283 tomai leidinių rusų ir vokiečių kalbomis. Tačiau tos pačios apygardos leidyklos leistų knygų tiražai (arti 40 000 egz.) SBU pasirodė beverčiai, tik trys jos knygos atkeliavo į biblioteką, o likusios nugulė sandėlyje⁷⁰. Rudens pradžioje Universitetui buvo perduoti 3 964 tomai iš Vokiečių draugijos bibliotekos⁷¹. Taigi SBU biblioteka per pirmuosius savo gyvavimo metus pasipildė daugiau kaip 15,6 tūkstančio tomų. Tačiau tai neprilygo senojo Universiteto bibliotekos, kuri, anot direktoriaus S. Ptaszyckio, 1831 m. turėjo iki 52 tūkst. tomų⁷², praradimams. Negana to, senasis Universitetas prarado ne tik spaudinius. Jis neteko šimt­mečiais kauptų vertingų rankraščių, kartografijos, grafikos ir kt. rinkinių. O tokio dokumentinio paveldo papildymai SBU bibliotekoje buvo vienetiniai. Be minėtų rankraščių iš Vyskupų rūmų, per 1919–1920 m. dovanų gautas vienas rankraštis – Imperatoriškojo Vilniaus universiteto bibliotekos abėcėlinio katalogo pirmas tomas⁷³.

2. Rim̃tos bibliotekos paieškos arba žvilgsnis į emigracinius rinkinius

Nei vietinių rinkinių perdavimo, nei dovanų, nei pirkinių Stepono Batoro universitetui neužteko tam, kad galėtų vertingai papildyti perimtus Viešosios bibliotekos rinkinius ir (ar) kompensuoti senojo Universiteto praradimus. Todėl SBU žvilgsnis nuo pat egzistavimo pradžios nukrypsta į didžiąsias istorines, XIX a. lenkų ir lietuvių emigracijoje sukauptas kolekcijas. Beje, tokią situaciją beveik prieš pusšimtį metų pranašiškai buvo numatę patys emigrantai. Paryžiaus Batinjolio priemiestyje veikiančios Lenkų mokyklos⁷⁴ vadovas, buvęs VU auklėtinis ir profesorius Sewerynas Gałęzowskis⁷⁵ 1874 m. sausio 3 d. laiške Rapersvilio muziejaus įkūrėjui grafui Władysławui Plateriui⁷⁶, kaip tik pretenduojančiam perimti mokyklos saugomus gausius ir turtingus emigracinius rinkinius (tarp jų ir Lelewelio)⁷⁷, rašė, kad „jei Vilnius ateityje Lenkijoje atgaus savo senąją poziciją, o Vilniaus universitetas sugrąžintas gyvenimui vėl taps šviesos ir mokslo vieta lenkų jaunuomenei, visa šiandieninė Batinjolio biblioteka turės būti išsiųsta į Vilnių, kad taptų kertiniu akmeniu, pakeisiančiu senąją po 1831 m. į Kyjivą ir kitas rusų mokyklas išvežtą [biblioteką]“⁷⁸. Nededant vilčių į su(si)grąžinimą išvežtų vertybių, bet matant prarastų kultūros vertybių atkūrimą turtingais leidiniais, rankraščiais, žemėlapiais ir etc., kauptais bei puoselėtais Imperatoriškojo Vilniaus universiteto bendruomenės narių, netekusių ne tik savosios Alma Mater, bet ir Tėvynės, pradeda žvelgti ir šios senosios aukštosios mokyklos tradicijų perėmėjas Stepono Batoro universitetas.

Kaip tik iškilmingo bibliotekos atidarymo išvakarėse – 1919 m. lapkričio 19 d. SBU Senate literatūros istorikas, pirmasis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Józefas Kallenbachas (1861–1929) pristatė Rapersvilio muziejaus archyvo ir bibliotekos, dubletų iš Lenkų bibliotekos Paryžiuje bei Lelewelio bibliotekos parsivežimo į Vilnių idėjas⁷⁹. O Universiteto bibliotekos „korespondentu“ ar bibliotekininku Paryžiuje pasiūlytas ir paskirtas čia gyvenantis, Lenkų bibliotekoje dirbęs jauniausias poeto A. Mickevičiaus sūnus Józefas Mickiewiczius (1850–1938)⁸⁰. Tiesa, pirminis J. Mickiewicziaus klausimo teikėjas SBU Senatui – bibliotekos direktorius S. Ptaszyckis, buvo nurodęs, kad bibliotekai nuolatinis „korespondentas“ Paryžiuje reikalingas dėl suprastėjusios komunikacijos su užsieniu, negalint įprastu būdu (per knygynus) įsigyti ir parsivežti taip reikalingų SBU bibliotekai knygų iš Prancūzijos ir „Lotynų sąjungos šalių“⁸¹. Kol kas sunku detaliau nusakyti, ar (ir) kiek jaunėlio Mickiewicziaus paskyrimas galėjo būti išnaudojamas emigracinių rinkinių klausimais, bet SBU bibliotekai reikalingų naujų leidinių paieškai ir pirkimui jis buvo pasitelkiamas. Pavyzdžiui, 1920 m. liepos pradžioje Vilniui ir Universitetui jau gyvenant nerimu dėl bolševikų grėsmės, o tuoj pat ir evakuacijos ritmu⁸², į Paryžių nupirkti ir parvežti bibliotekai reikiamų prancūziškų knygų siunčiamas minėtas J. Wilczyńskis kartu su romanistu prof. Stefanu Glixelliu, o padėti jiems jų įsigyti turėjo SBU bibliotekininkas Paryžiuje J. Mickiewiczius⁸³.

Tačiau grįžkime prie 1919 m. rudens. Tuoj pat po Senato posėdžio lapkričio 24 d. SBU rektorius Michałas Siedleckis rektorate sušaukė specialų pasitarimą⁸⁴, į kurį pakviesti bibliotekos direktorius S. Ptaszyckis, pirmininkaujantis Bibliotekos komisijai⁸⁵ prof. kun. Kazimierzas Zimmermannas, Menų fakulteto dekanas, Vilniaus mylėtojų draugijos įkūrėjas prof. Ferdynandas Ruszczycas, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas dr. Władysławas Zahorskis, sekretoriauti turėjęs filosofas dr. Tadeuszas Czeżowskis. Kviesti buvo ir valdžios atstovai – Vilniaus miesto komisaras Janas Piłsudskis, miesto prezidentas Witoldas Bańkowskis, Vilniaus apygardos komisaras Konradas Niedziałkowskis, Rytų žemių Viešojo švietimo skyriaus šefas Lucjanas Zarzeckis – tačiau šie neatvyko⁸⁶. Pasitarime vėl referavus prof. J. Kallenbachui, svarstomos galimybės Vilnių ir jo universitetą praturtinti emigraciniais rinkiniais. J. Kallenbachas referentu tiek Senate, tiek rektorato posėdyje pasirinktas neatsitiktinai. Tuo metu jis jau garsus mickevičistas, XIX a. devintajame dešimtmetyje ne kartą dirbęs Lenkų bibliotekoje ir A. Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje, dvylika metų (1889–1901) profesoriavęs Fribūro universitete, o nuo 1893 m. esantis Rapersvilio muziejaus draugijos nariu korespondentu⁸⁷. 1902 m. jo, tuo metu Krasińskių bibliotekos direktoriaus, ekspertinė nuomonė buvo lemiama, įvertinant grafo Antano Tiškevičiaus (1866–1919) iš prof. Valerijono Gurskio (1790–1874) paveldėtojų įsigytos bibliotekos dokumentų dalį. Pasirodė, kad tai – senojo Vilniaus universiteto paveldas, apėmęs tiek Edukacinės mokyklos, tiek ypač Imperatoriškojo universiteto laikotarpius, sukauptas VU likvidacinės komisijos nario, profesoriaus Mykolo Pelkos-Polinskio (1785–1848), kurio archyvą ir paveldėjo svainis V. Gurskis. Šiuos vertingus dokumentus įsigijo minėtasis A. L. Czartoryskis, praturtindamas Krokuvos Čartoriskių muziejaus rinkinius⁸⁸, ir kurie kartu su jo paties turėtais universitetiniais dokumentais, kaip jau minėjome, SBU atidarymo iškilmėse buvo pažadėti Vilniaus universitetui. Taigi J. Kallenbacho darbas Šveicarijoje, jo ryšiai Rapersvilyje ir Paryžiuje, darbas bibliotekose buvo neįkainojama patirtis SBU pradedant emigracinių rinkinių parsivežimo į Vilnių istoriją.

Jau nuo pat pradžių emigracinių bibliotekų parsivežimo klausimu J. Kallenbachas kontaktavo su W. Mickiewicziumi Paryžiuje, Lenkų muziejaus Rapersvilyje bibliotekininku Adamu Lewaku (1891–1963) ir šio muziejaus direktoriumi, Ženevos universiteto prof. Zygmuntu (Sigismund) Laskowskiu (1841–1928). Su šiais žmonėmis svarstytos Rapersvilio muziejaus archyvo ir bibliotekos bei Lelewelio asmeninės bibliotekos, esančios Kurnike, parsivežimo į Vilnių galimybės. J. Kallenbachas Senato posėdžiui parengė (o šis vienbalsiai priėmė) ir laišką tuometiniam Kurniko savininkui grafui Władysławui Zamoys­kiui (1853–1924)⁸⁹, tuo metu gyvenusiam Paryžiuje ten pat, kur buvo įsikūrusi Lenkų biblioteka su A. Mickevičiaus muziejumi⁹⁰. Anot SBU profesoriaus teiktos informacijos, dėl J. Lelewelio bibliotekos grafas „neatsisakys, bet turi būti kreiptasi mandagiai, o kartu ir energingai“⁹¹. Taip mandagiai SBU Senato vardu J. Kallenbachas ir kreipėsi. Anot jo, Lelewelio biblioteka, po jo mirties esanti Kurnike, laukė geresnių laikų, kad pagal savininko minčių intenciją, pasak tų paskutinių minčių vykdytojo S. Gałęzowskio, būtų atiduota viešam naudojimui kaip „nacionalinė nuosavybė“⁹². Todėl J. Kallenbachas grafo klausė, ar W. Zamoyskis nelaikytų tinkamiausiu, kad Lelewelio biblioteka praturtintų atkurto Vilniaus universiteto biblioteką. Tokį prašymą SBU profesorius argumentavo: 1) J. Lelewelis buvo VU auklėtinis, o paskui ir du kartus profesorius bei didelis Universiteto pasididžiavimas; 2) pati Universiteto biblioteka dėl imperinės apiplėšimo ir rusifikacinės politikos 1832 ir 1863 m. yra vargana, ypač mokslo veikalais. Todėl Senatas būtų labai dėkingas, jeigu grafo sprendžiamuoju balsu Lelewelio biblioteka atsidurtų Vilniaus universitete⁹³. Tačiau, kalbant apie šią biblioteką tik kaip apie „nacionalinę nuosavybę“, jau paties J. Kallenbacho minčių logika programavo, kad šiuo klausimu teks susidurti su Lenkijos valstybinėmis institucijomis. Todėl Senate siūlytos platesnės akcijos galimybės, pavyzdžiui, SBU rektoriaus kreipimasis Varšuvoje į Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijos Aukštųjų mokyklų sekcijos vadovą, dalyvavusį atkuriant Vilniaus universitetą, prof. Adamą Wrzoseką. Kartu bijota, kad valdžios koridoriuose gali iškilti argumentų prieš Vilnių, juk šis „dar tikrai nėra Lenkijos valstybėje“⁹⁴. Anot J. Kallenbacho: „Qui trop embrasse⁹⁵ – bet jei nedėsime jokių pastangų, tada liksime be rimtos bibliotekos, o tai jau – hamletiškasis klausimas: to be or not to be.“⁹⁶ Taip planuojant, abejojant ir patiems save įspėjant per daug neužsigriebti, buvo puikiai suprantama, kad atsikūrusio Universiteto bibliotekai vis dėlto reikalingi solidūs emigraciniai rinkiniai.

