Aptariant Vilniaus senamiesčio apsaugos strategijas retai prisimenami pirmieji planavimo ir apsaugos dokumentai, tapę pagrindu šiuolaikinei senamiesčio ir jo vertės sampratai. Anot Jūratės Markevičienės, tarp nedaugelio publikacijų, skirtų nagrinėjamiems planavimo dokumentams, Lietuvoje vyrauja perpasakojančios ir faktografinės. Šią įžvalgą galima praplėsti: Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas daugelyje tyrimų neminimas arba aptariamas glaustai – kaip vieną iš dokumentų, pralenkusių bendrąsias SSRS planavimo ir paveldosaugos tendencijas, plačiau neanalizuodami konkrečių3sprendinių, jį mini Algimantas Miškinis, Jonas Rimantas Glemža, Marija Drėmaitė. Mažiau yra žinoma, kad 1956–1959 m. skirtingų institucijų buvo parengti du Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektai. J. Markevičienė yra aptarusi tik patvirtintame variante suformuotus senamiesčio įvaizdžius, o Eglė Navickienė – naujos statybos reglamentavimą. Alternatyvus projektas visai nebuvo nagrinėtas – apie jį užsimenama tik tiek, kad jis liko nepatvirtintas.