Publikacijoje pristatoma architektų Walterio Gropiuso ir Vlado Švipo korespondencija (originalūs tekstai ir jų vertimai), saugoma Harvardo universiteto bibliotekoje (11 laiškų, 1948–1951) ir Bauhauzo archyve Berlyne (5 laiškai, 1953).
Walter Gropius (1883–1969) – vienas žymiausių XX a. architektų, avangardinės dizaino mokyklos Staatliches Bauhaus (Bauhauzas), veikusios Vokietijoje Veimaro ir Desau miestuose 1919–1933 m., įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Nacionalsocialistams 1933 m. uždarius Bauhauzo mokyklą, daugelis kairiųjų pažiūrų ar žydų kilmės mokytojų buvo priversti emigruoti. Walter Gropius su šeima pirmiausia išvyko į Jungtinę Karalystę, o 1937 m. emigravo į JAV. 1937–1952 m. dirbo Harvardo universiteto Dizaino mokykloje (1938–1952 m. Architektūros fakulteto dekanas), 1946 m. įsteigė projektavimo biurą The Architects’ Collaborative (TAC). Palaikė ryšius su viso pasaulio architektais, padėjo daugeliui emigravusių vokiečių ir buvusių Bauhauzo kolegų bei studentų, tarp jų ir Vladui Švipui, architektui iš Lietuvos1.
Vladas Švipas (1900, Palėvenė–1965, Niujorkas) – architektas, vienintelis Bauhauzo mokyklos studentas iš Lietuvos, 1924–1928 m. studijavęs Veimare ir Desau. Architekto-inžinieriaus diplomą įgijo 1928 m. Oldenburgo politechnikos institute. Švipas atstovauja naujosios kartos tarpukario Lietuvos architektams, kurie, išsilavinę Vakaruose, įsitraukė į Lietuvos valstybės statybos projektą demonstruodami naują architektų socialinį vaidmenį modernizuojant aplinką ir visuomenę2. Nuo 1927 m. Vladas Švipas plačiai skleidė Bauhauzo moderniosios architektūros idėjas Lietuvoje3, 1938 m. su kolega Vladu Juodeika parengė visos Lietuvos statybų pramonės modernizavimo programą – „Mūrinės Lietuvos planą“4, 1929–1940 m., dirbdamas Žemės ūkio rūmų Statybos skyriuje (nuo 1932 m. – vedėjas), aktyviai organizavo Lietuvos kaimo modernizavimo programą, leido šviečiamąją literatūrą5. Nuo 1940 m. rugpjūčio iki 1941 m. birželio – sovietinio Žemės ūkio komisariato Kapitalinės statybos valdybos viršininkas; 1941–1944 m. Statybos valdybos (okupacinės valdžios) direktorius6. 1944 m. su žmona Brone (Kairyte), dukterimis Raminta (g. 1934) ir Jolanta Daiva (g. 1937) pasitraukė į Vokietiją, nuo 1946 m. gyveno Dilingeno išvietintųjų asmenų (Displaced persons, D. P.) stovykloje7 Vokietijoje, rengėsi emigruoti į JAV ir galiausiai 1949 m. įsikūrė Niujorke. Dirbo projektavimo biuruose, aktyviai įsitraukė į JAV lietuvių inžinierių veiklą8. Mirė 1965 m. Niujorke.
Harvardo (JAV) universiteto Houghtono bibliotekoje saugoma Walterio Gropiuso pobauhauzinio laikotarpio dokumentų kolekcija (40 dėžių) – dokumentai ir korespondencija su JAV, Europos ir Japonijos architektais (Mies van der Rohe, Alvar Aalto ir kt.), tapytojais (Lyonel Feininger), buvusiais studentais, šeima, draugais, leidėjais ir asmenimis, susijusiais su architektūra, urbanistika, statyba. Reikšmingiausią šios kolekcijos dalį sudaro korespondencija su buvusiais Bauhauzo mokyklos atstovais (Josef Albers, Marcel Breuer, Gerhard Marcks, Lásló Moholy-Nagy ir kt.). Tarp jų yra ir 11 korespondencijos vienetų9 su Vladu Švipu. Laiškai rašyti 1948–1951 m., kai Vladas Švipas su šeima gyveno Dilingeno išvietintųjų asmenų stovykloje ir rengėsi emigruoti į JAV.
Berlyno Bauhauzo archyve (Bauhaus Archiv Berlin) taip pat yra sudarytas specialus Walterio Gropiuso fondas (Walter-Gropius-Archiv), kuriame yra saugoma 5 000 nuotraukų ir 14 000 rašytinių dokumentų – daugiausia jo korespondencija nuo 1910 iki 1969 m. su daugiau nei tūkstančiu korespondentų. Kolekcijoje yra saugomi penki Švipo ir Gropiuso korespondencijos vienetai, rašyti 1953 m.10, kai, gyvendamas ir dirbdamas Niujorke, Vladas Švipas siekė gauti architekto licenciją.
1948–1953 m. korespondencija tarp Švipo ir Gropiuso atskleidžia šiltus buvusio mokinio ir mokytojo santykius, abiejų susirūpinimą Bauhauzo mokyklos likimu ir Gropiuso pagalbą Švipui imigruojant į Ameriką. 1949 m. į Niujorką atvykęs Švipas laikinai įsikūrė kito buvusio bauhauzininko, Alexanderio (Xanti) Schawinskyʼio, bute, o darbo jam ieškoti padėjo buvęs Bauhauzo dėstytojas, garsusis dizaineris Marcel Breuer.
Walterio Gropiuso korespondencija yra unikalus šaltinis tyrinėjant XX a. architektūros istoriją, plačiai pasitelkiamas architektūros tyrėjų nagrinėjant Bauhauzo mokyklos idėjas, įtaką kitų šalių architektams, tarptautinės architektų bendruomenės ryšius ir t. t.11 Walterio Gropiuso ir Vlado Švipo korespondencijos publikavimas yra pirmasis šios kolekcijos įtraukimas į lietuviškąją istoriografiją, tikintis, kad tai paskatins didesnį domėjimąsi moderniosios architektūros tyrimais Lietuvoje, praturtins lituanistinius tyrimus bei išeivijos studijas.
Laiškus iš anglų kalbos vertė ir redagavo: Robertas Motuzas, Marija Drėmaitė
Laiškus iš vokiečių kalbos vertė ir redagavo: Robertas Motuzas, Emilija Jovaišaitė, konsultavo Rimvydas Petrauskas