Politologija ISSN 1392-1681 eISSN 2424-6034

2022/4, vol. 108, pp. 8–41 DOI: https://doi.org/10.15388/Polit.2022.108.1

Nuteistųjų už tarptautinius nusikaltimus reabilitacija – mitas ar tikrovė? Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai atvejo studija

Lina Strupinskienė
Vilniaus universiteto Taptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė
Lina.Strupinskiene@tspmi.vu.lt

Indrė Jankauskaitė-Činčė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programos absolventė
jankauskaiteindre95@gmail.com

Santrauka. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) už praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio karo Balkanuose nusikaltimus yra nuteisęs 92 aukšto rango pareigūnus iš visų kare dalyvavusių pusių. Net 60 jų jau yra atlikę savo bausmę ir pamažu grįžta į regioną. Nors nuteistųjų reabilitacija yra svarbi bausmės sėkmės sąlyga ir turi tiesioginį poveikį tolesnei tvariai taikai ir susitaikymui pokario visuomenėse, akademinėje literatūroje ši tema nagrinėjama ypač retai. Šiame straipsnyje siekiama įvertinti TBTBJ nuteistųjų reabilitaciją analizuojant pačių reabilitacijos programų kokybę ir pasiektą rezultatą (nuteistųjų elgesį išėjus į laisvę, kaltės pripažinimą, apgailestavimą, nukentėjusiųjų lūkesčių atliepimą). Be antrinių šaltinių, straipsnyje remiamasi ir 23 pusiau struktūruotais interviu su karo aukomis, jų asociacijų atstovais ir žmogaus teisių aktyvistais iš Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Kosovo, Kroatijos, Serbijos ir Šiaurės Makedonijos. Atlikta analizė atskleidžia, kad TBTBJ reabilitacijos programų trūkumai ir išskirtinai nuteistiesiems palankios visuomenės nuotaikos trukdo sėkmingai reabilitacijai, kenkia tvariai taikai ir susitaikymui regione.
Reikšminiai žodžiai: Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, tarptautiniai nusikaltimai, reabilitacija, pereinamojo laikotarpio teisingumas, susitaikymas.

Rehabilitation of Perpetrators of International Crimes – Myth or Reality? Case Study of the International Criminal Tribunal for Former Yugoslavia

Abstract. Of the 92 persons convicted at the International Criminal Tribunal for Former Yugoslavia (ICTY), 60 have already served their sentences and were released. Even though perpetrators’ rehabilitation and their public behaviour in post-conflict environments are essential for countering denial, establishing an authoritative version of the truth, and sustainable reconciliation, we still know little about what happens after they return to their communities. This article attempts to examine ICTY convicts’ rehabilitation by assessing the quality and the result of existing rehabilitation programs (e.g., how much the public behaviour of those released matches the expectations of the victim’s community, what their relationship is with their guilt and crimes committed). Aside from secondary sources, it draws on 23 semi-structured interviews with victims of war, representatives from victims’ associations, and human rights advocates from the region. It finds that in the context of the absence of specialized rehabilitation programs and lack of oversight of the post-conviction stage at the ICTY, the convicted perpetrators return to communities that support and enable them. Hailed by specific enthusiastic audiences back home, ICTY convicts often fulfil their expectations, closing a vicious circle that dramatically curbs the individual or collective transformative potential of their punishment regarding reckoning with the past and moving towards reconciliation.
Keywords: International Criminal Tribunal for Former Yugoslavia, international crimes, rehabilitation, transitional justice, reconciliation.

________

Received: 09/07/2022. Accepted: 14/11/2022
Copyright © 2022 Lina Strupinskienė, Indrė Jankauskaitė-Činčė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) įkurtas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimu 1993 m. gegužės 25 d.¹ Jis turėjo nuteisti labiausiai atsakingus už praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį buvusioje Jugoslavijoje padarytus tarptautinius nusikaltimus – genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui². Užtikrindamas teisingumą, tribunolas siekė užkirsti kelią tolesniems nusikaltimams, atlyginti aukoms ir jų artimiesiems, išsiaiškinti tiesą ir taip prisidėti prie tvarios taikos ir susitaikymo regione. Per savo gyvavimo laikotarpį³ TBTBJ išdavė 161 arešto orderį. Galiausiai prieš teismą stojo 151 asmuo, likusieji mirė nesulaukę teismo arba buvo perduoti nacionalinių teismų jurisdikcijai. Nors tribunolas oficialiai darbą baigė 2017 m. gruodžio 31 d., dalis teisinių procesų vis dar nėra pasibaigę, o galutinės ir neskundžiamos bausmės kol kas yra paskirtos 92 asmenims⁴. Tarp jų – buvusios Jugoslavijos valstybių prezidentai, premjerai, ministrai ir aukšto rango karininkai iš visų Balkanų kare dalyvavusių pusių.

Mokslininkai jau kurį laiką aktyviai analizuoja TBTBJ veiklą ir gilinasi į jo padarytą poveikį buvusios Jugoslavijos valstybėms ir jų visuomenėms. Janine N. Clark, Jamesas Meerninkas, Jelena Subotić, Harvey M. Weinsteinas, Marko Milanovićius, Ericas Stoveris, Stuartas Fordas ir daugelis kitų kritikuoja tribunolą argumentuodami, kad jam nepavyko visiškai pasiekti užsibrėžtų tikslų. Autoriai akcentuoja perdėm juridinį teisingumo supratimą, ignoruojantį aukų lūkesčius⁵, nepaprastai didelius tarptautinio teisingumo kaštus, sudėtingas, lėtas ir žmonėms vargiai suprantamas procedūras⁶, ribotą tribunolo komunikaciją su vietos bendruomenėmis ir, bene svarbiausia, negebėjimą sukurti bendro, aiškaus ir legitimaus istorinio naratyvo apie praeities įvykius⁷. Dauguma sutinka, kad regione vis dar gajūs bent trys skirtingi praeito amžiaus dešimto dešimtmečio karo supratimai, kai kiekviena kariavusi šalis (serbai, kroatai ir bošniakai) save mato kaip didžiausią konflikto auką, besigynusią nuo kaimynių agresijos, atitinkamai neigdamos arba nuvertindamos „savų“ padarytus nusikaltimus. Jei TBTBJ verdiktas atitinka tokią interpretaciją – tada jis laikomas teisingu, jei ne – manoma, jog teismas politizuotas, nepatikimas ar priešiškai nusistatęs⁸.

Pereinamojo laikotarpio teisingumo studijų literatūra, nagrinėjanti, kaip skirtingos visuomenės tvarkosi su praeities skriaudomis, teigia, jog nusikaltimus padariusių asmenų prisipažinimai ir jų elgesys viešojoje erdvėje labai svarbūs kovojant su nusikaltimų neigimu, įtvirtinant bent daugmaž vienodą praeities įvykių interpretaciją bei užtikrinant tvarią taiką ir susitaikymą⁹. Tam ypač reikalinga nuteistųjų už tarptautinius nusikaltimus reabilitacija ir sėkminga reintegracija į visuomenę, atitinkanti nuo nusikaltimų nukentėjusiųjų lūkesčius. Vis dėlto duomenų apie nuteistųjų elgesį ir reabilitaciją atlikus bausmę trūksta. Vos keletas autorių (pavyzdžiui, Barbora Holá, Joris van Wijkas, Jessica M. Kelder, Jonathanas H. Choi, Mina Rauschenbach, Priyamvada Yarnell, Edith Riegler, Susanne Karstedt, Olivera Simić) yra tam skyrę dėmesio. Dauguma jų tiria tarptautinių tribunolų taikomas paleidimo anksčiau laiko praktikas, bandydami suvokti, kokios sąlygos keliamos nuteistiesiems ir kaip patys tribunolai supranta reabilitaciją. Pavyzdžiui, remiantis TBTBJ procedūromis, tribunolo prezidentas, svarstydamas prašymus dėl paleidimo anksčiau laiko, turėtų atsižvelgti į keturis dalykus: nusikaltimų sunkumą, nuteistojo reabilitacijos lygį, bendradarbiavimą su prokuroro kabinetu ir vienodas sąlygas visiems nuteistiesiems. Deja, praktikoje būtent pastarasis kriterijus yra svarbiausias¹⁰. Kadangi daugumoje šalių, kuriose bausmes atlieka tarptautinių tribunolų nuteistieji, kalintieji turi teisę prašyti paleidimo anksčiau laiko atbuvę du trečdalius jiems skirtos bausmės laiko, ši taisyklė įsigalėjo ir nustelbė visus kitus kriterijus¹¹. Net jei nuteistasis neigia savo kaltę ir atsakomybę už padarytus nusikaltimus, jis vis vien laikomas pakankamai reabilituotu¹². Atrodytų, trivialūs nuteistojo elgesio aspektai, pavyzdžiui, dalyvavimas socia­linėse, sporto veiklose, virėjų kursuose, pastanga išmokti užsienio kalbą ar pan., tampa sėkmingos reabilitacijos ženklu¹³. Autoriai taip pat atkreipia dėmesį, jog TBTBJ iki šiol nėra aiškiai apsibrėžęs reabilitacijos sampratos ir reabilitacijos vertinimo kriterijų, neturi tarptautiniams nusikaltimams adaptuotų reabilitacijos programų¹⁴.