Be to, Lelewelio bibliotekos klausimu toli esantį grafą trukdė ne tik Vilnius. Kiek anksčiau, 1919 m. spalio 29 d., į grafo apartamentus Paryžiuje iš Kurniko laišką išsiuntė ilgametis Kurniko bibliotekos vadovas istorikas Zygmuntas Celichowskis⁹⁷. Nuvilnijus SBU atidarymo iškilmėms, jis tikėjosi, kad Vilniaus universitetas paprašys Lelewelio rinkinių, kurie, kaip ir kiti iš Batinjolio atkeliavę rinkiniai, čia buvo saugomi depozito teisėmis. Todėl Z. Celichowskis paprašė W. Zamoyskio padaryti šio Batinjolio depozito 1874 m. perdavimo-priėmimo akto, pasirašyto Lenkų mokyklos vadovo S. Gałęzowskio ir Kurniko savininko grafo Jano Działyńskio, kopiją. Anot Z. Celichowskio, dokumentas gali būti arba Lenkų bibliotekoje, arba Batinjolio mokykloje⁹⁸. Išlikusi W. Zamoyskio ranka daryta šio akto kopija⁹⁹ liudija šio prašymo įvykdymą, tačiau kaip buvo (ir ar buvo) reaguota grafo į prašymą iš Vilniaus – atsakymo neturime.

O ir pats SBU 1919 m. rudenį hamletišką klausimą pasirinko spręsti, susikoncentravęs ne į Lelewelio rinkinius. Nors minėtame specialiame posėdyje rektorate lapkričio 24 d. J. Kallenbachas ir konstatavo, kad garsiojo istoriko biblioteka, esanti Kurnike, ir dubletai iš Lenkų bibliotekos Paryžiuje Vilniui būtų nepaprastai vertingi, esminiu svarstymo punktu tapo idėja parsivežti Rapersvilio rinkinius. Kartu į svarstymus buvo įtrauktos Vilniaus mokslo bičiulių ir Vilniaus mylėtojų draugijos¹⁰⁰. Šio klausimo svarstymo skubotumą lėmė Rapersvilio muziejaus tarybos suvažiavime prof. Z. Laskowskio išreikšta mintis, jog muziejaus rinkinius reikia atiduoti Lenkijos vyriausybei, tiesa, į šalį pirma perkelti biblioteką ir archyvą, o muziejines vertybes dar palikti Rapersvilyje¹⁰¹. Nors svarstymai dėl rinkinių perkėlimo nebuvo naujiena. Ši mintis nuo pat XX a. pradžios¹⁰² svarstyta tiek pačiame muziejuje Šveicarijoje, tiek lenkiškosios visuomenės nuo Lvivo ir Vilniaus iki Varšuvos spaudoje. Tačiau minėtas Z. Laskowskio pasisakymas vėl suaktyvino pretendentus į Rapersvilio emigracinius turtus¹⁰³. Būtent tokiame kontekste 1919 m. rudenį prie Liublino, Lvivo, Varšuvos, Poznanės, kurie jau buvo pradėję žingsnius Lenkijos valdžios institucijose, prisidėjo ir Vilnius su atkurtu Universitetu. Jo mūruose ir buvo deklaruota apie būtinumą nedelsiant pradėti energingas pastangas Steigiamojo seimo ir vyriausybės atžvilgiu, kad Rapersvilio muziejaus, o pirmiausia bibliotekos ir archyvo, rinkiniai atsidurtų Vilniuje¹⁰⁴. Gruodžio 9 d. išsiųstas laiškas Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijai, prašant kad ši imtųsi atitinkamų veiksmų Vilniaus naudai, kai Rapersvilio muziejaus likimas bus sprendžiamas Lenkijos Valstybės Viršininko, Seimo, Vyriausybės¹⁰⁵. Pastarosios buvo laikomos kaip „Lenkų Tautą“ reprezentuojančios institucijos, kuriai iš Vilniaus kilęs 1831 m. sukilimo dalyvis grafas W. Plateris 1870, 1880 ir 1881 m. fundaciniuose aktuose ir atidavė Rapersvilio muziejų¹⁰⁶. SBU ėmęsis tokios iniciatyvos, Rapersvilio bibliotekos ir archyvo emigracinių rinkinių nugulimą Vilniuje (numatyta ir vieta – Sluškų rūmai¹⁰⁷) argumentavo taip: 1) nes juos kaupę vyrai – fundatorius Władysławas Plateris bei Leonardas Chodźka (1800–1871), kurio kolekcija 1874 m. buvo nupirkta pirmoji¹⁰⁸, kilę iš Lietuvos. Ir jei šie abu emigrantai šiandien galėtų prisikelti iš numirusiųjų, jie tikrų tikriausiai pasiūlytų Vilnių kaip vietą savo rinkiniams; 2) nes iš universitetinių miestų Vilnius yra pats skurdžiausias XIX a. mokslo rinkiniais, ypač dėl rusų valdžios vykdytos rusifikacinės politikos. SBU biblioteka negali prilygti turtingoms Krokuvos, Lvivo, Varšuvos, Poznanės ir kitoms bibliotekoms. O Rapersvilyje yra tai, ko trūksta, ir tai praturtintų šios bibliotekos rinkinius ir suteiktų jai ypatingą vertę¹⁰⁹. Iš kitos pusės, Universitetas suprato, kad įsirašant į Lenkijos miestų pretendentų eilę, Vilniaus galimybes riboja neaiški jo politinė priklausomybė ir neišsisprendęs Lenkijos šiaurės rytinės sienos klausimas¹¹⁰.

Rapersvilio rinkinių idėja toliau gvildenama ir 1920 m. pradžioje – sausio 13 d. klausimas svarstomas Vilniaus mokslo bičiulių draugijoje¹¹¹; dar vienas minėtos draugijos ir Vilniaus mylėtojų draugijos pasitarimas dėl vertingų rinkinių įsigijimo vyksta vasario 2 d. SBU Sniadeckių salėje¹¹². Čia pat Vilniaus spaudoje pasirodo visuomenės nuomonės, referuojančios Vilniaus suinteresuotumą šiuo klausimu ir grindžiančios jo teisę į Rapersvilio rinkinius prieš Varšuvą, Krokuvą, Lvivą¹¹³. Šiuo klausimu vasario 10 d. „Echo Litwy“ pasisakė net Vilniaus lietuvis Mykolas Biržiška – jis stojo į lenkiškojo SBU pusę. Aišku, tikėdamasis, kad kada nors šiame universitete šeimininkaus lietuviai. Sukritikavęs Lenkijos bandymą eliminuoti Vilnių iš pretendentų į turtus, kurie buvo kaupti „Lietuvos piliečio“ funduotame muziejuje, dovanoti „lietuvių“ ir tarp kurių – rankraščiai, fotografijos, kitos muzealijos, gautos iš Lietuvos arba susijusios su Lietuva, jis pareiškė, kad Rapersvilio rinkiniai turi būti grąžinti Lietuvai ir saugomi jos sostinėje Vilniuje¹¹⁴. Anot M. Biržiškos, jų priežiūra turėtų būti patikėta Vilniaus universitetui, kaip tinkamiausiai ir labiausiai suinteresuotai institucijai. Jos rinkinių praturtinimas „po padalijimų laikotarpio medžiaga“ būtų nepaprasta trauka mokslo žmonėms ir visų pirma akademiniam jaunimui¹¹⁵. Kovo 1 d. J. Kallenbachas siunčia laišką Z. Laskowskiui nuo Piliečių komiteto Rapersvilio muziejaus klausimu¹¹⁶, į kurį pastarasis, jį gavęs Ženevoje, tuoj pat atsako kovo 18 d.¹¹⁷, o Vilnių atsakas pasiekia balandžio pradžioje¹¹⁸. Muziejaus tarybos pirmininkas painformavo, kad šios tarybos nariui, Lenkijos Steigiamojo seimo deputatui dr. Leonardui Tarnawskiui buvo suteiktas mandatas pristatyti Memorialą, su prašymu išstudijuoti Rapersvilio rinkinių klausimą ir priimti galutinį sprendimą¹¹⁹. Ir nors Z. Laskowskis laiške palieka vilties Vilniui („Manau, ir toliau lieka aktualūs Jūsų Komiteto pateikti argumentai <…>“¹²⁰), tačiau dabar, kai muziejaus taryba atidavė šios svarbios institucijos likimą į Lenkijos valdžios rankas, pastaroji ir nuspręs, kur bus perkelti Rapersvilyje saugomi „Lenkų Tautos“ turtai. Ir muziejaus tarybos nuomonės tikrai neklaus¹²¹.

Taip planuojant ir diskutuojant apie Rapersvilio bibliotekos bei archyvo parsivežimo idėją, atėjo ir 1920-ųjų vidurvasaris. Liepos viduryje Vilnius atsidūrė bolševikų, o paskui lietuvių rankose. Stepono Batoro universitetas liepos pradžioje buvo priverstas evakuotis į Varšuvą, o artėjant Raudonajai armijai prie Lenkijos sostinės, rugpjūtį pasitraukė į Poznanę¹²². Tuo pat metu iš Kauno su Aukštaisiais kursais pradeda keltis lietuviai ir savo žinion perima Universitetą, pradedamas kurti Lietuvos universitetas¹²³. Lenkiškasis universitetas į Vilnių grįžta spalio viduryje¹²⁴, jau Lucjanui Żeligowskiui užėmus miestą.

Planuota ateitis su Rapersvilio turtais pernelyg užsitęsė, ir ne Vilniaus naudai… 1921 m. spalio 21 d. Lenkijos Seimas priėmė rezoliuciją dėl Rapersvilio muziejaus rinkinių perėmimo Lenkijos valstybės nuosavybėn¹²⁵, o deryboms su Šveicarijos vyriausybe užsitęsus, tik 1927 m. spalio viduryje specialiu penkiolikos vagonų traukiniu (kartu su Tado Kosciuškos širdimi¹²⁶) buvo atvežta į Varšuvą 89 890 spaudinių, 26 355 rankraščiai, 9 423 kitos muzealijos. Iš pradžių Rapersvilio turtai nugulė Centrinėje kariuomenės bibliotekoje kaip besikuriančios Nacionalinės bibliotekos depozitas, o pabaigus statyti šios pastatą perkelti į ten¹²⁷. SBU bendruomenei beliko Rapersvilio rinkinius iš arčiau pažinti tik iš ten bibliotekininku dirbusio, šiuos emigracinius turtus tvarkiusio ir Varšuvon parvežusio A. Lewako¹²⁸ pranešimo 1927 m. gruodį SBU Sniadeckių salėje¹²⁹.

