XV–XVI a. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapijų tinklas jau pakankamai ištirtas, tačiau vis dar stokojama publikacijų apie parapijose dirbusius dvasininkus. Nors neabejojama klebono svarba ne tik religiniame, bet ir kultūriniame bei socialiniame šalies gyvenime, ikitridentinė dvasininkija vertinama gana kritiškai. Istoriografijoje dažnai kartojama, kad dėl patronato teisės instituto ir menkų pajamų LDK parapijos dažnai atitekdavo netinkamiems dvasininkams, kurie arba neturėdavo reikiamų kompetencijų, arba būdavo sukaupę keletą bažnytinių beneficijų ir (ar) turėdavo pasaulietinių tarnybų, dėl to negalėdavo reziduoti savo parapijose. Šiame straipsnyje siekiama detaliau ištirti Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų klebonų rezidavimo problemą, nagrinėjant šį klausimą tiek instituciniu, tiek personaliniu aspektu. Straipsnyje analizuojama, kokios parapijos dažniausiai atitekdavo nereziduojantiems klebonams, aptariama, dėl kokių priežasčių klebonai dažniausiai negyvendavo šalia savo bažnyčių ir kokias būdais rūpindavosi parapijiečių sielovada ir beneficijos turtu.