Be paskirų TBTBJ reabilitacijos sampratos ir ankstyvo paleidimo praktikų tyrimų, yra ir kelios studijos, nagrinėjančios, kas nutinka nuteistiesiems grįžus į regioną. Payzdžiui, Jovana Mihajlović Trbovc analizuoja grįžusių nuteistųjų „sutiktuves“, atskleisdama, jog TBTBJ nuteistuosius namuose dažnai pasitinka tūkstantinės minios, sveikinančios ir besidžiaugiančios „teismo išvaduotais“ patriotais. Tokius renginius paprastai organizuoja vietos politinės partijos ar pavieniai politikai, taip siekdami „užsidirbti politinių taškų“¹⁵. Literatūroje dar aprašomas kai kurių žymių nuteistųjų (pavyzdžiui, Biljanos Plavšić, buvusios Bosnijos Serbų Respublikos prezidentės, vienintelės TBTBJ nuteistos moters) požiūris į Hagos tribunolą. Mokslininkai prieina prie išvados, kad dauguma neigia savo kaltę ir atsakomybę, plėtoja nacio­nalistinius praeities karo naratyvus, save dažnai pristato kaip politizuoto ir šališko teismo proceso aukas¹⁶. Nors išsamios visų nuteistųjų, atlikusių bausmę, elgesio analizės literatūroje kol kas nėra, pavieniai pranešimai žiniasklaidoje ir pirmiau minėti tyrimai rodo, jog jų elgesys potencialiai galėtų destabilizuoti trapius taikos ir susitaikymo procesus Balkanų regione, prisidėdamas prie vienpusiškų ir nacionalistinių karo interpretacijų sklaidos ir žeisdamas aukų orumą.

Straipsnyje siekiama pildyti TBTBJ nuteistųjų reabilitacijos tyrimų nišą nuosekliai įvertinant tiek patį reabilitacijos procesą, tiek galutinį jos rezultatą. Siekiant įvertinti procesą, remiamasi literatūroje randamais kokybiškoms reabilitacijos programoms keliamais reikalavimais: konstruktyviomis programomis, individualizacija ir centralizuotu valdymu. Siekiant įvertinti rezultatą, atsižvelgiama į nuteistųjų elgesį viešojoje erdvėje (kaltės pripažinimą, viešą apgailestavimą dėl padarytų nusikaltimų, nacionalistinių karo interpretacijų skleidimą) ir aukų lūkesčių atliepimą. Būtent pastarasis reabilitacijos vertinimo aspektas būtų naujas ir esmingai papildytų esamas reabilitacijos analizes. Darbe remiamasi pirminiais ir antriniais šaltiniais, tokiais kaip akademinės analizės, tarptautinių ar vietos nevyriausybinių organizacijų ataskaitos, pranešimai žiniasklaidoje. Siekiant išsiaiškinti aukų ir jų artimųjų lūkesčius, atlikti dvidešimt trys pusiau struktūruoti interviu su aukų ir jų asociacijų atstovais, taip pat su regiono žmogaus teisių organizacijų ekspertais. Galiausiai pateikiamos išvados ir rekomendacijos ateičiai.

1. Reabilitacija nacionalinėje ir tarptautinėje baudžiamojoje teisėje

Nors diskusijos apie nuteistųjų reabilitaciją siekia XVIII a., daugiau dėmesio ji sulaukė tik XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai buvo išleista Karlo Menningerio knyga „Bausmės nusikaltimas“ (angl. The Crime of Punishment). Autorius iškėlė idėją, kad paskirtos bausmės atlikimas – bevertis, jei neužtikrinama tolesnė nusikalstamo elgesio prevencija¹⁷. Tai paskatino tikrą revoliuciją nacionalinėse baudžiamosiose sistemose, o psichoterapinis nuteistųjų gydymas tapo vienu svarbiausių nusikalstamumo prevencijos įrankių. Tuo pat metu ėmė keistis ir požiūris į nuteistuosius. Klasikinį požiūrį¹⁸ pakeitė pozityvistinis, kuris teigė, jog nusikaltėliai tėra įvairių biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių aukos, todėl teisingai identifikavus nusikalstamo elgesio priežastis, jas būtų galima pašalinti ir taip užtikrinti visišką reabilitaciją¹⁹.

Svarstymai, kokios priemonės turėtų būti naudojamos kalinimo įstaigose, tebevyksta iki pat šių dienų. Skirtingų disciplinų mokslininkai ginčijasi, kas geriau veikia, kas greičiau ir pigiau leidžia pasiekti norimą rezultatą, kas labiau dera su egzistuojančiomis socialinėmis normomis bei žmogaus teisėmis ir pan.²⁰ XX a. aštuntajame dešimt­metyje įsigalėjo įrodymais grįstos (angl. evidence-based) ir personalizuotos reabilitacijos programos, kurios ir dabar laikomos pačiomis tinkamiausiomis²¹. Populiariausi „Rizikos-poreikio-atsako“ (angl. Risk-Need-Responsivity, RNR²²) ir „Gero gyvenimo“ (angl. Good lives, GLM)²³ modeliai. Abu jie nurodo, kaip tiksliai nustatyti kiekvieno pažeidėjo asmenines problemas (socialines, psichologines, fizines) ir siūlo atitinkamas individualizuotas reabilitacijos programas.

Nors nuomonės dėl reabilitacijos priemonių skiriasi, reabilitaciją dauguma mokslininkų supranta panašiai – kaip bausmę atlikusių asmenų sėkmingą reintegraciją į visuomenę, sudarant jiems sąlygas funkcionuoti sau ir visuomenei priimtinu būdu²⁴. Svarbiausias reabilitacijos tikslas – nusikalstamumo prevencija²⁵. Kitaip tariant, tikimasi, kad grįžę į laisvę nuteistieji nebesiims nusikalstamos veikos ir galės nevaržomai veikti nekeldami pavojaus sau ir kitiems. Reabilitacija yra kaip tiltas tarp nuteistojo ir visuomenės. Pastaroji finansiškai remia kalėjimų sistemą taip atverdama galimybę nuteistajam pasitaisyti, o šis reabilituodamasis gali atgauti visuomenės pasitikėjimą ir prarastas teises²⁶. Teorinių svarstymų apie tai, kaip keičiasi nacio­nalinei teisei ir įprastiems nusikaltimams pritaikytas reabilitacijos apbrėžimas perkėlus jį į tarptautinių nusikaltimų kontekstą, faktiškai nėra²⁷. Paprastai daroma prielaida, kad reabilitacija abiem atvejais atrodo lygiai taip pat. Be to, tarptautinių nusikaltimų kontekste kur kas dažniau kalbama apie visos nuo karo nukentėjusios visuomenės, o ne paskirų nuteistųjų reabilitaciją.

Bandant adaptuoti nacionalinės teisės reabilitacijos apibrėžimą tarptautinei teisei, svarbu aptarti du pamatinius šios sąvokos elementus – tolesnių nusikaltimų prevenciją ir gebėjimą funkcionuoti sau ir visuomenei priimtinu būdu. Prevencija iš tiesų gali būti interpretuojama panašiai kaip nacionalinėje teisėje, kaip kelio būsimiems panašiems nusikaltimams užkirtimas. Vis dėlto antrojo elemento tiesioginis pritaikymas kelia daugiau sunkumų. Nėra savaime suprantama, koks veikimo būdas būtų priimtinas konfliktą išgyvenusiai visuomenei, kurioje neretai ypač trūksta politinio konsensuso, o ji pati yra susiskaldžiusi, vyrauja įtempti tarpetniniai ar tarpgrupiniai santykiai. Šiame straipsnyje siūloma visuomenės sąvoką susiaurinti iki konfliktą išgyvenusių aukų ir jų artimųjų, kurie tiesiogiai nukentėjo nuo padarytų nusikaltimų. Tai prasminga žvelgiant iš pereinamojo laikotarpio teisingumo studijų lauko perspektyvos, nes susitaikymui ir tvariai taikai būtinas aukų dalyvavimas ir jų poreikių atliepimas. Siekiant atkurti aukų orumą ir savivertę, būtina nuteisti ir pasmerkti kaltuosius, kurie tą orumą ir savivertę paniekino²⁸. Jei nusikaltėliai atsisakytų pripažinti savo kaltę, neigtų padarytus nusikaltimus ir toliau vartotų skaldančią karo metų retoriką, pakartotinio konflikto tikimybė labai padidėtų²⁹. Todėl čia svarbu nacionalinėje baudžiamojoje teisėje įprastą reabilitacijos apibrėžimą patikslinti, sakant, jog tarptautinių nusikaltimų kontekste ji apimtų ne tik a) reabilitacijos procesą (konstruktyvias, individualizuotas, karo nusikaltimams specifiškai adaptuotas ir tinkamai valdomas nusikalstamumo prevencijos programas), bet ir b) rezultatą (sėkmingą reintegraciją į visuomenę, kai grįžus į laisvę veikiama aukoms priimtinu būdu: pripažįstama savo kaltė ir atsakomybė, apgailestaujama dėl padarytos žalos, atsiprašoma aukų)³⁰.