3. Užsitęsęs Joachimo Lelewelio testamento (į)vykdymas

Prie Lellio asmeninės bibliotekos Kurnike klausimo SBU vėl grįžta po daugiau kaip dvejų metų. Anot rektoriaus Alfonso Parczewskio (1922–1924), pasirūpinti anksčiau šiuo rinkiniu sutrukdė 1920-ųjų evakuacija, o grįžus – užgriuvę organizaciniai sunkumai¹³⁰. Reikėjo ne tik atkurti mokymosi procesą, surinkus atgal ne tik profesūrą¹³¹, bet ir jaunuomenę, kurios nemažai buvo lenkų kariuomenėje fronte¹³², o daliai studentų, kurie sugrįžo į Vilnių, reikėjo materialinės pagalbos, nes bolševikai taip nusiaubę jų būstus, kad nelikę nei pragyvenimo šaltinių, nei drabužių¹³³. Organizuojant iš naujo Universiteto darbą, slėgė nutrūkę pastatų tvarkymo ir remonto darbai, o dalis pastatų buvo užimti lenkų kariuomenės¹³⁴, bolševikų buvo nuniokotas besikuriantis Botanikos sodas Zakrete (dab. Vingio parke), nepabaigtos pradėtos naujos Observatorijos statybos ir įrengimas¹³⁵. Taip pat SBU reikėjo spręsti opią studentų bendrabučių ir profesūros butų trūkumo problemą¹³⁶, o dar išlaidos, susijusios su evakuacija, ir augančios kainos¹³⁷. Galų gale nerimą kėlė, atrodė, kiek menkesni, bet svarbūs sanitarijos klausimai dėl bolševikų atneštos choleros ir gresiančios epidemijos¹³⁸.

Taigi prie emigracinių turtų klausimo prieinama tik 1922 m. žiemą. Vasario 5 d., kaip tuometinis Bibliotekos komisijos pirmininkas, profesorius Feliksas Koneczny (1862–1949)¹³⁹ rašo laišką į Kurniką Z. Celichowskiui: „Prisimenu, kaip 1919 m. rudenį kalbėta čia apie reikšmingesnę knygų dovaną Vilniui, padėtą Kurnike, ir tarp jų turi būti Lelewelio biblioteka. Profesorius Parczewskis tvirtina, kad dėl to buvo kažkoks laiškas, kurį jis turėjo rankose¹⁴⁰. Antra bolševikų invazija, deja, padarė žalą tvarkai universiteto archyve. Gal pavyks rasti to reikalo dokumentus, bet dabartiniu metu neturiu kitos išeities, kaip kreiptis į Poną su mandagiu paklausimu, – ar Jums apie tai yra kas žinoma? Jeigu visas reikalas nėra legenda ar nesusipratimas, būtume labai dėkingi, jei Gerbiamas Ponas būtų malonus pranešti mums, koks yra apytikslis tomų skaičius, ar buvo paruošta išsiuntimui, ar tik dabar reikia pradėti tuo užsiimti, per kokį laiką būtų galima tai padaryti? Ar užteks vietinių jėgų, ar ką nors atsiųsti iš Vilniaus? Su kokiomis išlaidomis gali būti susijęs tų knygų gavimas ir išsiuntimas? Ar tai būtų keli, keliolika ar keliasdešimt tūkstančių markių?“¹⁴¹ Lyginant su 1919 m. rudens laišku grafui W. Zamoyskiui, kai J. Kallenbachas¹⁴² akcentavo Lelewelio biblioteką tik kaip „nacionalinę nuosavybę“, argumentai atvežti ją į Vilnių buvo istoriko mokymasis ir profesoriavimas VU bei vargana SBU biblioteka, o testamentinės valios akcentas uždėtas ant Batinjolio mokyklos ir jos vadovo S. Gałęzowskio, F. Koneczny laiške jau yra palikimo Vilniui akcentas. Maža to, čia jau ne su dėkingumu laukiama Kurniko grafo sprendžiamojo balso, bet formuluojami Lelewelio bibliotekos į SBU atvežimo klausimai. O vasario 24 d. vykusiame Bibliotekos komisijos posėdyje (matyt, jau gavus Z. Celichowskio atsakymą¹⁴³), F. Koneczny referavus šiuo klausimu, nutarta prašyti bibliotekos direkcijos kartu su SBU rektoriumi spręsti, kad Lelewelio rinkinys kuo greičiau būtų atgabentas į Vilnių¹⁴⁴. Su tokiu pavedimu bibliotekos direktorius prof. Witoldas Nowodworskis¹⁴⁵ kovo 20 d. kreipėsi į Z. Celikowskį, jau oficialiai prašydamas informacijos apie rinkinio dydį ir kokiomis sąlygomis SBU biblioteka jį galėtų pasiimti¹⁴⁶. Pastarasis atsako kovo 27 d., nurodydamas, kad „1874 m. Kurniko biblioteka iš Paryžiaus Batinjolio mokyklos tarybos perėmė knygų rinkinį depozitu neribotam laikui su sąlyga, kad Lelewelio biblioteka, paveldėtojų padėta Batinjolio bibliotekoje, turi būti atiduota Vilniaus universiteto bibliotekai, kai Vilnius turės nacionalinį lenkų universitetą“¹⁴⁷. O šio Vilniui skirto rinkinio dydis yra 5 573 tomai¹⁴⁸. Kad tai išsipildytų, Z. Celikowskis išskiria du tarsi vienas po kito turėjusius eiti dalykus: Vilniaus klausimo išsprendimą, kas greitai turėtų įvykti, ir SBU egzistavimo užtikrinimą, o tada nebus jokių kliūčių pasiimti rinkinį; pageidautina, kad tai įvyktų su Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijos žinia ir patvirtinimu; o dėl perdavimo ir pervežimo SBU turėtų atsiųsti deleguotą asmenį iš Vilniaus ar ką įpareigoti Poznanėje, kad padarytų knygų atranką, pakavimą ir perėmimą. Be to, Universitetas turi apgalvoti, į ką bus pakuojami rinkiniai, pasirūpinti dėžėmis, automobiliais, traukinio vagonu. Ir nereikia tikėtis, kad Ministerija ar apskritai vyriausybė ateis Universitetui šiame reikale į pagalbą¹⁴⁹. Tokiam atsakymui pasiekus Vilnių¹⁵⁰, Nowodworskis balandžio 4 d. prašo rektoriaus Wiktoro Staniewicziaus¹⁵¹, kad šis, kaip siūlo Z. Celikowskis, kreiptųsi leidimo į Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministeriją¹⁵². Tačiau raštą jos Bibliotekos skyriui SBU rektorius išsiunčia tik liepos 8 dieną¹⁵³. Šiek tiek daugiau nei tris mėnesius trukusį Vilniaus tylėjimą keičia ne ką trumpesnė Varšuvos tyla. Tik SBU priminus¹⁵⁴ spalio 24 d. Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija oficialiai atrašo Vilniaus ir Kurniko bibliotekoms – pirmoji jų gali perimti nurodytus Lelewelio rinkinio 5 573 tomus, atsiuntusi savo darbuotoją arba susitarusi su Poznanės universiteto bibliotekos direkcija, kad tai padarytų jų atstovas, o Ministerijai turės nusiųsti gautų knygų sąrašą¹⁵⁵, antrosios prašoma informuoti, kada faktiškai prasidės garsiojo istoriko bibliotekos perėmimas¹⁵⁶.

Galime tik svarstyti, kodėl Lelewelio biblioteka suinteresuotas Vilnius tyli tris mėnesius. Galbūt Vilniaus klausimo faktorius? Prisiminkime, kad ši politinė kliūtis buvo aktuali Rapersvilio rinkinių atveju 1919 m. pabaigoje. Nepabaigta Vilniaus priklausomybės Lenkijai „byla“ (t. y. egzistuojanti formaliai nepriklausoma Vidurio Lietuva) aktuali buvo ir 1922 m. pradžioje. Pavyzdžiui, tūlas Vilniaus pramonininkas, Antakalnyje gyvenantis Józefas Bosiackis (m. 1933), sausio 12 d. kreipdamasis į SBU Senatą, jog nori steigti savo vardo stipendiją jaunimui, akcentavo, kad jeigu Vilnius nebus įjungtas į Lenkijos valstybę, šią stipendiją jis skirs Varšuvos universitetui¹⁵⁷. Tačiau sausio 8 d. išrinktas Vilniaus seimas vasario 20 dieną priėmė rezoliuciją, kad Vidurio Lietuva yra Lenkijos dalis¹⁵⁸. Lenkijos Seimas tai patvirtino kovo 24 d., 20 Vilniaus seimo delegatų priėmė į savo sudėtį¹⁵⁹, o balandžio 6 d. paskelbė ir Vilniaus žemės inkorporacijos įstatymą¹⁶⁰. Į Vilnių atvykus J. Piłsudskiui, balandžio 18-ąją prasideda ne vieną dieną trukusios iškilmės, skirtos ne tik miesto išvadavimo iš bolševikų trečiosioms metinėms, bet ir Vilniaus krašto prijungimui prie Lenkijos. Iškilmingai tai paminėjo ir SBU, išskirtinai vieną dieną Universitetui paskyrė pats Valstybės Viršininkas¹⁶¹. Vėliau rektorius W. Staniewiczius auloje iškilmingai konstatuos: „<...> išsipildė amžiams įsimintinas Vilniaus žemės įjungimo į Lenkijos Respubliką aktas, kuriuo ne tik nusprendžiamas Vilniaus ir Vilnijos likimas, bet ir nulemtas SBU būvis.“¹⁶² Taigi balandžio mėnesio Varšuvos sprendimas turėjo pašalinti įtampą ir abejones, juo labiau kad kovo pabaigoje ir iš Kurniko buvo matoma Lenkijai palanki šio klausimo baigtis¹⁶³. Taigi priežasčių reikia ieškoti kitur. Dar vasario 5-osios laiške Z. Celichowskiui F. Koneczny siūlėsi nuvykti į Kurniką ir apžiūrėti Lelewelio rinkinius. Tačiau kartu jis turėjo ir asmeninį interesą – vėl patyrinėti čia saugomus Livonica rinkinius, kuriuos truputį buvo tyrinėjęs jaunystės laikais, ir taip sugrįžti „prie savo pirmosios meilės“ Livonijos istorijos, nuo kurios problematikos ir buvo pradėjęs istoriko karjerą 1887 m.¹⁶⁴ Apie mokslines atostogas ir darbą Lenkijos bibliotekose ir archyvuose istorikas galvojęs jau nuo 1921 m. pabaigos¹⁶⁵. Kaip tik po laiško Z. Celichowskiui atėjo ir patvirtinimas iš Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijos, kad F. Koneczny suteikiamos mokamos atostogos nuo 1922 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d. ir jam skiriama 75 000 markių suma kelionei ir moksliniam darbui Lvivo, Krokuvos ir Kurniko bibliotekose¹⁶⁶. Kad Lelewelio bibliotekos parsivežimo iniciatoriaus nėra SBU gegužės ir birželio mėn. rodo jo nebuvimas Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdžiuose¹⁶⁷, jis nedalyvavo ir birželio viduryje auloje vykusiuose rektoriaus rinkimuose¹⁶⁸. O F. Koneczny apsilankymo Kurnike faktas fiksuotas Z. Celichowskio 1922 m. lapkričio 21 d. laiške Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijai. Kurnike per atostogas lankęsis Vilniaus universiteto profesorius aptarė ir Lelewelio bibliotekos parsivežimo reikalus¹⁶⁹. Taigi, pasibaigus F. Koneczny mokslinėms kelionėms ir pateikus vietoje gautą informaciją, SBU rektorius liepos 8 d. ir kreipėsi į Ministeriją.

Tačiau ir Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijai davus leidimą, pasirodo, rinkinių parsivežimas į Vilnių nebuvo greitai išsprendžiamas reikalas. Jau minėtame lapkričio mėn. laiške Kurniko bibliotekos vadovas akcentavo, kad Lelewelio bibliotekos perdavimas gali užtrukti, nes patalpos, kuriose jį buvo saugoma, žiemą yra nešildomos. O pakuoti rinkinį tokiomis sąlygomis kenkia sveikatai. Ir rekomendavo sulaukti pavasario¹⁷⁰. Be to, vėl buvo pažymimas būtinumas paruošti dėžes. Tik šį kartą jau detalizuota, kad reikėtų kelių dešimčių, iš kurių kai kurios turi būti daug didesnės, atsižvelgiant į rinkinyje esančių žemėlapių ir atlasų matmenis. Taip pat Z. Celichowskis rekomendavo Ministerijai kartu spręsti ir kitų Batinjolio bibliotekos depozito dalių perėmimo iš Kurniko klausimą – „Demokratinės draugijos Centralizacijos“¹⁷¹ (t. y. Versalio) rinkinio, kuris taip pat yra skirtas Vilniaus bibliotekai, ir „buvusios Demokratinės draugijos“ ¹⁷² bibliotekos, atiduotos Lenkijos vyriausybei¹⁷³.

Tačiau vietoj rekomenduojamo šiltesnio pavasario sulaukta 1923-iųjų vasaros. Per tą laiką po ilgos ir sunkios ligos pasimirė Z. Celichowskis (sausio 26 d.)¹⁷⁴ ir Kurniko bibliotekos reikalais labiau rūpintis turėjo pradėti pats grafas W. Zamoyskis¹⁷⁵, 1920 m. iš Paryžiaus grįžęs į Kurniką¹⁷⁶. Tiesa, ir SBU naujajam rektoriui A. Parczewskiui pirmasis rektoriavimo pusmetis nebuvo lengvas. Ir nors jis buvo vienas iš 1919-aisiais prasidėjusios Lelewelio rinkinio parsivežimo Vilniun istorijos liudininkų, 1923 m. birželio viduryje klausimus kėlė tuos pačius, kaip jo pirmtakas prieš metus. Birželio 21 d. laiške Kurnikui SBU rektorius, pareiškęs, jog „ketina vėl grįžti prie to reikalo“, iš naujo teiraujasi, kiek tomų ir kokios techninės pagalbos gali tikėtis iš Kurniko bibliotekos vadovybės transportuojant Lelewelio rinkinį į Vilnių¹⁷⁷. A. Parczewskis iš peties užsiėmė Lelewelio bibliotekos klausimu. Nepraėjus ir mėnesiui, liepos 17 d. laiške kunigui kanauninkui Arkadiuszui Lisieckiui į Bniną¹⁷⁸ jis skundžiasi, kad atsakymo iš bibliotekos negavo, o „tuo tarpu reikalas yra tikrai skubus“, ir prašo šio kreiptis į Kurniko vadovybę ir atsiųsti jam reikiamą informaciją¹⁷⁹. Matyt, tuo pat metu buvo pasiskųsta ir Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijai, nes ši rugsėjo 1 d. Kurniko bibliotekos vadovybės pakartotinai paprašė atiduoti minėtą rinkinį Vilniaus universiteto bibliotekai ir apie tai ją informuoti¹⁸⁰. O atsakymą SBU iš Kurniko pats grafas W. Zamoyskis išsiuntė liepos 15 d.¹⁸¹, t. y. prasilenkdamas su nekantraujančio rektoriaus skundais. Prašydamas šiek tiek kantrybės sprendžiant „Vilniaus universiteto depozito“ klausimą, Kurniko savininkas tai grindė nurodydamas tokias bėdas kaip Z. Celichowskio, kuris pusę amžiaus buvęs čia bibliotekininku, mirtį, trisdešimt Zamoyskių iš Kurniko tremties metų, didžiulius sunkumus, sukeltus karo ir turėjusius rimtų pasekmių Kurnikui, ir persekiojančias ligas, taip pat turėjusias įtakos bibliotekos darbui¹⁸². O vertingas rinkinys, anot W. Zamoyskio, kaip galėjo įsitikinti F. Koneczny ir kiti profesoriai, saugomas atskirame pastate, perstatytame iš senosios klėties¹⁸³. Knygos, atlasai, piešinių rinkiniai sudėti lentynose, prie visko priėjimas lengvas¹⁸⁴. Anot ilgamečio Kurniko bibliotekos darbuotojo Stanisławo Małeckio (1881–1967), ši labai įdomi biblioteka užėmė aštuonis kambarius¹⁸⁵, buvo „daug Lenkijos demokratinės draugijos knygų, rankraščių, gražios grafikos, Tado Kosciuškos atminimo daiktų: jo tabakinė ir pypkė, plaukai ir įvairios rašomojo stalo daiktų smulkmenos“¹⁸⁶. O pirmajame kambaryje – „olandų atlasai, kiekvienas lapas spalvotas ir paauksuotas, atrodė kaip miniatiūros. Įrišimas taip pat buvo gražus“¹⁸⁷. Tačiau šioje Kurniko dalyje (vad. Prowent) prie ežero buvo šiek tiek drėgna, todėl biblioteka buvo nuolat vėdinama, dieną atidaromi, o vakare uždaromi langai, stengiamasi, kad lentynos su leidiniais būtų šiek tiek toliau nuo sienų. Du kartus per metus knygos buvo valomos. Iš kenkėjų didžiausią žalą darė kirmėlės. Jos buvo naikinamos naftalinu ir „milteliais“, kurių Z. Celichowskis gaudavo iš Leipcigo. Medienos kenkėjams naudotas terpentinas, naftalinas, spirite ištirpintas sublimatas, kurio būdavo prileidžiama į skylutes¹⁸⁸. Ir nors ši atskirai Kurnike saugoma biblioteka domino daugelį, Z. Celichowskis stropiai vykdė dar 1874 m. tuometinio savininko grafo J. Działyńskio duotus jam nurodymus: „<...> prašau visada laikyti Batinjolio biblioteką svetimu depozitu ir niekada nemaišyti knygų su Kurniko bibliotekos [knygomis] ir būti visada pasiruošus jas grąžinti. Taigi mūsų užduotis – laikyti juos atskirai, kad jų nesugadintume, negalime jų skolinti ir rizikuoti sukelti nelaimingus atsitikimus.“¹⁸⁹ Knygos buvo skolinamos, tik jei pati Kurniko biblio­teka neturėjo egzemplioriaus¹⁹⁰, o XX a. pirmaisiais dešimtmečiais J. Lelewelio tyrėjų Kazimierzo Woźnickio ir Arturo Śliwińskio pabandymai ieškoti istoriko rankraščių ar jam rašytų laiškų pasibaigdavo tradiciniu Z. Celichowskio atsakymu, kad biblioteka neturi tokių rankraščių, išskyrus tuos, kuriuos jis pats jau yra publikavęs 1884 m. J. Lelewelio ir Tyto Działyńskio korespondencijos leidime¹⁹¹. Tuo metu buvo pradėti skolinti tik Lenkijos demokratinės draugijos rankraščiai Krokuvos mokslų akademijai ir jos tyrėjams, pradėjusiems dirbti prie šaltinių leidimo serijos „Źródła do Dziejów Polski Porozbiorowych“¹⁹². Tačiau paskolintų rankraščių grąžinimas, pasirodo, buvo nelengvas. Kai kurie jų buvo grąžinti tik 1923 m. liepą¹⁹³, t. y. tuo metu, kai W. Zamoys­kis rašė minėtą atsakymą SBU rektoriui. Būtent jame grafas ir patvirtino, kad nuo to momento, kai Kurnikas gavo rektoriaus laišką, daugiau nieko iš to depozitinio rinkinio neskolins. Tačiau dar reikėjo baigti atsisiųsti atgal kitose institucijose padėtus dokumentus¹⁹⁴, tai Kurniko sąvininkas jau buvo pradėjęs daryti¹⁹⁵. Taigi aiškėja, kad W. Zamoys­kis ketino (kaip ir Z. Celichowskis 1922 m. lapkritį) atiduoti ne tik Lelewelio, bet ir visą Batinjolio depozitą. Dėl to, anot grafo, reikia į Varšuvą ministrui pristatyti 1874 m. bibliotekos perdavimo-perėmimo aktą ir gauti iš jo atitinkamą rezoliuciją. Negana to, jis pakviečia A. Parczewskį atvykti į Kurniką ir apžiūrėti visą depozitą, o po pasitarimų vietoje Varšuvoje bus galima pristatyti geriausią viso depozito pervežimo būdą, nes tai nėra smulkmė¹⁹⁶. SBU rektorius Kurnike apsilanko 1923 m. rugsėjo 10 d.¹⁹⁷ Tada jau pradedama kalbėti ne tik apie Lelewelio, bet ir apie Demokratinės draugijos Versalyje rinkinio parsivežimą į Vilnių. Rugsėjo pabaigoje dėl didelių pervežimų kainų ir menko SBU biudžeto prašoma valstybinių įstaigų – Karo reikalų ir Geležinkelių ministerijų pagalbos transportuojant minėtus du rinkinius. Iš pirmosios norėta nemokamo krovininio vagono, iš antrosios – atleidimo nuo pervežimo mokesčių arba bent jau geroko jų sumažinimo¹⁹⁸. Atsakymų sulaukta po mėnesio. Karo reikalų ministerija pareiškė, kad nedisponuoja nemokamais vagonais ir už kiekvieną naudojamą vagoną turi mokėti Geležinkelių ministerijai tokią pat kainą kaip ir kitos ministerijos¹⁹⁹, o pastaroji atsakydama paprašo dėžių skaičiaus, kuriuose knygos bus supakuotos, ir apytikslio jų svorio²⁰⁰. Todėl natūraliai kitas Vilniaus žingsnis buvo kreipimasis į Kurniką, kad šis tai detalizuotų²⁰¹. Atsakydamas lapkričio 22 d. W. Zamoyskis pasiūlė J. Lelewelio ir Versalio rinkinius pervežti be dėžių, tvarkingame ir švariame uždarame vagone. Kurnikas pats yra pasiruošęs gabenant rinkinius iki Kurniko geležinkelio stoties prižiūrėti, o nuo čia iki Vilniaus reikėtų priežiūrai dviejų žmonių, kad niekas nebandytų prie knygų prieiti. Tokią pagalbą galėtų suteikti karinė valdžia²⁰². Pagrindiniai tokio siūlymo argumentai buvo, kad naudojant dėžes būtų didžiulis jų skaičius, o ir Kurnike nėra kam daryti dėžių ir neturima lentų²⁰³. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta gabenti rinkinius dėžėse, tai dar lankantis A. Parczewskiui, šis buvo informuotas, kad didžiulis dėžių skaičius neseniai atiteko Lvivo universitetui, šiam iš Prancūzijos gabenantis A. L. Czartoryskio dovanotą biblioteką²⁰⁴. Planuojamų vežti rinkinių apimtis Kurniko biblioteka apibūdino bibliotekiniais vienetais: „Svorio negalime pateikti, nes rinkinys yra lentynose. Atlasai stovi ± 12 metrų ilgio, 0,40 gylio ir ± 0,80–0,60 aukščio [lentynose]. Knygos – didesnės ir mažesnės, iš viso lentynų ilgis ± 245 metrai.“²⁰⁵ Po tokio atsakymo prie klausimo grįžtama tik kitais metais – 1924 m. kovo pabaigoje. Rinkinių atvežimu pradeda rūpintis pati SBU biblioteka su normaliai direktoriaus pareigas pradėjusiu eiti iš Varšuvos atvykusiu S. Rygieliu²⁰⁶. W. Zamoyskio jau klausta, kada būtų patogu atvykti į Kurniką ir pradėti pakuoti išvežimui J. Lelewelio ir „Demokratinės draugijos“ rinkinius²⁰⁷. W. Zamoyskis S. Rygielį gegužės viduryje informavo, jog išvykęs į Varšuvą ir ketina atvažiuoti į Vilnių pas rektorių aptarti reikalų, tačiau to padaryti dar negali ir vėl prašo kantrybės²⁰⁸.