Remiantis akademine literatūra, kokybiškos reintegracijos ir reabilitacijos programos turėtų būti: a) konstruktyvios, t. y. turėtų aiškų reabilitacijos apibrėžimą, numatytą konkretų pageidaujamą poveikį bei kriterijus, leidžiančius jį įvertinti³¹; b) valdomos centralizuotai, t. y. numatant atsakingas institucijas, joms priskirtas funkcijas bei atsakomybes, hierarchinius ryšius; c) individualizuotos, t. y. atliepiančios individualius nuteistųjų poreikius. Remiantis ilgalaikių tyrimų rezultatais, būtent tokios programos yra efektyviausios³². Be to, kuriant reabilitacijos programas siūloma įtraukti kuo įvairesnes priemones, pavyzdžiui, edukacinius užsiėmimus (raštingumo ir kalbos, matematikos, istorijos, pilietinio ugdymo mokymai ir kt.), profesinį mokymą, kognityvinę elgesio terapiją, fizines treniruotes, socialinių įgūdžių ugdymą ir t. t. Svarbiausia, kad priemonių taikymas būtų pagrįstas moksliniais tyrimais³³ ir adaptuotas konkretaus nuteistojo poreikiams³⁴. Pavyzdžiui, kuriant reabilitacijos programas ekstremistinių grupuočių nariams, būtina atsižvelgti į jų politinius motyvus, palaikomą ideologiją, šalį, iš kurios jie yra kilę³⁵. Intervencinių programų individualizavimas taip pat reikalauja atsižvelgti į padarytų nusikaltimų pobūdį ir į kokią socialinę aplinką nuteistasis grįš pasibaigus bausmės atlikimo laikui³⁶.

2. Metodologija

Siekiant įvertinti, kiek sėkminga buvo TBTBJ kaltais pripažintų asmenų reabilitacija, remtasi pirminiais ir antriniais šaltiniais: mokslininkų analizėmis, tarptautinių ir vietos nevyriausybinių organizacijų ataskaitomis (pavyzdžiui, Youth Initiative for Human Rights parengta ir vis dar nepublikuota ataskaita „TBTBJ nuteistieji viešojoje erdvėje“), TBTBJ medžiaga, pranešimais žiniasklaidoje ir 2021 m. sausio–gegužės mėnesį atliktais 23 pusiau struktūruotais interviu su aukomis ir jų asociacijų atstovais bei žmogaus teisių aktyvistais iš Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Kosovo, Kroatijos, Serbijos ir Šiaurės Makedonijos (bent po du atstovus iš kiekvienos šalies). Interviu dalyviai buvo atrinkti atlikus pirminę atvirosios prieigos šaltinių analizę, stengiantis identifikuoti asmenis, kurie jau yra pasisakę šia tema žiniasklaidoje. Tai leido indikuoti vietos nevyriausybines organizacijas, stebinčias nuteistųjų veiklą, ir aktyviausias aukų asociacijas regione. Be to, pakalbinti ir trys mokslininkai (-ės), kurie (-ios) yra tyrę nuteistųjų veiklą regione³⁷. Vėliau pasitelkta sniego gniūžtės technika, leidusi kiekvienam dalyviui rekomenduoti kitus, galinčius pateikti tyrimui aktualių įžvalgų.

Dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos dauguma interviu buvo atlikti anglų kalba (keli serbų-kroatų kalba), nuotoliniu būdu, respondentams sutikus buvo įrašomas vaizdas ir garsas. Interviu trukmė priklausė nuo atsakymų išsamumo, tačiau paprastai jie trukdavo nuo 45 min. iki 1 val. Visiems interviu dalyviams buvo suteikta teisė į anonimiškumą, tačiau nė vienas neprieštaravo, kad jo tapatybė būtų atskleista. Interviu metu dalyvių buvo prašoma pakomentuoti TBTBJ nuteistųjų elgesį viešojoje erdvėje, papasakoti, ar ir kaip jie dalyvauja (politikoje, ekonomikoje, diskusijose apie karą ir susitaikymą), pateikti labiausiai įstrigusių pavyzdžių. Be to, buvo prašoma pakomentuoti visuomenės nuotaikas, opoziciją / palaikymą karo nusikaltėlių dalyvavimui viešajame gyvenime. Galiausiai, interviu dalyvių buvo klausiama, kaip jie supranta nuteistųjų už karo nusikaltimus reabilitaciją, kokių lūkesčių turi dėl šio proceso ir jo rezultatų. Tai leido pagrįsčiau įvertinti nuo karo nukentėjusių asmenų lūkesčius dėl tarptautinio teisingumo ir nuteistųjų elgesio išėjus į laisvę.

Tyrimo eigą apsunkino tai, kad jis buvo atliekamas globalios COVID-19 pandemijos metu, išnaudojant „Zoom“ platformą. Net pusė tyrimui svarbių dalyvių neatsakė į kvietimą dalyvauti interviu arba atsisakė dalyvauti, motyvuodami sveikatos problemomis, laiko trūkumu ar tuo, jog neturi specifinių žinių apie reabilitaciją ar tarptautinę teisę. Tenka pripažinti, kad interviu metu surinkti duomenys nėra reprezentatyvūs visai nuo karo buvusioje Jugoslavijoje nukentėjusiųjų bendruomenei, nes pavyko pakalbinti tik mažą jų dalį. Vis dėlto pasitikėjimo daromomis išvadomis teikia tai, kad daugumos interviu dalyvių pozicija buvo labai panaši ir dauguma jų atkartojo tuos pačius pavyzdžius, išsakė panašius lūkesčius bei vertinimus. Žinoma, vykstant į regioną ir su interviu dalyviais susitinkant gyvai būtų buvę gerokai paprasčiau sukurti pasitikėjimo ryšį ir paskatinti daugiau asmenų dalyvauti tyrime.

Svarbu paminėti, kad tyrime dalyvavo tie, kuriems nuteistųjų dalyvavimas viešojoje erdvėje skaudžiausias ir aktualiausias – žmogaus teisių aktyvistai, aukų asociacijų atstovai, pačios aukos. Vis dėlto jie sudaro tik nedidelę visos visuomenės dalį, kuri yra marginalizuota ir dažniausiai negirdima. Viena vertus, būtent todėl dalis džiaugėsi galėdami dalyvauti tyrime ir noriai bei atvirai kalbėjo. Kita vertus, sprendžiant iš visuomenės apklausų rezultatų ir aktyvaus politinių partijų bandymo įtraukti grįžtančius nuteistuosius į politiką ar išnaudoti juos savo rinkimų kampanijoms³⁸, galima spręsti, kad daugumos nuomonė, atvirkščiai, palankesnė nuteistiesiems už karo nusikaltimus, nei nuo jų nukentėjusioms aukoms³⁹.

Vienas didžiausių lūkesčių atliekant tyrimą buvo įtraukti TBTBJ prezidentą Camelį Agius ir kitus tribunolo darbuotojus. Ši interviu dalyvių grupė būtų svarbi siekiant iš pirminių šaltinių surinkti kritines įžvalgas apie esamus tarptautinės teisės mechanizmus, jų poveikio ribas ir trūkumus. Nors TBTBJ el. laišku patvirtino, kad kvietimas dalyvauti tyrime buvo perduotas tribunolo darbuotojams, tačiau į jį atsiliepė tik viena potenciali dalyvė su prašymu patikslinti tyrimo klausimus, o tai atlikus – nebeatsakė. Dėl šios priežasties, vertinant tribunolo reabilitacijos mechanizmų trūkumus, šiame straipsnyje remiamasi tik antriniais šaltiniais.

3. TBTBJ nuteistųjų reabilitacijos proceso vertinimas

Kaip minėta, reabilitacijos sėkmę lemia du elementai. Pirmasis – sėkmingas procesas, kuriam keliami šie reikalavimai: ar taikomos reabilitacijos programos yra konstruktyvios, ar jos vykdomos atsižvelgiant į individualius nuteistųjų poreikius ir ar užtikrinamas cent­ralizuotas baudžiamosios sistemos valdymas. Antrasis elementas – reabilitacijos rezultatas, kuriam keliami šie reikalavimai: kaltės ir atsakomybės pripažinimas, apgailestavimas ir veikimas, atitinkantis aukų lūkesčius. Tolesniame skyriuje vertinami reabilitacijos proceso elementai. Analizė paremta interviu metu surinkta medžiaga, TBTBJ dokumentais ir ankstyvo paleidimo sprendimais bei antriniais šaltiniais, tai yra anksčiau atliktais moksliniais TBTBJ baudžiamojo proceso efektyvumo tyrimais.