Pažymėtina, kad ir patį SBU slėgė finansiniai sunkumai, kuriuos lėmė ir tuo metu Lenkijos vyriausybės vykdomos iždo sanacijos. Pasak rektoriaus A. Parczewskio, 1923 m. buvo apkarpytas biudžetas būtiniausioms reikmėms, o 1924 m. susidarė išties tragiška situacija: „[b]ūdavo momentų, kai neturėjome už ką sniegą išvežti iš kiemo; dažnai būdavo susirūpinimas, kad magistratas dėl nesumokėtų sąskaitų atims mums teisę naudotis elektros energija.“²⁰⁹ Esant tokiai finansinei padėčiai, negaunant specialių fundacijų, neturint galutinio palankaus atsakymo iš Geležinkelių ministerijos dėl nemokamo ar bent jau lengvatinio pervežimo²¹⁰, realiai atvežti rinkinius į Vilnių buvo sunku²¹¹. Matyt, kaip tik dėl finansinių dalykų nebuvo rimtai užsiimta ir 1923 m. gegužės–birželio mėn. atsiradusia galimybe iš Paryžiaus parsivežti A. Mickevičiaus muziejaus rinkinius.

SBU ramybę drumstė ne tik finansai, bet ir grafo W. Zamoyskio veiksmai savo turtų atžvilgiu. 1924 m. vasario 16 d. jis kartu su seserimi Maria Zamoyska (1860–1937) Varšuvoje, Belvederyje, pas Lenkijos prezidentą Stanisławą Wojciechowskį pasirašė dovanojimo aktą, taip pradėdamas Kurniko valdų, neįkainojamos bibliotekos, kitų kolekcijų ir savo turto Zakopanėje (vad. Fundacja Zakłady Kórnickie) perdavimą „Lenkų Tautai“ (t. y. valstybei). Spalio 1 d. perdavimo projektas buvo patvirtintas Lenkijos ministrų tarybos, o po dviejų dienų pasimirė nuo rugsėjo jau sunkiai sirgęs grafas W. Zamoyskis²¹². Tai sukėlė Vilniuje tikrų tikriausią nerimą ir privertė skubiai grįžti prie aktyvių veiksmų. Jau spalio 7 d. S. Rygielis išsiuntė raštą Tikybų ir viešojo švietimo ministerijos Valstybinių bibliotekų skyriui, prašydamas užtikrinti SBU bibliotekos nuosavybės teisę į Kurnike jai deponuotus – J. Lelewelio ir „Demokratinės draugijos“ rinkinius²¹³. O tuometinis prorektorius A. Parczewskis²¹⁴ spalio 12 d., pasinaudojęs proga, kad Vilniuje su dviejų dienų vizitu lankosi tikybų ir viešojo švietimo ministras Bolesławas Mikłaszewskis, aptarė su juo šį klausimą²¹⁵. Po beveik mėnesio ministrui oficialų raštą išsiuntė ir naujasis rektorius Władysławas Dziewulskis, vėl pakartodamas prašymą užtikrinti teisę į Kurnike saugomus rinkinius²¹⁶. Ministerija, trumpai paaiškinusi, kad fundaciją dar turi patvirtinti Seimas ir Senatas, pasiūlė rektoratui kreiptis į paveldėtoją Mariją Zamoyską ar Valdybą²¹⁷. Tai rektorius jau buvo padaręs – tą pačią dieną kaip raštas ministrui buvo išsiųsti laiškai tiek grafaitei, tiek jau minėtam kunigui A. Lisieckiui, prieš metus dalyvavusiam A. Parczewskio ir W. Zamoyskio susitikime. Pagrindinis SBU nerimas ir rūpestis buvo, kad perimant fundacijos turtus, Universitetui skirti rinkiniai būtų atskirti nuo Kurniko bib­liotekos visumos²¹⁸. Nuraminimą SBU rektorius gavo tik kitų metų sausį. Į M. Zamoys­kai skirtą laišką atsakė jos pusseserė Zofija Grocholska²¹⁹, kuri buvo grafo dešinioji ranka bibliotekos ir archyvo reikaluose, jo testamento liudininkė, o po jo mirties – rinkinių prižiūrėtoja²²⁰. Ji dalyvavo susitikime su A. Parczewskiu, kartu su grafu lydėjo jį apžiūrėti atokiame pastate saugomo Batinjolio depozito²²¹. Anot Z. Grocholskos, knygų rinkiniai yra visiškai saugūs ir niekas prie jų nekviestas negali prieiti. Taip pat ji kalbėjusi su W. Zamoyskio testamento vykdytojais Witoldu Czartoryskiu iš Pelkino ir Janu Zamoyskiu iš Tšebenio. Šie paliepė rektorių nuraminti, kad apie depozitą žinoma, niekas jam negresia ir bus laukiama tol, kol aplinkybės leis tai perkelti į Vilnių²²².

Reikalai vėl pajudėjo, kai Kurniko fundaciją 1925 m. liepos 30 d. patvirtino Lenkijos Seimas²²³, o pats Kurnikas paprašė Vilniaus pasiimti rinkinius. Rugsėjo 19 d. SBU bibliotekos direktorius S. Rygielis kreipėsi tiek į Tikybų ir viešojo švietimo ministerijos Valstybinių bibliotekų skyrių, tiek į Fundacijos valdybą, numatydamas atsivežimą spalio viduryje. Pastarosios teirautasi, kokios gali tikėtis techninės pagalbos²²⁴, o Ministerijos paprašyta skirti porą kambarių nusipirktuose Tiškevičių rūmuose²²⁵, nes biblioteka visai neturi vietos laikyti apie 35 tūkstančius atsivežamų tomų²²⁶. Atsakymų SBU sulaukė jau praėjus jų numatytam atsivežimo terminui – Ministerijos, kuri sutiko skirti patalpas pasidėti rinkinius, raštas pasiekė lapkričio 10 d.²²⁷, žinios iš Kurniko atėjo keliomis savaitėmis anksčiau – spalio 29 d.²²⁸ Pastarajame atsakyme J. Zamoyskis detalizavo ir patikslino depozito sudėtį ir apimtis. Pagal jų turimus sąrašus „Lelewelio, Batinjolio, Lenkijos demokratinės draugijos etc.“ rinkiniai sudaro:

• Knygos ir brošiūros apie 22 300 vnt.

• Rankraščiai apie 196 vnt.

• Žemėlapių apie 1 500 vnt.

• Piešiniai ir grafika apie 3 650 vnt.²²⁹

Taigi iš viso ruošiamasi atiduoti 27 646 vertybes. Taip nuo 1922 m. Z. Celichowskio pateiktų ir Ministerijos leistų parsivežti J. Lelewelio 5 573 tomų, 1923 m. A. Par­czewskio susitartos dar ir Versalio bibliotekos, 1924 m. rudenį S. Rygielio suponuoto „Demokratinės draugijos“ rinkinio („nukritus“ žodžiui „Versalis“)²³⁰, 1925 m. rudenį pereinama prie viso Batinjolio depozito SBU bibliotekai atidavimo / perėmimo deklaravimo. Tarsi sugrįžtant prie Vilniaus universiteto alumno S. Gałęzowskio asmeniškai išsakytos intencijos W. Plateriui, pasklidusios emigrantų aplinkoje ir net nugulusios rimtose knygose, kaip antai „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego“ ar E. Chwalewiko „Zbiory polskie“, įvardijusiose Batinjolio biblioteką tiesiog Vilniaus biblioteka (biblioteka wileńska)²³¹.

Tačiau paruošti pervežimui visą Batinjolio depozitą persitvarkančiam, o faktiškai nuo Z. Celichowskio laikų neturinčiam bibliotekininko ir nieko, kas galėtų iš administracijos tuo užsiimti, Kurnikui buvo keblu. Todėl naujieji „valdytojai“ iš Vilniaus prašė profesionalaus asmens, kuris tai padarytų. Administracija galėtų duoti žmonių tik fiziniam darbui – pernešti dėžes su jau supakuotomis knygomis, taip pat vežimų nuvežti jas į geležinkelio stotį²³². Tokiu pageidaujamu Kurniko profesionalu naujojo SBU rektoriaus Mariano Zdziechowskio²³³ deleguotas pats bibliotekos direktorius S. Rygielis, kuris kartu su pagalbininku ruošėsi ten nuvykti iki gruodžio vidurio²³⁴. Tačiau viso Batinjolio depozito pervežimo į Vilnių planai sukėlė kitą problemą – XIX a. dokumentų, patvirtinančių rinkinių priklausomybę, paiešką. Jų pradeda prašyti ir ministerija, nes jai ypač aktualus tampa Lenkijos demokratinės draugijos ir pačios Batinjolio bibliotekos rinkinių klausimas, – ar tikrai jie turi būti gabenami į Vilnių. Taigi lapkričio 23 d. S. Rygielis išsiunčia laišką į Paryžių Lenkų bibliotekos bibliotekininkui, gerai nusimanančiam emigraciniuose reikaluose ir šių šaltinių žinovui Stanisławui Piotrui Koczorowskiui (1888–1958), prašydamas paieškoti gana daug įvairiausių dokumentų ir padaryti jų kopijas, kaip antai Batinjolio lenkų mokyklos korespondencijos su Kurniku, šios mokyklos tarybos nutarimo, J. Lelewelio šeimos nurodymų, jo testamento, kitų dokumentų, susijusių su šio depozito rinkiniais nuorašų, naudinga būtų pridėti ir atitinkamos literatūros, kurioje tie faktai cituoti. Tačiau skubiausia būtų gauti testamentą ir korespondenciją su Kurniku²³⁵. Kol Paryžiuje ieškoma dokumentų, S. Rygielis pačioje lapkričio pabaigoje, gavęs Kurniko fundacijos administracijos direktoriaus Antonio Pacyńskio (1883–1939) sutikimą dėl atvykimo laiko ir pasižadėjimą suteikti J. Zamoyskio pažadėtą pagalbą²³⁶, pradeda organizuoti kelionę. Į pagalbą jam skiriamas SBU bibliotekos prižiūrėtojas Stefanas Wiśniewskis²³⁷. S. Rygielis iš Vilniaus išvyko gruodžio 3 d., per Varšuvą nuvyko į Poznanę²³⁸, kur turėjo dalyvauti Lenkijos istorikų suvažiavime²³⁹. Tik atvykus atėjo žinia, jog jam skirtas pagalbininku S. Wiśniewskis dėl kepenų ligos paguldytas į ligoninę ir, manoma, ten prabus apie 10 dienų²⁴⁰. Taigi jau Poznanėje reikėjo ieškoti asmens, kuris pakeistų sergantį pagalbininką. Gruodžio 9 d. Poznanės universiteto biblioteka suteikė savo darbuotojui Książkiewicziui atostogų ir atidavė jį S. Rygielio dispozicijai²⁴¹. O lentpjūvėje, greičiausiai netoli nuo Kurniko pilies esančiuose Gondkuose (Gądki)²⁴², jau vyko dėžių rinkiniams gamyba²⁴³. S. Rygieliui nuvykus į Kurniką, prasidėjo rinkinių pakavimo darbai. Rinkiniai buvo pakuojami griežtai pagal jų grupes (Lelewelio, Lenkų demokratinės draugijos Versalyje, Demokratinės draugijos Paryžiuje, Batinjolio mokyklos bibliotekos ir dovanos jai)²⁴⁴. Be atvykusio iš Poznanės Książkiewicziaus, rinkinius pakuoti padėjo jau minėtas S. Małeckis ir dar du Kurniko pagalbininkai²⁴⁵. Be to, vietoje buvo suprasta, jog visas tas Batinjolio depozitas yra labai didelis, o dar darbai vyko Z. Celichowskio taip bijotos žiemos sąlygomis, pastate, neturinčiame apšvietimo ir nešildomame. Anot S. Rygielio, visa tai suryja daug laiko, todėl numatytų dešimt dienų rinkinių pakavimui ir transportavimui neužteko²⁴⁶. O jau baigiant depozitą sudėlioti į dėžes²⁴⁷, SBU bibliotekos direktorius susidūrė su nauju uždaviniu – reikiamybe rinkinius padalinti tarp Vilniaus ir Varšuvos, gavus dar lapkritį ieškotus XIX a. dokumentus. Tik gruodžio 17 d. į Kurniką iš Gostynio (Gostyń, pusšimtis km nuo Kurniko) atvyko sirgusi Z. Grocholska ir atvežė turėto 1874 m. dokumento nuorašą²⁴⁸, tuo pat metu atėjo ir oficiali Paryžiuje S. P. Koczorowskio daryta šio dokumento kopija²⁴⁹. Tuokart Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija griežtai liepė S. Rygieliui laikytis šio dokumento, kuriame numatytos depozito dalių paskirtys: Versalio biblioteka – Vilniaus bibliotekai, Lelewelio rinkiniai – Vilniaus universiteto bib­liotekai, Lenkijos demokratinės draugijos biblioteką inkorporuoti į laisvos Lenkijos nacionalines bibliotekas, kitiems Batinjolio bibliotekos rinkiniams – nėra jokių sąlygų²⁵⁰. Ministerijos nurodymu Lenkijos demokratinės draugijos ir pačios Batinjolio bibliotekos rinkiniai turėjo būti pervežti į Varšuvą, Valstybinių bibliotekų skyriaus dispozicijon, nes jie bus skirti kuriamai Nacionalinei bibliotekai²⁵¹. Tačiau taip, kaip S. Rygielis norėjo, Batinjolio depozitą iš Kurniko išvežti prieš Kalėdas, Ministerija leido dalį rinkinių, dėl kurių priklausomybės nebuvo aišku, atsivežti į Vilnių, tenai juos išstudijuoti ir tada, kas nepriklauso, išsiųsti į Varšuvą²⁵².

Gruodžio 22 d. jau tikrai pabaigus rinkinius sudėlioti į dėžes ir jas paskirstyti²⁵³, šios buvo pristatytos į Kurniko geležinkelio stotį, o kitą dieną iš čia išsiųsti du vagonai, kurių vienas su 60 dėžių išvyko į Vilnių, kitas su 67 dėžėmis – į Varšuvą²⁵⁴. Tądien A. Pacyńskio ir S. Rygielio pasirašytas išvakarėse parengtas Batinjolio depozito perdavimo-priėmimo aktas²⁵⁵. Pagal jį į Varšuvą iškeliavo – Lenkijos demokratinės draugijos bibliotekos 7 ir Batinjolio rinkinių 60 dėžių. Į Vilnių buvo išvežta Versalio rinkinio 4, Lelewelio bibliotekos 33 ir 23 dėžės knygų, rankraščių, žemėlapių, piešinių ir aktų, kurių likimas bus nuspręstas po ištyrimo²⁵⁶. Pats S. Rygielis iš Kurniko iškeliavo per Poznanę į Varšuvą, kur atvyko gruodžio 24 d. rytą ir tenai praleido rektoriaus jam suteiktas atostogas²⁵⁷. O Vilnių Naujųjų metų išvakarėse pasiekė vienas vertingiausių Universiteto istorijoje, sveriantis 8 850 kg, krovinių²⁵⁸. Nors rudenį visą Batinjolio depozitą (daugiau kaip 27,5 tūkst. vertybių) planuota sudėti Tiškevičių rūmuose, dabar, atsivežus tik dalį rinkinių (apie 10 tūkst. vnt.²⁵⁹), jie buvo pristatyti į senuosius Universiteto rūmus. 1926 m. sausio pradžioje rašydamas rektoriui ataskaitą S. Rygielis akcentavo, kad yra svarbu skirti atskirą patalpą šiems rinkiniams išpakuoti ir išdėlioti: „[t]ai yra labai skubu, nes dėžėse yra drėgni ir vertingi rankraščiai, žemėlapiai, piešiniai ir knygos. Todėl siekiant apsaugoti juos nuo sugadinimo, jie turi būti nedelsiant išpakuoti.“²⁶⁰ Rinkiniai buvo atiduoti Rankraščių, žemėlapių ir grafikos skyriaus²⁶¹ dispozicijon ir sudėti Rankraščių salėje (dab. Profesorių skaitykla). Pradėjus tvarkyti, pirmiausia nuo visų žemėlapių nuvalyti pelėsiai ir žemėlapiai kelis kartus vėdinti²⁶², o iki kovo mėnesio pirmiausia sutvarkytas neaiškios priskirties 23 dėžių turinys. Skyriaus vedėjas M. Brensztejnas iš Kurniko rinkinių išskyrė 772 žemėlapius ir planus, 552 brėžinius, 1 020 graviūrų ir fotografijų, 1 medalioną (iš viso 2 345), kurie buvo supakuoti į dėžes išsiųsti Varšuvon²⁶³. Tačiau ir vėliau Batinjolio depozito „perdalijimas“ Kurnike kėlė problemų tiek Vilniui, tiek Varšuvai²⁶⁴. M. Dzikowskiui tvarkant Lelewelio kartografinius rinkinius ir rengiant Atlasų katalogą aiškėjo, kad trūksta kai kurių Lelewelio rinkinio kartografinių rankraščių ir leidimų, kurie atsidūrė Nacionalinėje bibliotekoje²⁶⁵. Ar atvirkščiai – į Vilnių atvežtos tos vertybės, kurios turėjo nukeliauti į Varšuvą²⁶⁶. Taip per visą XX a. ketvirtą dešimt­metį vyko pasimetusio dokumentinio paveldo paieškos ir jo judėjimas tarp Vilniaus ir Varšuvos. Kartais susidarant net kuriozinėms situacijoms, pavyzdžiui, 1939 m. pavasarį SBU bibliotekos iš Nacionalinės bibliotekos pasiskolinta darbui XIX a. knyga pasirodė esanti iš Versalio bibliotekos²⁶⁷. Reikia pasakyti, kad Nacionalinė biblioteka neskubėjo siųsti į Vilnių leidinių su Lelewelio ar Versalio rinkinių antspaudais, o šie gana dažnai atsirasdavo dubletų fonde²⁶⁸. O tai reiškė, kad jie galėjo būti atiduoti kitoms bibliotekoms. Tokių dubletų buvo gavusios ir SBU, ir Vrublevskių bibliotekos²⁶⁹. O dėl to Vilnius gana dažnai primindavo Varšuvai²⁷⁰, kad reikia laikytis 1925 m. gruodį nustatyto Batinjolio depozito padalijimo, o pastaroji vis teisindavosi nepastebėjusi antspaudų.

Kad ir kaip būtų, atsivežti į Vilnių iš Kurniko rinkiniai labai praturtino SBU biblioteką, ypač jos kartografinį rinkinį (šis pasipildė didelę mokslinę vertę turinčiais atlasais, rankraštinių žemėlapių perpiešimais). Rinkinis vertintas kaip vienas vertingiausių Lenkijoje ar vadinamas turtingiausia Lenkijoje kartografija²⁷¹. Ne kartą Lelewelio sukaupti raritetai buvo eksponuojami įvairiausiose parodose tiek Vilniuje, tiek pačioje Lenkijoje²⁷², jų faksimilės publikuojamos leidiniuose²⁷³, jais domėjosi istorikai, kartografijos specialistai²⁷⁴. Kulminacija tapo 1929-ieji, kai buvo švenčiamas Universiteto 350 metų įkūrimo ir jo 10 metų atkūrimo jubiliejus. Į Vilnių iš Paryžiaus „susigrąžintas“ ir pats istorikas (jis perlaidotas Rasų kapinėse), o jubiliejinėje Universitetą pristatančioje pa­rodoje Leleweliana lygiaverčiai prilyginta Senajam ir J. Piłsudskio atkurtam Naujajam universitetui²⁷⁵.

Išvados

1919 m. rudenį lenkams atkūrus Vilniuje universitetą Stepono Batoro vardu ir perėmus išlikusius Viešosios bibliotekos rinkinius, reikėjo ieškoti būdų, kaip praturtinti šią rusifikacinę Bibliotheca Patria, kad ji taptų tikra Universiteto biblioteka. Nors SBU deklaravo būtinumą susigrąžinti prarastas senojo Vilniaus universiteto vertybes, išblaškytas po buvusią Rusijos imperiją, buvo puikiai suprantama, kad kol kas to padaryti nepavyks (nors bandymų parsivežti iš Kyjivo būta). Siekiant vertybiškai praturtinti bibliotekos saugyklas, neužteko nei dovanų, nei pirkimų. Juo labiau kad jie negalėjo kompensuoti šimtmečiais kauptų vertingų rankraščių, kartografijos, grafikos ir kt. rinkinių praradimo XIX a., uždarius Vilniaus universitetą.