3.1. Konstruktyvios reabilitacijos programos

Reabilitacijos programos laikomos konstruktyviomis, jei jose pateikiamas aiškus reabilitacijos apibrėžimas, nurodomas pageidaujamas poveikis (siektinas rezultatas) ir jo vertinimo kriterijai⁴⁰. TBTBJ Statute reabilitacija nėra minima, apie ją užsimenama tik tribunolo procedūrinėse taisyklėse (angl. Rules of Procedure and Evidence), kai aprašoma nuteistojo teisė prašyti paleidimo anksčiau laiko. Kadangi absoliuti dauguma nuteistųjų (93 proc.) buvo paleisti į laisvę anksčiau laiko, tai ypač aktualu. Dauguma modernių tarptautinių baudžiamųjų tribunolų (pavyzdžiui, TBTBJ, Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai, Tarptautinių baudžiamųjų tribunolų mechanizmas) tokią teisę pripažįsta. Ją nuteistasis įgyja kai yra atbuvęs 2/3 paskirto bausmės laiko. TBTBJ procedūrinėse taisyklėse rašoma, kad dėl išankstinio paleidimo sprendžia institucijos prezidentas, apsvarstydamas nusikaltimų sunkumą, nuteistųjų reabilitacijos lygį, bendradarbiavimą su prokuroro kabinetu ir vienodą už panašius nusikaltimus nuteistų asmenų traktavimą. Šalys, kuriose nuteistieji atlieka kalinimo bausmę, privalo informuoti prezidentą dėl nuteistojo atitikties reikalavimams. Tada prezidentas konsultuojasi su savo biuru ir teisėjais, tačiau galutinį sprendimą priima būtent jis⁴¹. Vis dėlto taisyklėse nepateikiamas nei aiškus reabilitacijos apibrėžimas, nei kriterijai, kuriais remiantis reikėtų vertinti pasiektą reabilitacijos lygį.

Apie reabilitacijos pavyzdžius daugiau kalbama konkrečiuose sprendimuose dėl ankstyvo paleidimo, todėl mokslininkai, kurie tiria, kaip tribunolas supranta nuteistųjų už tarptautinius nusikaltimus reabilitaciją, dažniausiai nagrinėja būtent juos. Dauguma sutinka, kad praktikoje prezidentui svarbiausias 2/3 bausmės laiko atlikimo faktas. Jonathanas Choi argumentuoja, jog taip yra todėl, kad visi TBTBJ nuteistieji kaltinami panašaus sunkumo nusikaltimais, visi jie aukšto rango politiniai ar kariniai lyderiai, kurie prisidėjo prie žiauriausių nusikaltimų suplanavimo, organizavimo ir įgyvendinimo, todėl nusikaltimų sunkumo veiksnys neleidžia jų niekaip prasmingai diferencijuoti. Bendradarbiavimas su prokuroro kabinetu irgi nėra toks svarbus, nes baudžiamojoje teisėje visuotinai pripažįstama kaltinamojo prerogatyva savęs neinkriminuoti⁴². Barbora Holá, Joris van Wijkas, Francesca Constantini ir Armi Korhonnenas, išanalizavę visus TBTBJ prezidento sprendimus dėl paleidimo į laisvę anksčiau laiko nuo 1999 m. (paties pirmojo tokio sprendimo) iki 2017 m. – pritaria. Pasak jų, net ir reabilitacijos kriterijus neturi didelio svorio. Iš 53 nuteistųjų, kurie buvo paleisti anksčiau laiko, tik 36 prezidento buvo įvardyti kaip „pakankamai reabilituoti“⁴³. Įdomiausia, kad informacijos apie jų požiūrį į padarytus nusikaltimus įkalinimo įstaigos, kuriose nuteistieji atliko bausmę, iš viso nepateikė. Prezidentas apie tai galėjo spręsti tik vadovaudamasis pačių nuteistųjų prašymais. Vis dėlto vos 19 proc. visų paleistųjų savo prašymuose pripažino kaltę ir asmeninę atsakomybę. Visi kiti ją neigė arba pripažino tik iš dalies, kalbėdami abstrakčiai ir sakydami, jog apgailestauja, kad karas iš viso prasidėjo. Deja, tai niekaip nesutrukdė jų priešlaikiniam paleidimui į laisvę, užteko to, kad visi buvo atbuvę 2/3 paskirtos bausmės laiko. Pavyzdžiui, Mlađo Radićius, Omarskos koncentracijos stovyklos pamainos vadovas, nuteistas 20 m. kalėjimo už brutalius nusikaltimus prieš ne serbų kilmės civilius, įskaitant prievartavimus, buvo paleistas anksčiau laiko, nors neatitiko trijų iš keturių tribunolo taisyklėse minimų kriterijų (nebendradarbiavo su prokuroro kabinetu, nepasižymėjo jokiais reabilitacijos požymiais, buvo padaręs ypač sunkius nusikaltimus)⁴⁴. Edith Riegler, analizavusi visus TBTBJ ir Tarptautinio baudžiamojo teismo nuosprendžius ir sprendimus dėl ankstyvo paleidimo iki 2019 m. pabaigos, taip pat prieina prie panašios išvados. Autorės manymu, dabartinė praktika rodo, jog „TBTBJ prezidentas net ir neryškius reabilitacijos požymius interpretuoja kaip pakankamą reabilitaciją, siekdamas pateisinti priimamą sprendimą dėl ankstyvo paleidimo į laisvę, kuris išimtinai argumentuojamas tik 2/3 taisykle“⁴⁵.

Kaip minėta, informaciją apie nuteistųjų elgesį prezidentui teikia valstybės, kuriose kali TBTBJ nuteistieji⁴⁶. Pavyzdžiui, valstybės teikia ataskaitas apie nuteistųjų drausmę, paklusimą įkalinimo įstaigos taisyklėms, norą dirbti, mokytis užsienio kalbų, palaikomus santykius su artimaisiais ir pan.⁴⁷ Svarbu pažymėti, kad geras nuteistųjų už karo nusikaltimus elgesys ir paklusimas taisyklėms neturėtų stebinti, nes dauguma jų iki karo buvo autoritetingi ir gerbiami visuomenės nariai, aukšto rango politikai ar karininkai. Kai kurie jų (pavyzdžiui, vidurinės grandies karininkai) TBTBJ nuteisti būtent už besąlygišką paklusimą net patiems žiauriausiems įsakymams⁴⁸.

Įkalinimo įstaigų teikiami reabilitacijos pavyzdžiai rodo, kad, nepaisant visiškai kitokio padarytų nusikaltimų pobūdžio, nuteistieji vertinami lygiai taip pat kaip ir kiti, įprastus nusikaltimus padarę kaliniai⁴⁹. Reabilitacijos vertinimas būtų kur kas prasmingesnis, jei tarptautiniams karo nusikaltėliams būtų taikomi atskiri reabilitacijos kriterijai ir kitokio pobūdžio programos⁵⁰. Šį iššūkį pripažįsta ir patys TBTBJ darbuotojai: „Prezidento sprendimas iš esmės grindžiamas bet kokia informacija, kurią pateikia nacionalinės institucijos, ir komentarais, kuriuos turi teisę pridėti patys nuteistieji.“⁵¹ Apibendrinant – šiuo metu TBTBJ neturi vienos aiškios reabilitacijos sampratos, nėra identifikavęs jos tikslų ir vertinimo kriterijų, neatsižvelgia į padarytų nusikaltimų specifiką bei išskirtinį pokonfliktinės visuomenės kontekstą, į kurį turės grįžti nuteistieji.

3.2. Individualizuotos reabilitacijos programos

Individualizuotose reabilitacijos programose atsižvelgiama į kiekvieno nuteistojo poreikius, motyvaciją, ideologinius įsitikinimus ir numatomus galimus reintegracijos sunkumus išėjus į laisvę⁵². Kalbant apie reabilitacijos programas, kurios vykdomos TBTBJ nuteistiesiems, esminė problema yra ta, kad jos priklausomos nuo nuteistuosius kalėti priimančiųjų valstybių ir todėl radikaliai skirtingos⁵³. Bend­radarbiaudamas su priimančiosiomis valstybėmis tribunolas sudaro dvišalius susitarimus (kitaip „Nuosprendžio įvykdymo susitarimus“), kurių pagrindu perduoda nuteistuosius priimančiajai valstybei. Ten atvykę bausmės atlikimo laikotarpiu jie yra laikomi nacio­naliniais kaliniais ir jiems taikomos priimančiosios valstybės nacionalinės taisyklės⁵⁴. TBTBJ nuosprendžio įgyvendinimo susitarimus yra pasirašęs su šešiolika Europos valstybių⁵⁵ ir nors kalinimo sąlygos turi atitikti tarptautinius standartus, tai, kad bausmės atliekamos skirtingose šalyse, neišvengiamai reiškia skirtingas nuteistųjų patirtis⁵⁶. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse asmenys kalinami individualiose kamerose, užtikrinama pažangi reabilitacinių programų sistema, o Prancūzijos ar Italijos kalinimo įstaigose bausmės atliekamos perpildytuose kalėjimuose, reabilitacijai skiriama gerokai mažiau dėmesio⁵⁷.

Kadangi tarptautiniai kaliniai sudaro tik mažą dalį visos kalėjimo populiacijos, nė viena iš priimančiųjų šalių neturi specializuotų reabilitacijos programų, pritaikytų karo nusikaltimus padariusiems asmenims. Esamos programos daugiausia paremtos švietimu, profesinių įgūdžių ugdymu, psichologinėmis konsultacijomis, priklausomybių gydymu ir pan. Neretai kalbiniai ar kultūriniai skirtumai neleidžia TBTBJ nuteistiesiems sėkmingai jose dalyvauti⁵⁸. Todėl mokslininkai kritikuoja tarptautinius tribunolus teigdami, kad atsakomybė už reabilitacijos įgyvendinimą neturėtų būti visiškai perduodama priimančiosioms šalims. Toks bausmės vykdymo modelis leidžia tribunolui likti nuošalyje neįsitraukiant į svarstymus dėl reabilitacijos programų tikslų bei priemonių, kurios leistų pasiekti geriausią rezultatą reabilituojant tarptautinius nusikaltėlius⁵⁹. Panašu, kad į reabilitaciją žvelgiama veikiau kaip į šalutinį „produktą“, o ne kaip į esminį bausmės tikslą⁶⁰.