Jau 1919 m. rudenį SBU vadovybės žvilgsnis nukrypsta į didžiąsias istorines, XIX a. lenkų ir lietuvių emigracijoje sukauptas kolekcijas. Lapkričio 19 d. Senate svarstomos Rapersvilio muziejaus archyvo ir bibliotekos, Lelewelio bibliotekos iš Kurniko ir dubletų iš Lenkų bibliotekos Paryžiuje parsivežimo į Vilnių idėjos. Ir nors buvo kreiptasi į Kurniko savininką grafą W. Zamoyskį dėl Lelewelio rinkinių, tačiau esminiu svarstymo punktu sprendžiant emigracinių rinkinių klausimą tampa Rapersvilio turtai. Tokį SBU žingsnį sąlygojo suaktyvėję kitų Lenkijos miestų veiksmai, pretenduojant į šiuos Šveicarijoje saugomus emigracinius rinkinius.

Būtinybė parsivežti emigracinius rinkinius atitolo 1920 m. liepos pradžioje bolševikams užėmus Vilnių. Lenkiškasis universitetas buvo priverstas evakuotis į Varšuvą, o paskui į Poznanę ir į Vilnių grįžo spalio viduryje. O užgriuvę organizaciniai sunkumai sąlygojo, kad prie emigracinių bibliotekų klausimo sugrįžta tik 1922 m. vasario pradžioje. Lenkijos Seimui 1921 m. spalio 21 d. priėmus rezoliuciją, Rapersvilio rinkinių klausimas buvo „prarastas“, todėl prisiminti Kurnike, kaip Batinjolio bibliotekos depozito dalis, saugomi J. Lelewelio sukaupti rinkiniai.

Daugiau kaip trejus metus (nuo 1922 m. vasario pradžios iki 1925 m. gruodžio pabaigos) truko Lelewelio bibliotekos perėmimas į SBU biblioteką, kurį lydėjo mirtys, rektorių ir bibliotekininkų kaita, finansų trūkumas rinkinių transportavimui, Kurniko statuso kaita. Per tą laiką keitėsi ir „parvežamų“ rinkinių apimtis: nuo 1922 m. Z. Celichowskio pateiktų ir Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerijos leistų atsivežti J. Lelewelio 5 573 tomų, 1923 m. rektoriaus A. Parczewskio susitartos dar ir Versalio bibliotekos, 1924 m. rudenį bibliotekos direktoriaus S. Rygielio suponuoto „Demokratinės draugijos“ rinkinio („nukritus“ žodžiui „Versalis“), 1925 m. rudenį buvo prieita prie viso Batinjolio depozito (27 646 vertybės) Vilniui atidavimo / perėmimo deklaravimo.

Tačiau jau baigiant pakuoti rinkinius į dėžes, 1925 m. gruodžio 17 d. gavus 1874 m. Batinjolio bibliotekos perdavimo-perėmimo akto nuorašą, padėtis pasikeičia. Dalis rinkinių Tikybų ir viešojo švietimo ministerijos paliepimu turėjo iškeliauti į Varšuvą. Taip Kūčių išvakarėse iš Kurniko Lelewelio ir Versalio rinkiniai (60 dėžių) išvežti į Vilnių, o Lenkijos demokratinės draugijos ir pačios Batinjolio bibliotekos rinkiniai (67 dėžės) į Varšuvą. Vilnių 8 850 kg sveriantis krovinys pasiekė Naujųjų metų išvakarėse.

Tačiau Batinjolio depozito padalijimas Kurnike tarp Vilniaus ir Varšuvos lėmė, kad tvarkant rinkinius aiškėjo, jog dalis SBU bibliotekai priklausiusių leidinių bei rankraščių atsidūrė Nacionalinėje bibliotekoje, ar atvirkščiai – į Vilnių buvo atvežtos tos vertybės, kurios turėjo nukeliauti į Varšuvą. Taigi visą XX a. ketvirtąjį dešimtmetį vyko pasimetusio Batinjolio depozito dokumentinio paveldo paieškos, atradimai bei jo judėjimas tarp Vilniaus ir Varšuvos.

Bibliografija

Ambros M., 1932 – Michał Ambros, „Księgozbiór Lelewela w Uniwersyteckiej Bibliotece Publicznej“, in: Bibljoteki wileńskie: praca zbiorowa, pod red. A. Łysakowskiego, Wilno: [s. n.], 1932, s. 93–98.

Andrysiak E., 2006 – Ewa Andrysiak, „Alfons Józef Ignacy Parczewski (1849–1933)“, in: Biuletyn Szadkowski, 2006, nr 6, s. 7–42.

Bagrow L., 1935 – L. B. [Leo Bagrow], „Ein Plan vom alten Rom“, in: Imago Mundi. The International Journal for the History of Cartography, 1935, Vol. 1, p. 33.

Bartnicka K., 2002 – Kalina Bartnicka, „Człowiek Uniwersytetu: Michał Pełka-Poliński (1783–1848): kariera akademicka ubogiego szlachcica na Uniwersytecie Wileńskim“, in: Rozprawy z Dziejów Oświaty, 2002, t. 41, s. 75–91.

Biblioteka Publiczna i Uniwersytecka, 1928 – Biblioteka Publiczna i Uniwersytecka, obecnie Uniwersytecka Biblioteka Publiczna w Wilnie, w latach 1919–1927, Wilno: Wydawnictwa Uniwersyteckiej Biblioteki Publicznej, 1928.

Biliński P., 2020 – Piotr Biliński, „Biografia i bibliografia Feliksa Konecznego na tle epoki“, in: Feliks Koneczny, red. P. Skrzydlewski, Kraków: Wydawnictwo Naukowe Akademii Ignatianum, 2020, s. 9–25.

Birżyszka M., 1920 – Michał Birżyszka, Na posterunku Wileńskim, cz. 3: Z „Głosu Litwy“ i „Echa Litwy“ 1.XI.19–14.VII.20, Wilno: Wydawnictwo „Głosu Litwy“, 1920.

Bolewska D., 1973 – Dobrochna Bolewska, „Biblioteka Batignolska jako depozyt w Kórniku (1874–1925)“, in: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, 1973, nr 11, s. 5–22.

Bosacki Z., 1986 – Zenon Bosacki, Władysław Zamoyski: 1853–1924: fundator Kórnika i Zakopanego, Poznań: Krajowa Agencja Wydawnicza, 1986.

Braziūnienė A., 1996 – Alma Braziūnienė, „The Collection of Old Atlases in the Library of Vilnius University“, in: Journal of the International Map Collectors’ Society, 1996, Winter, p. 23–27.

Braziūnienė A., 2000 – Alma Braziūnienė, „Senosios kartografijos rinkiniai Lietuvoje“, in: Knygotyra, 2000, t. 36, p. 34–53.

Braziūnienė A., 2007 – Alma Braziūnienė, „Bibliofilija ir asmenybė: abipusė kūryba“, in: Metai, 2007, Nr. 11, <http://tekstai.lt/component/content/article/3079-alma-braziuniene-bibliofilija-ir-asmenybe-abipuse-kuryba-1>.

Bułhak J., 2014 – Jan Bułhak, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu, Vilnius: LNM, 2014.

Chankowski S., 1991 – Stanisław Chankowski, „Szwajcarzy a Muzeum Narodowe Polskie w Rapperswilu w latach 1889–1927“, in: Kwartalnik Historii Nauki i Techniki, 1991, t. 36, nr 3, s. 131–144.

Chomskis V., 1961 – Vaclovas Chomskis, „Lelevelio kartografiniai rinkiniai Vilniuje“, in: Astronominis kalendorius. 1960, Vilnius, 1961, p. 64–73.

Chomskis V., 1970 – Vaclovas Chomskis, „Vilniaus universiteto kartografiniai rinkiniai“, in: Kultūrų kryžkelėje, Vilnius: Mintis, 1970, p. 89–106.

Chwalewik E., 1916 – Edward Chwalewik, Zbiory polskie: archiwa, bibljoteki, gabinety, galerje, muzea i inne zbiory pamiątek przeszłości w ojczyżnie i na obczyźnie, Warszawa: E. Wendego i s-ki, 1916.

Demby S., 1930 – Stefan Demby, Bibljoteka Narodowa w Warszawie, wyd. 2 uzup., Warszawa: Drukarnia Techniczna, 1930.

Dzikowski M., 1932 – Mikołaj Dzikowski, „Zbiór Kartograficzny Uniwersyteckiej Bibljoteki Publicznej“, in: Bibljoteki wileńskie: praca zbiorowa, pod red. A. Łysakowskiego, Wilno: [s.n.], 1932, s. 57–85.

Gmiterek G., 2008 – Grzegorz Gmiterek, „Działalność kulturalna, naukowa i popularyzatorska Biblioteki Polskiej w Paryżu w latach 1926–1940“, in: Folia Bibliologica, 2008, t. 50, s. 89–113.

Grycz J., 1929 – Józef Grycz, „Bibliotekarze kórniccy“, in: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, 1929, nr 1, s. 49– 76.

Ignaczak P., 2016 – Paweł Ignaczak, „Muzea w Bibliotece Polskiej w Paryżu“, in: Muzealnictwo, 2016, t. 57, s. 192–199.

Ilgiewicz H., 2019 – Henryka Ilgiewicz, „Instytut Naukowo-Badawczy Europy Wschodniej w Wilnie (1930–1939)“, in: Almanach Historyczny, 2019, t. 21, s. 185–233.

Jegelevičius S., 2012 – Sigitas Jegelevičius, „Vilniaus universiteto atkūrimas ir du jo raidos keliai (1918–1944)“, in: Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai: kolektyvinė monografija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 637–705.

Kalisz Z., 2001 – Zbigniew Kalisz, „Fundacja „Zakłady Kórnickie“. Zarys historii“, in: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, 2001, nr 25, s. 239–246.

Kiaupa Z., 2007 – Zigmas Kiaupa, „Ar tik lenkiškos kultūros vertybės?: recenzija“, in: Lietuvos istorijos metraštis: 2006 metai, 2007, Nr. 1, p. 142–148.

Kieniewicz S., 1976 – Stefan Kieniewicz, „Plater (Broel-Plater) Władysław Ewaryst (1808–1889)“, in: Polski Słownik Biograficzny, 1976, t. XXVI, s. 686–691, <https://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/wladyslaw-ewaryst-plater>.

Kosman M., 1977 – Marceli Kosman, „Rola Biblioteki Kórnickiej w życiu naukowym środowiska poznańskiego XIX i pierwszej połowy XX w.“, in: Kronika miasta Poznania, 1977, R. XLV, nr 3, s. 65–83.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai, 1998 – Lietuvos ir Lenkijos santykiai, 1917–1994: dokumentų rinkinys, parengė V. P. Plečkaitis, J. Widackis, Vilnius: Valstybės žinios, 1998.

Lietuvos tarybų valdžios dekretai, 1977 – Lietuvos tarybų valdžios dekretai: 1918–1919: dokumentų rinkinys, Vilnius: Mintis, 1977.