Be to, kriminologai argumentuoja, kad asmenys, kaltinami tarptautiniais nusikaltimais, yra ganėtinai gerai adaptavęsi. Jie yra „paprasti žmonės“, kurie nusikaltimus padarė „nepaprastomis aplinkybėmis“, t. y. kolektyvinio, sistemiško ir valstybės sankcionuoto smurto kontekste. Būtent dėl to keliamas klausimas, ar konvencinės reabilitacijos programos jiems iš principo tinka. Labai tikėtina, jog įprastomis aplinkybėmis, pasibaigus karui, nuteistieji prisitaikys ir puikiai integruosis. Sprendžiant iš informacijos žiniasklaidoje, dauguma TBTBJ nuteistųjų išėję į laisvę iš tiesų puikiai integruojasi ir netgi eina aukštas pareigas. Vis dėlto jie ir toliau neigia padarytus nusikaltimus, nepripažįsta savo atsakomybės ir netgi grįžta į politiką, kurstydami etninę neapykantą ir nesantaiką šalių viduje. Kol tribunolai neturi specializuotų reabilitacijos programų, kurios atlieptų savitą tarptautinių nusikaltimų pobūdį ir padėtų nuteistiesiems suvokti destruktyvias savo veiksmų ir skleidžiamų nacionalistinių ideologijų pasekmes, tol toks jų elgesys neturėtų stebinti. Tuo labiau kad visuomenės ir valdančiojo elito daugumos nuomonė Balkanuose jiems itin palanki.

Galiausiai, priešingai nei nacionalinių teismų atveju, tarptautiniai tribunolai neturi lygtinio paleidimo komisijų (angl. Parole Boards), kurios atliktų paleistų nuteistųjų priežiūrą. Įdomu, kad tribunolas pirmą kartą iškėlė papildomas lygtinio paleidimo sąlygas tik 2019 m., kai naujuoju prezidentu tapo teisėjas iš Maltos Camelis Agius. Tribunolo prezidentas įpareigojo Valentiną Ćorićą, paleistą anksčiau laiko 2019 m., nedalyvauti politikoje, neaptarti jam pareikštų kaltinimų ar bet kokių kitų Jugoslavijos karų įvykių viešai ar su kitais asmenimis, neįsigyti ar kitokiu būtu neturėti ir nenaudoti ginklo ir t. t.⁶¹ Tai pirmasis toks atvejis, rodantis naujai besiformuojančią TBTBJ išankstinio paleidimo praktiką. Deja, tyrimo interviu dalyviai teigiamą poveikį įžvelgia tik trumpuoju laikotarpiu⁶². Lygtinio paleidimo sąlygoms nustojus galioti, karo nusikaltėlių veiksmai vis dėlto ir toliau bus priklausomi nuo nacio­nalinės Vakarų Balkanų valstybių politikos ir požiūrio į nuteistuosius. Be to, lygtinio paleidimo politikos pokyčiai niekaip nekeičia fakto, jog TBTBJ iki šiol neturi individualizuotų, tarptautinių nusikaltimų specifikai adaptuotų reabilitacijos programų.

3.3. Baudžiamosios sistemos centralizacija

Sistema laikoma centralizuota, kai skirtingoms institucijoms priskiriama aiški atsakomybė ir nurodomi hierarchiniai pavaldumo ryšiai. Idealiu atveju TBTBJ turėtų turėti aiškų reabilitacijos apibrėžimą ir lūkesčius dėl norimo rezultato, reabilitacijos įgyvendinimo planą ir reikiamus įrankius, kad galėtų, koordinuodama savo veiklą su kalinimo įstaigomis, užtikrinti vienodai kokybišką reabilitaciją visiems nuteistiesiems. Atitinkamai turėtų būti vykdoma įgyvendinimo stebėsena, kokybės kontrolė⁶³. Kaip minėta, TBTBJ atveju reabilitacijos įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo skirtingų priimančiųjų valstybių nacionalinės jurisdikcijos. Tiesa, atsižvelgdamas į bausmės vykdymo susitarimą, TBTBJ gali paskirti nepriklausomą instituciją, kuri atliktų nuteistųjų kalinimo sąlygų stebėseną. TBTBJ tam pasitelkia Tarptautinį baudžiamųjų tribunolų mechanizmą (angl. Mechanism for International Criminal Tribunals (MICT)); Raudonojo Kryžiaus tarptautinį komitetą (angl. International Committee of the Red Cross (ICRC)); Europos Tarybos kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ir baudimo prevencijos komitetą (angl. European Committee for the Prevention of Torture and Inhuman or Degrading Treatment or Punishment (CPT)); TBTBJ darbuotojus⁶⁴. Jie atlieka TBTBJ nuteistųjų apgyvendinimo sąlygų, jų psichinės ir fizinės sveikatos stebėseną ar sprendžia kitas su tarptautiniais kaliniais susijusias problemas⁶⁵. Pokalbiai su TBTBJ nuteistaisiais rodo, kad šios institucijos neturi didesnio poveikio sprendžiant bausmės atlikimo metu kilusias problemas⁶⁶ ir nėra orientuotos į reabilitacijos tikslų įgyvendinimo stebėseną. Paprastai nagrinėjami skundai, susiję su prieiga prie interneto ar bibliotekų, susitikimų su šeimos nariais, maitinimo, užsiėmimų kalbos ir panašiais klausimais.

4. Reabilitacijos rezultato vertinimas

Šiame skyriuje vertinamas antrasis sėkmingos reabilitacijos elementas – reabilitacijos rezultatas. Siekiant jį įvertinti, svarbu aptarti du aspektus – a) nuteistųjų viešą kaltės ir atsakomybės pripažinimą, apgailestavimą dėl padarytų nusikaltimų ir b) aukų lūkesčius dėl jų integracijos.

4.1. Kaltės pripažinimas ir apgailestavimas
dėl padarytos žalos

Kaip minėta, B. Holá ir kt. tyrimas atskleidė, jog vos 19 proc. visų anksčiau laiko paleistų TBTBJ nuteistųjų savo prašymuose pripažino asmeninę atsakomybę ir išreiškė gailestį dėl padarytų nusikaltimų⁶⁷. Deja, pasak interviu dalyvių, nemažai jų grįžę į regioną „persigalvojo“ ir ėmė neigti savo kaltę, kritikuoti tribunolą, vadinti jį šališku ir politizuotu. Už tai jokių sankcijų iš TBTBJ jie nesulaukė⁶⁸. Bene žinomiausią tokio elgesio pavyzdį parodė buvusi Bosnijos Serbų Respublikos prezidentė Biljana Plavšić, kuri buvo nuteista už nusikaltimus žmoniškumui. Nors teismo salėje B. Plavšić pripažino savo kaltę ir išreiškė apgailestavimą, tačiau paleista anksčiau laiko ji paneigė savo prisipažinimą, argumentuodama, jog taip pasielgė iš išskaičiavimo. Kalbėdama su žiniasklaida B. Plavšić kaltino Hagos tribunolą šališkumu, siekiu nubausti serbų tautą, o save vadino „atpirkimo ožiu“. Ji taip pat parašė autobiografinę knygą, kurioje plačiau išdėstė savo požiūrį, neigė bet kokią asmeninę atsakomybę ir propagavo nacionalistinę karo įvykių interpretaciją⁶⁹. „Realybė tokia, kad dauguma karo nusikaltėlių grįžta ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Jie savęs nemato kaip nusikaltėlių, atvirkščiai, netgi vadina save aukomis <...>. Kaipgi motina, kuri prarado visą savo šeimą, gali sakyti, kad teisingumas buvo įvykdytas, jei ji juos mato vaikštinėjant laisvai gatvėmis ir kalbant nežmoniškus dalykus.“⁷⁰ Kaip teigia vienas žmogaus teisių organizacijos atstovas Serbijoje: „Jie dažniausiai kalba apie tuos pačius dalykus ir propaguoja tokias pačias vertybes – neigia padarytus nusikaltimus, delegitimuoja Hagos tribunolą, priešinasi narystei ES, sėja neapykantą ir netoleranciją kitoms etninėms grupėms regione.“⁷¹