Lipski J., 1926 – Jacek Lipski, Archiwum Kuratorji Wileńskiej X. Ad. Czartoryskiego, Kraków: M. Arct, 1926.

Magowska A., 2012 – Anita Magowska, „Seweryn Gałęzowski wśród polskich uchodźców w Paryżu w połowie XIX w.“, in: Acta Medicorum Polonorum, 2012, t. 2, s. 115–121.

Małecki S., 1959 – Stanisław Małecki, „Wspomnienia z mojego życia“, in: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, 1959, nr 7, s. 141–196.

Małyszek D., 2009 – Dariusz Małyszek, „Rapperswilskie inicjatywy niepodległościowe“, in: Annales Universitatis Mariae Curie-Skłodowska, sectio F: Historia, 2009, t. 64, s. 85–111.

Mickiewicz W., 1908 – Władysław Mickiewicz, „Muzeum Mickiewiczowskie“, in: Przegląd biblioteczny, 1908, nr 3–4, s. 175–188.

Miler J., 1999 – Jacek Miler, „Zbiory lwowskie (II). Księgozbiór z Honfleur“, in: Cenne, Bezcenne, Utracone, 1999, nr 4 (16), s. 23.

Milewski S., 2016 – Sław Milewski, Polski Rapperswil: 140 lat muzeów na zamku Rapperswilskim, Warszawa: Retr

Mucha D., 2017 – Danuta Mucha, „Polacy w ruchu niepodległościowym XIX-wiecznego Meksyku“, in: Niepodległość i Pamięć, 2017, t. 24, nr 3, s. 39–53.

Narbutas S., 2015 – Sigitas Narbutas, „Bibliotekos kelias: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 1912–2012“, in: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2011/2012, Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015, p. 15–40.

Nowak Z., 2009 – Zofia Nowak, „Historia Zakładu Kórnickiego. Cz. III. Lipiec 1914 – październik 1924“, in: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, 2009, nr 29, s. 93–119.

Olszewicz B., 1924 – Bolesław Olszewicz, „Polskie zbiory kartograficzne“, in: Polski Przegląd Kartograficzny, 1924, t. 1, nr 7–8 (grudzień), s. 289–327.

Opacki Z., 1998 – Opacki Zbigniew, „Reaktywowanie czy powstanie? Dyskusje wokół utworzenia Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie w latach 1918–1919“, in: Kwartalnik historyczny, 1998, R. 105, nr 3, s. 49–64.

Opacki Z., 2021 – Opacki Zbigniew, Wydział Humanistyczny Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie, 1919–1939: struktura, kadra, osiągnięcia naukowo-dydaktyczne, Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, 2021.

Pawlikowski H., 1925 – Henryk Pawlikowski, Zakłady Kórnickie, Lwów: Z Drukarni Zakładu Narodowego im. Ossolińskich, 1925.

Popławska L., 2012 – Lucyna Popławska, „Mikołaja Dzikowskiego katalog atlasow biblioteki uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie ze szczegolnym uwzględnieniem zbiorow Joachima Lelewela oraz map polski“, in: Biuletyn archiwum Polskiej akademii nauk, 2012, nr 53, s. 145–173.

Pugacewicz I. H., 2007 – Iwona H. Pugacewicz, „Zmienne losy biblioteki szkolnej w Paryżu 1842–1963“, in: Biblioteki w systemie kultury jednoczącej się Europy, pod red. M. Zająca, E. B. Zybert, Warszawa: Wydawnictwo Stowarzyszenia Bibliotekarzy Polskich, 2007, s. 11–28.

Pugacewicz I. H., 2012 – Iwona H. Pugacewicz, „Organizacja i plany wobec Biblioteki Wersalskiej“, Z badań nad książką i księgozbiorami historycznymi, 2012, t. 6, p. 275–288.

Pułaski F., 1931 – Pułaski Franciszek, „Przedmowa“, in: Katalog rękopisów Muzeum Adama Mickiewicza w Paryżu, opr. A. Lewak, Kraków: Nakł. Polskiej Akademji Umieje̜tności, 1931, s. VII–XV.

Pšibilskis V. B., 1997 – Vygintas Bronius Pšibilskis, Iš Lietuvos XX a. kultūros istorijos, Vilnius: Arlila, 1997, p. 55–65.

Ptasińska M., 2018 – Małgorzata Ptasińska, „Wolność to wielka rzecz. Muzeum Polskie w Rapperswilu“, in: Biuletynie IPN, 2018, nr 6, s. 143–149.

Rocznik Akademii Umiejętności w Krakowie, 1903 – Rocznik Akademii Umiejętności w Krakowie: rok 1902/1903, Kraków: Nakł. Akademii Umiejętności, 1903.

Ruszczyc F., 1994 – Ferdynand Ruszczyc, Dziennik, t. 2: W Wilnie 1919–1932, Warszawa: AOW Secesja, 1994.

Siedlecki M., 1929 – Michał Siedlecki, „Wspomnienia z pierwszych dwóch lat organizacji Uniwersytetu Wileńskiego“, in: Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy założenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu Wilenskiego, t. 2: Dziesięcieolecie 1919–1929, Wilno: Uniwersytet Stefana Batorego, 1929, s. 59–114.

Skorupska Z., 1959 – Zofia Skorupska, „Władysław Pociecha w Bibliotece Kórnickiej“, in: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, 1959, nr 7, s. 479–495.

Sprawozdanie z Zarządu Muzeum, 1894 – Sprawozdanie z Zarządu Muzeum Narodowego Polskiego w Rapperswylu za Rok 1893, Paryż: Drukarnia Polska Adolfa Reiffa, 1894, s. 6, 24.

Srebrakowski A., 1993 – Aleksander Srebrakowski, Sejm Wileński 1922 roku. Idea i jej realizacja, Wrocław: Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego, 1993.

Starnawski J., 1992 – Jerzy Starnawski, „Zarys dziejów katedr historii literatury polskiej w Uniwersytecie Lwowskim“, in: Analecta: studia i materiały z dziejów nauki, 1992, t. 1, nr 2, s. 7–79.

Strzyżewski M., 2015 – Mirosław Strzyżewski, „Dzieje Biblioteki Polskiej w Paryżu“, in: Sztuka Edycji: studia tekstologiczne i edytorskie, 2015, nr 1, s. 179–181.

Studniarski M., 1883 – M. St. [Maksymilian Studniarski], „Kurnik“, in: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 4, Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1883, s. 922–925, <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_IV/>.

Supruniuk A., 2020 – Supruniuk Anna, „Alma Mater Vilnensis: okoliczności wskrzeszenia Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie“, in: Archiwum Emigracji: studia, szkice, dokumenty, 2020, nr 1–2 (26–27), s. 112–136.

Szkoła Polska na Batignolles, 1867 –„Szkoła Polska na Batignolles“, in: Rocznik Towarzystwa Historyczno-Literackiego w Paryżu: Rok 1866, Paryż: Księgarnia Luxemburgska, 1867, p. XXVIII–XLI.

Šabajevaitė L., 2016 – Lidija Šabajevaitė, „Stepono Batoro universiteto biblioteka“, in: Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai): kolektyvinė monografija, atsak. red. V. B. Pšibilskis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 392–409.

Vaitkevičiūtė V., 2017 – Viktorija Vaitkevičiūtė, „Kolekcja Joachima Lelewela w Dziale Druków Rzadkich Biblioteki Uniwersytetu Wileńskiego“, in: Z Badań nad Książką i Księgozbiorami Historycznymi, Tom Specjalny, 2017, s. 109–120.

Venclova T., 2017 – Tomas Venclova, Vilniaus vardai, [Vilnius]: R. Paknio leidykla, 2017.

Więckowska H., 1932 – Helena Więckowska, Rękopisy batignolskie Bibljoteki Narodowej, Warszawa: Bibljoteka Narodowa, 1932.

Więckowska H., 1933 – Helena Więckowska, Katalog rękopisów Biblioteki Narodowej, t. 3: Zbiory batignolskie i Towarzystwa Przyjaciół Polski w Londynie: 2300–2666, Warszawa: Biblioteka Narodowa, 1933.

Więckowska H., 1955 – Helena Więckowska, „Straty Biblioteki Batignolskiej w zakresie zbiorów rękopiśmiennych“, in: Straty bibliotek i archiwów warszawskich w zakresie rękopiśmiennych źródeł historycznych, t. 3: Biblioteki, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1955, s. 123–142.

Więckowska H., 1957 – Helena Więckowska, „Testament. Komentarze“, in: Joachim Lelewel, Dzieła, t. 1: Materiały autobiograficzne, oprac. H. Więckowska, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1957, s. 411–418.

Więckowska H., 1963 – Helena Więckowska, „Adam Lewak jako bibliotekarz“, in: Przegląd Biblioteczny, 1963, t. 31, nr 3/4, s. 143–151.

Więckowska H., 1980 – Helena Więckowska, Joachim Lelewel uczony – polityk – człowiek, Warszawa: Czytelnik, 1980.

Wilczyński H., 1926 – Henryk Wilczyński, W obronie „Zakładów Kórnickich“ Fundacji Narodowej Zamoyskich. Uwagi, przestrogi i ocena pierwszego sprawozdania, Warszawa, 1926.

Wilno i ziemia wileńska, 1930 – Wilno i ziemia wileńska: zarys monograficzny, t. 1, Wilno: Wydawnictwo Wojewódzkiego Komitetu Regionalnego, 1930.

Woźnowski W.,2000 – Wacław Woźnowski, „Józef Kallenbach (1861–1929)“, in: Złota księga Wydziału Filologicznego, red. J. Michalik, W. Walecki, Kraków: Uniwersytet Jagielloński, 2000, s. 155–166.

Wrzosek A., 1929 – Adam Wrzosek, „Wskrzeszenie Uniwersytetu Wileńskiego w r. 1919“, in: Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy założenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu Wilenskiego, t. 2: Dziesięcieolecie 1919–1929, Wilno: Uniwersytet Stefana Batorego, 1929, s. 1–32.

Wrzosek A., Horoszkiewiczówna W., 1923 – Adam Wrzosek, Walentyna Horoszkiewiczówna, „Wstęp. Dzia­łalność naukowa i społeczna Ludwika Janowskiego“, in: Janowski Ludwik, W promieniach Wilna i Krzemieńca, Wilno: Księg. J. Zawadzkiego, 1923, s. 1–61.

Zamojska D., 2006 – Dorota Zamojska, „Ta ludność życzy mieć uniwersytet…“ – walka o utworzenie Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie“, in: Kwartalnik Historii Nauki i Techniki, 2006, R. 51, nr 2, s. 7–46.

Ziejka F., 2015 – Franciszek Ziejka, „Skarby kultury polskiej na Wyspie Świętego Ludwika w Paryżu“, in: Acta Universitatis Wratislaviensis. Prace Literackie, 2015, nr 55, s. 17–33.

Żebrowski J., 2013 – Jan Żebrowski, „Szkoła polska na Batignolles w Paryżu w służbie polskości i wychowania narodowego (geneza, rozwój, struktura)“, in: Studia Gdańskie. Wizje i rzeczywistość, 2013, t. 10, s. 331–350.