Nors visus nuteistuosius apžvelgiančios studijos šiuo metu literatūroje nėra, tačiau pavieniai pranešimai žiniasklaidoje ir kai kurie mokslininkų aprašomi iliustratyviausi pavyzdžiai pagrindžia interviu dalyvių nuomonę. Pavyzdžiui, net aštuoni TBTBJ nuteistieji šiuo metu aktyviai dalyvauja arba dar neseniai dalyvavo politiniame Vakarų Balkanų gyvenime. Vojislavas Šešelis (ultranacionalistas, Serbų radikalų partijos įkūrėjas, TBTBJ nuteistas už karo nusikaltimus) grįžęs iš Hagos buvo išrinktas į Serbijos parlamentą, kur toliau neigė Srebrenicos genocidą, viešai sudegino Kroatijos vėliavą, propagavo „Didžiosios Serbijos“ idėją, skatino smurtą prieš politinę opoziciją ir žurnalistus, šaipėsi iš tribunolo verdiktų ir pan. Veselinas Šljivančaninas (buvęs Juodkalnijos serbų armijos karininkas, nuteistas už karo nusikaltimus Vukovare) paleistas į laisvę prisidėjo prie valdančiosios Serbijos progreso partijos ir tapo jos valdybos nariu⁷². Jis dažnai viešai kalba apie būtinybę ruoštis naujam karui su Albanija ir Kroatija, kaltina Hagos tribunolą šališkumu, neigia savo kaltę ir atsakomybę⁷³. Nikola Šainovićius (buvęs Serbijos vicepremjeras, artimas Slobodano Miloševičiaus bendražygis) grįžęs į Belgradą įstojo į Socialistų partiją (buvusi Miloševičiaus komunistų partija, valdžioje nuo 2008 m.), nuolat duoda interviu žiniasklaidai, kur neigia savo kaltę, atsakomybę, visiškai nesigaili to, ką padarė, neatsiprašo aukų⁷⁴. Kiti nuteistieji, Momčilo Krajišnikas⁷⁵, Simo Zarićius ir Blagoje Simićius, grįžo į regioninę politiką BiH serbiškojoje dalyje. M. Krajišnikas (Bosnijos serbų politikas, vienas iš Serbų demokratų partijos įkūrėjų, pirmasis Republikos Srpskos (RS) parlamento pirmininkas) buvo pasitiktas tūkstantinės minios kaip tautos herojus⁷⁶. Jis tapo pirmuoju RS Tėvų įkūrėjų asociacijos prezidentu, tiesiogiai dirbančiu su RS vadovybe⁷⁷. Be kitų veiklų, ši asociacija rūpinasi ir parama kaltinamiesiems karo nusikaltimais bei jų šeimoms⁷⁸. Simo Zarićius, nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui Bosanksi Šamac miestelyje, grįžęs tapo to paties miestelio vicemeru⁷⁹, o Blagoje Simićius, taip pat iš Bosanksi Šamac, grįžęs tapo savivaldybės tarybos pirmininku, šiuo metu eina jau trečią savivaldybės tarybos nario kadenciją⁸⁰. Dario Kordićius (nuteistas už karo nusikaltimus prieš civilius Ahmiči), Kroatijos oro uoste taip pat buvo pasitiktas kaip didvyris. Sutiktuvėse dalyvavo aukšto rango kariniai ir politiniai lyderiai, jis apdovanotas aukščiausio rango kariniais ordinais, o per 25-ąsias Ahmiči žudynių metines viešai paskelbė, jog dėsis prie Kroatijos varpų platformos ir dalyvaus rinkimuose. Vienas iš šios platformos tikslų – skatinti pozityvų Tėvynės karo atminimą, ginti karo veteranų teises. Johanas Tarčulovskis, nuteistas už karo nusikaltimus, grįžęs prisidėjo prie tuo metu valdančios Šiaurės Makedonijos VMRO-DPMNE partijos, tapo jos vykdomuoju sekretoriumi ir net savotiška partijos žvaigžde, parlamento nariu, kur kalbėdavo apie tai, kad buvo neteisingo teismo auka. Kai jo partija pralaimėjo rinkimus, jis neteko vietos parlamente, tačiau ir toliau veikia partijoje⁸¹.

Panašios tendencijos aprašomos ir mokslinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Vladimiras Petrovićius analizavo TBTBJ nuteistųjų publikuotas knygas, o Katarina Ristić atliko interviu su keliais nuteistaisiais, klausdama nuomonės apie tribunolą ir tarptautinio baudžiamojo teisingumo procesą. Mokslininkai prieina prie panašios išvados – absoliuti dauguma nuteistųjų propaguoja nacionalistinę praeities karo interpretaciją ir bando perkurti savo autobiografinius naratyvus, save parodydami kaip neteisėto baudžiamojo proceso aukas⁸². Bendras bruožas – jokio apgailestavimo už padarytus nusikaltimus, priešingai – TBTBJ įrodymų ir asmeninės kaltės neigimas⁸³.

Vos keli nuteistieji grįžę namo viešai atsiprašė savo aukų ar pripažino savo kaltę, gailėjosi. Vienas iš jų – bošniakas Esadas Landžo, kuris buvo nuteistas penkiolikai metų kalėjimo už nusikaltimus Čelebiči koncentracijos stovykloje. E. Landžo taip pat buvo paleistas anksčiau laiko, išėjęs į laisve liko Suomijoje, įsidarbino valytoju. 2016 m. jis kartu su Danijos dokumentinio kino kūrėjų komanda vyko į regioną, kur bandė surasti savo aukas ir viešai prašė atleidimo⁸⁴. Bent penki skirtingi interviu dalyviai paminėjo E. Landžo kaip nuoširdaus apgailestavimo ir elgesio, atitinkančio jų lūkesčius, pavyzdį: „Tai tikrai retas pavyzdys, aš tą ir turiu galvoje, kai sakau, jog reikia nuoširdaus apgailestavimo. Filme Landžo artimieji bando jį atkalbėti, sako, jog serbai neatsiprašė bošniakų už Srebrenicą, todėl jis neturėtų atsiprašyti jų, bet jis vis tiek laikosi savo plano.“⁸⁵ Pasak respondentų, Landžo yra išimtis iš taisyklės, nes paskatų prisipažinti nedaug. Pavyzdžiui, kai Dragoljub Ojdanić (buvęs gynybos ministras, aukšto rango karininkas, TBTBJ nuteistas už nusikaltimus Kosovo karo metu) nusprendė neapeliuoti galutinio verdikto, pripažino savo kaltę ir išreiškė viešą apgailestavimą⁸⁶, Serbija jį net savotiškai nubaudė. Kaip aiškino viena iš respondenčių: „Grįžęs jis nebuvo pasitiktas su fanfaromis ir tik tada, kai pasitaisė ir pradėjo kalbėti, jog Hagos tribunolas yra melagingas teismas, vėl buvo pradėtas kviesti į įvairius minėjimus, valstybinius priėmimus ir dalyvauti viešajame gyvenime.“⁸⁷

4.2. Aukų lūkesčiai dėl nuteistųjų reabilitacijos

Interviu metu absoliučiai visi aukų ir aukų asociacijų atstovai pabrėžė, kad nusikaltimų pripažinimas ir pasmerkimas yra svarbiausias bausmės tikslas. Kaip teigė Srebrenicos genocidą išgyvenusi mergina: „Mes praradome viską, niekas mums negrąžins mūsų šeimos narių, artimųjų. Kai žmonės juos [grįžusius nuteistuosius, aut. pastaba] garbina, kai pasitinka juos kaip tautos herojus, tai tiesiog įžeidimas... mums pakaktų, kad jie tiesiog pasakytų „taip, mes tai padarėme, neturėjome, bet vis tiek padarėme ir labai apgailestaujame“. Tai galėtų būti žingsnis į priekį, tai galėtų būti dialogo pradžia. <...> Be to, mes negalime užmiršti, negalime atleisti ir negalime pasitikėti.“⁸⁸ Nela Pamuković, dirbanti su karo aukomis Kroatijoje, sako: „Nusikaltimų pripažinimas svarbiausia, nes kitu atveju jie [nuteistieji, aut. pastaba] bus garbinami kaip tautos herojai. Visur, nuo istorijos vadovėlių iki žiniasklaidos, o tai pakartotinai viktimizuoja aukas.“⁸⁹ Dauguma interviu dalyvių kalbėjo apie tai, kad vietos politinio elito (ypač Serbijos ir Serbų Respublikos BiH) ir visuomenės daugumos nuomonė ypač palanki nuteistiesiems. Jie laukiami, garbinami, apdovanojami valstybiniais apdovanojimais, kviečiami į laidas kaip karo, saugumo, istorijos ekspertai, jų knygos publikuojamos, kartais net finansuojamos valstybės⁹⁰. Pavyzdžiui, Serbijos gynybos ministerija finansuoja knygų seriją „Karys“ (serb. „Ratnik“), kurioje jau ne vieną knygą apie karą yra išleidę net keli TBTBJ nuteistieji⁹¹. Pasak Murata’os Tahirovićiaus, BiH Aukų asociacijos atstovo: „Svarbu suprasti, jog jie grįžta į aplinką, kuri juos priima kaip herojus. Jų reabilitacija neįmanoma, kol neįvyks visos visuomenės reabilitacija. Jie ne tik dalyvauja viešajame gyvenime, bet jų bausmė jiems yra kaip privilegijų ir socialinės įtakos garantas. Kuo svarbesnė buvo jų karo metų funkcija, tuo aktyviau jie įsitraukia grįžę. Tai siunčia žinią, kad daryti nusikaltimus apsimokėjo, ir kuria nepasitikėjimo, baimės atmosferą, trukdo susitaikymui, žemina aukų orumą.“⁹² Dalis aukų grupės atstovų taip pat akcentavo atsiprašymo ir nuoširdžios atgailos svarbą: „Būtų normalu, jei jie parodytų nors kokį apgailestavimą dėl to, ką padarė. Bent jau pasakytų, kad juos paveikė karas, bendra atmosfera ar pan., o šiandien aš jaučiuosi blogai dėl to, aš atsiprašau.“⁹³

Taigi, tenkindamas ankstyvo paleidimo prašymus ar svarstydamas nuteistųjų reabilitacijos klausimus, TBTBJ prezidentas turėtų apsvarstyti visuomenės, į kurią sugrįžta nuteistieji, poreikius ir tikimybę, kad jie į regioną grįš su pagarba aukoms⁹⁴. Ilgametė praktika, kai ankstyvojo paleidimo prašymai būdavo tenkinami beveik automatiškai, o reabilitacijai neskiriamas pakankamas dėmesys, kenkia dviem esminiams bausmės tikslams – moraliniam padarytų nusikaltimų pasmerkimui ir teisingumo aukoms užtikrinimui. Tarptautinis baudžiamasis teisingumas turi svarbią simbolinę vertę, pasmerkdamas karo metu padarytus nusikaltimus jis puoselėja žmogaus teisių normas⁹⁵ ir padeda atkurti aukų orumą. Griežtos įkalinimo bausmės bei papildomos ankstyvo paleidimo sąlygos būtinos tam, kad pasmerkimo žinia būtų stipri ir nebūtų interpretuojama kaip „tuščia retorika“⁹⁶.

Išvados ir rekomendacijos

Šiame straipsnyje buvo vertinama TBTBJ nuteistųjų reabilitacijos sėkmė, analizuojant du ją apibrėžiančius elementus: 1) reabilitacijos procesą / mechanizmą (reabilitacijos apibrėžimą, tikslus, pageidaujamus rezultatus, proceso valdymą, individualizavimą) ir 2) jos rezultatą (kaltųjų savo kaltės pripažinimą, apgailestavimą, elgesį, atitinkantį aukų lūkesčius). Deja, visi analizuoti aspektai įvertinti neigiamai. Šiuo metu TBTBJ neturi aiškaus reabilitacijos apibrėžimo, nusakančio numatytus jos tikslus, pageidaujamus rezultatus, neturi specializuotų reabilitacijos programų, pritaikytų karo nusikaltimus padariusiems asmenims, ir visą atsakomybę už reabilitaciją perduoda šalims, kuriose kali nuteistieji. Šios savo ruožtu taiko nacionalines, įprastiems nusikaltėliams pritaikytas reabilitacijos programas, kurios savo logika šiuo atveju netinkamos ir negarantuoja teigiamo rezultato. Nuteistieji grįžta į visuomenę, kurioje dauguma juos palaiko ir vertina, todėl jiems integruotis lengva, tačiau tai ypač skaudina aukų bendruomenę ir visiškai neatitinka jų lūkesčių. Aukų bendruomenės atstovai visose buvusios Jugoslavijos valstybėse labiausiai pasigenda nuteistųjų kaltės pripažinimo, atsiprašymo, apgailestavimo. Dabartinė situacija žeidžia jų orumą ir pakartotinai viktimizuoja jau ir taip traumuotą ir marginalizuotą grupę. TBTBJ nuteistųjų reabilitacijos paradoksas – jei nuteistieji gailėsis ir pripažins savo kaltę bei teismo verdiktą, jų integracija bus gerokai sudėtingesnė, nes toks nuteistųjų elgesys neatitiks daugumos visuomenės ir valdančiojo elito lūkesčių. Svarbu pažymėti, kad šiuo metu bandoma bent iš dalies spręsti šią problemą – numatomos papildomos sąlygos anksčiau laiko į laisvę paleidžiamiems nuteistiesiems (pavyzdžiui, draudžiama bendrauti su žiniasklaida, neigti padarytus nusikaltimus ir pan.). Vis dėlto tokios sąlygos, nors ir sveikintinos, galioja tik tol, kol baigaisi visas bausmės laikas. Be to, jos netaikomos didžiajai daliai anksčiau laiko paleistų nuteistųjų, kurie į laisvę išėjo iki 2019 m. Šio tyrimo išvados nėra galutinės ir jos netinka visai karo aukų bendruomenei, nes pavyko pakalbinti tik mažą jų atstovų dalį. Tai tik pirmas tokio pobūdžio tyrimas, pateikiantis pirmines įžvalgas, kurios galėtų būti tikrinamos gerokai platesne apimtimi visose buvusios Jugoslavijos šalyse. Be to, situacijai keičiantis būtų prasminga tokius tyrimus kartoti.

Svarbiausios rekomendacijos ateičiai: a) Sukurti įrodymais grįstą nuteistųjų reabilitacijos sistemą, pritaikytą karo nusikaltimų specifikai, kur būtų aiškus reabilitacijos apibrėžimas, tikslai, vertinimo kriterijai ir centralizuotas valdymas. b) Investuoti į tyrimus, kokia tiksliai ta specifika galėtų būti ir kokios priemonės būtų veiksmingos. Pradžiai užtektų ir pastangų „deideologizuoti“ nuteistuosius, „priešpriešinti“ juos savo nusikalstamos veiklos padarytai žalai, organizuoti mediacijos sesijas su nusikaltimų aukomis. c) Investuoti (ne vien tik TBTBJ lygmeniu) į platesnes pereinamojo laikotarpio teisingumo iniciatyvas, pavyzdžiui, pilietinės visuomenės iniciatyvas, kurios dirba su karo nusikaltimų švietimu ir edukuoti visuomenę apie TBTBJ verdiktus ir patvirtintus faktus (puikus pavyzdys – Center for Post-Conflict Research veikla BiH, kai tribunolo sprendimai perduodami visuomenei patrauklia ir aiškia forma). d) Numatyti papildomas sąlygas nuteistiesiems išeinant į laisvę (pavyzdžiui, nedalyvauti politikoje, neneigti teismo sprendimų) ir apgalvoti atitinkamus šių sąlygų įgyvendinimo priežiūros mechanizmus.

Literatūra

ICTY. „About the ICTY“. Accessed May 15, 2020. https://www.icty.org/en/about.

Al Jazeera. „Osuđeni Ratni Zločinac Izabran u Vrh Socijalističke Partije Srbije“. Aljazeera Balkans, December 4, 2017. https://balkans.aljazeera.net/news/balkan/2017/12/4/osudeni-ratni-zlocinac-izabran-u-vrh-socijalisticke-partije-srbije.

Andrews, D. A., James Bonta ir J. Stephen Wormith. „The Risk-Need-Responsivity (RNR) Model“. Criminal Justice and Behavior 38, nr. 7 (2011): 735–755. https://doi.org/10.1177/0093854811406356.

Clark, Janine Natalya. „From Negative to Positive Peace: The Case of Bosnia and Hercegovina“. Journal of Human Rights 8, nr. 4 (2009): 360–384. https://doi.org/10.1080/14754830903332434.

Clark, Janine Natalya. „Judging the ICTY: Has It Achieved Its Objectives?“ Southeast European and Black Sea Studies 9, nr. 1–2 (2009): 123–142. https://doi.org/10.1080/14683850902723454.

Clark, Janine Natalya. „The Three Rs: Retributive Justice, Restorative Justice, and Reconciliation“. Contemporary Justice Review 11, nr. 4 (2008): 331–350. https://doi.org/10.1080/10282580802482603.

Culp, Richard. „Enforcement and Monitoring of Sentences in the Modern War Crimes Process: Equal Treatment before the Law?“ ICC Legal Tools, 2011. https://www.legal-tools.org/.

De Brouwer, Anne-Marie. „Reparation to Victims of Sexual Violence: Possibilities at the International Criminal Court and at the Trust Fund for Victims and Their Families“. Leiden Journal of International Law 20, nr. 1 (2007): 207–237. https://doi.org/10.1017/s0922156506003979.

Dizdar, Tina Jelin. „Gdje Su I Šta Rade Bivši Haški Osuđenici?“ Radio Slobodna Evropa. February 24, 2013. https://www.slobodnaevropa.org/a/gdje-su-i-sta-rade-bivsi-haski-osudjenici/24910546.html.

Drumbl, Mark A. Essay. In Atrocity, Punishment, and International Law, 174. Cambridge: Cambridge University Press, 2007.

Duff, Antony ir Robert Alexander Duff. Punishment, Communication, and Community. New York: Oxford University Press, 2001.

Eckstein, Susan ir Timothy P. Wickham-Crowley. What Justice? Whose Justice? Fighting for Fairness in Latin America. Berkeley, LA: University of California Press Press, 2003.

Ford, Stuart. „Complexity and Efficiency at International Criminal Courts“. Emory International Law Review 29 (2014): 1–71. https://doi.org/10.2139/ssrn.2370540.

Garkawe, Sam. „Victims and the International Criminal Court: Three Major Issues“. International Criminal Law Review 3, nr. 4 (2003): 345–368. https://doi.org/10.1163/157181203322584350.

Holá, Barbora ir Joris Van Wijk. „Life after Conviction at International Criminal Tribunals: An Empirical Overview“. Journal of International Criminal Justice 12, nr. 1 (2014): 109–132. https://doi.org/10.1093/jicj/mqu003.

Holá, Barbora. „Does Remorse Count? ICTY Convicts’ Reflections on Their Crimes in Early Release Decisions“. International Criminal Justice Review 28, nr. 4 (2018): 349–371. https://doi.org/10.1177/1057567718766228.

ICTY. „Member States Cooperation“. Accessed January 26, 2021. https://www.icty.org/en/documents/member-states-cooperation.

Jo, Hyun-Wook, Ho-Lim Choi ir Jong-Tae Lim. „Adaptive Control of a Chain of Integrators under Unknown Time-Varying Input Delay Using Noisy Output Feedback“. IEICE Transactions on Fundamentals of Electronics, Communications and Computer Sciences E97.A, nr. 8 (2014): 1795–1799. https://doi.org/10.1587/transfun.e97.a.1795.

Jukic, Elvira M. „Bosnian Serbs Welcome Home Freed Wartime Politician“. Balkan Insight, May 28, 2018. https://balkaninsight.com/2013/09/02/pale-prepares-to-welcome-momcilo-krajisnik/.

Kelder, Jessica M., Barbora Holá ir Joris van Wijk. „Rehabilitation and Early Release of Perpetrators of International Crimes: A Case Study of the Icty and ICTR“. International Criminal Law Review 14, nr. 6 (2014): 1177–1203. https://doi.org/10.1163/15718123-01406008.

Kelder, Jessica. „Rehabilitating War Criminals: What Happens to Those Convicted by ... – CICJ“. Center for International Criminal Justice, 2014. https://cicj.org/2014/02/rehabilitating-war-criminals-what-happens-to-those-convicted-by-the-icty-and-ictr-post-conviction/.

Lakić, Mladen. „Bosnian Serb Government Funds Organisation Led by War Criminal“. Balkan Insight, September 15, 2020. https://balkaninsight.com/2019/04/22/bosnian-serb-govt-funds-organisation-led-by-war-criminal/.

Lewis, Sam. „Rehabilitation: Headline or Footnote in the New Penal Policy?“ Probation Journal 52, nr. 2 (2005): 119–135. https://doi.org/10.1177/0264550505052645.

Maruna, Shadd ir Thomas P. LeBel. „Welcome Home-Examinging the Reentry Court Concept from a Strengths-Based Perspective“. Western Criminology Review 4 (2002): 91–107.

McNeill, Fergus. „Four Forms of ‘Offender’ Rehabilitation: Towards an Interdisciplinary Perspective“. Legal and Criminological Psychology 17, nr. 1 (2012): 18–36. https://doi.org/10.1111/j.2044-8333.2011.02039.x.

Meernik, James ir Jose Raul Guerrero. „Can International Criminal Justice Advance Ethnic Reconciliation? The ICTY and Ethnic Relations in Bosnia-Herzegovina“. Southeast European and Black Sea Studies 14, nr. 3 (2014): 383–407. https://doi.org/10.1080/14683857.2014.924675.

Meijers, Tim ir Marlies Glasius. „Trials as Messages of Justice: What should be Expected of International Criminal Courts?“ Ethics and International Affairs 30, nr. 4 (2016): 429–447. https://doi.org/10.1017/s089267941600040x.

Menninger, Karl A. The Crime of Punishment. Chicago (Ill.): Stone-Brandel Center, 1968.

Mihailović, Srećko ir Saša Lazarević. „Obaveštenost građana Srbije o ratovima ’90-ih godina, ratnim zločinima i suđenjima optuženima za ratne zločine“. Humanitarian Law Center, Demostat, August 2017, Accessed June 2, 2022. http://www.hlc-rdc.org/wp-content/uploads/2017/12/Istrazivanje_Fhjavnog_mnjenja_Sudjenja_za_ratne_zlocine_Demostat.pdf, 14–16, 31, 52

Mihajlović Trbovc, Jovana. „Homecomings from the Hague“. International Criminal Justice Review 28, nr. 4 (2018): 406–422. https://doi.org/10.1177/1057567718766222.

Milanović, Marko. „Establishing the Facts about Mass Atrocities: Accounting for the Failure of the ICTY to Persuade Target Audiences“. Georgetown Journal of International Law 47, nr. 4 (2016): 1321–1378.

Milekić, Sven. „Croatian State History Institute Promotes Prlic Book“. Balkan Insight, July 20, 2018. https://balkaninsight.com/2017/08/29/croatian-institution-promotes-bosnian-croat-hague-convict-s-book-08-28-2017/.

Muraru, Andrei. „Outrageous Rehabilitations: Justice and Memory in the Attempts to Restore the War Criminals“. Holocaust. Studii şi cercetări 12, nr. 13 (2020): 32–364.

Natalya Clark, Janine. „Judging the ICTY: Has It Achieved Its Objectives?“ Southeast European and Black Sea Studies 9:1–2 (2009): 123–142.

Petrović, Vladimir. „The ICTY Library“. International Criminal Justice Review 28, nr. 4 (2018): 333–348. https://doi.org/10.1177/1057567718766221.

Rauschenbach, Mina. „Individuals Accused of International Crimes as Delegitimized Agents of Truth“. International Criminal Justice Review 28, nr. 4 (2018): 291–316. https://doi.org/10.1177/1057567718769715.

Riegler, Edith. „Rehabilitating Enemies of Mankind: An Exploration of the Concept of Rehabilitation as a Sentencing Aim at the ICTY and the ICC“. International Criminal Law Review 20, nr. 4 (2020): 701–727. https://doi.org/10.1163/15718123-02003003.

Ristić, Katarina. „Freed by the Court: The Role of Images Between Remembrance and Oblivion of War Crimes“. Pólemos 13, nr. 1 (2019): 91–108. https://doi.org/10.1515/pol-2019-0012.

Ristić, Katarina. „The Media Negotiations of War Criminals and Their Memoirs: The Emergence of the ICTY Celebrity“. International Criminal Justice Review 28, nr. 4 (2018): 391–405. https://doi.org/10.1177/1057567718766218.

Ristić, Marija. „Serbs Defensive Over War Crimes, Survey Shows“. Balkan Insight, May 28, 2018. https://balkaninsight.com/2012/03/01/serbian-attitudes-towards-war-crime-prosecution/.

Robins, Simon. „Failing Victims? The Limits of Transitional Justice in Addressing the Needs of Victims of Violations“. Human Rights and International Legal Discourse 11 (2017): 41–58.

Robinson, Gwen ir Iain D. Crow. Offender Rehabilitation: Theory, Research and Practice. London: Sage, 2009.

Simić, Olivera. „Traumatised War Criminal? Documenting the Case of Esad Landžo“. International Criminal Justice Review, 2020, 1–17. https://doi.org/10.1177/1057567720940786.

Simić, Olivera. „I Would Do the Same Again“. International Criminal Justice Review 28, nr. 4 (2018): 317–332. https://doi.org/10.1177/1057567718769703.

Sloane, Robert D. „The Expressive Capacity of International Punishment: The Limits of the National Law Analogy and the Potential of International Criminal Law“. Stanford Journal of International Law 43 (2007): 39–94.

Smeulers, Alette, Maartje Weerdesteijn ir Holá Barbora. Perpetrators of International Crimes: Theories, Methods, and Evidence. Oxford, United Kingdom: Oxford University Press, 2019.

Susanne Karstedt. „Like Mirrors of Morality“. In A. Smeulers, M. Weerdesteijn ir B. Holá (eds.), Perpetrators of International Crimes: Theories, Methods, and Evidence. Oxford Scholarship Online, 2019.

Stojanović, Milica. „Serbian Ministry Promotes War Criminals at Belgrade Book Fair“. Balkan Insight, October 28, 2019. https://balkaninsight.com/2019/10/25/serbian-ministry-promotes-war-criminals-at-belgrade-book-fair/.

Stojanović, Milica. „War Criminals Campaign for Ruling Parties in Serbian Elections“. Balkan Insight, March 31, 2022. https://balkaninsight.com/2022/03/28/war-criminals-campaign-for-ruling-parties-in-serbian-elections/.

Stover, Eric ir Harvey M. Weinstein. My Neighbor, My Enemy: Justice and Community in the Aftermath of Mass Atrocity. New York: Cambridge Univ. Press, 2004.

Subotić, Jelena. „Truth, Justice, and Reconciliation on the Ground: Normative Divergence in the Western Balkans“. Journal of International Relations and Development 18, nr. 3 (2015): 361–382. https://doi.org/10.1057/jird.2015.13.

Subotić, Jelena. „The Cruelty of False Remorse: Biljana Plavšić at the Hague“. Southeastern Europe 36, nr. 1 (2012): 39–59. https://doi.org/10.1163/187633312x617011.

Taušan, Marija. „ICTY: Hague Tribunal Grants Radic Early Release“. Detektor, August 11, 2016. https://detektor.ba/2013/01/11/icty-hague-tribunal-grants-radic-early-release/?lang=en.

United Nations, Security Council Resulution No. 827, 1–3 § (1993).

United Nations. Enforcement map International Residual Mechanism for Criminal Tribunals. Accessed June 22, 2022. https://www.irmct.org/en/about/functions/enforcement-of-sentences.

Veldhuis, Tinka. „Designing Rehabilitation and Reintegration Programmes for ... – ICCT“. International Centre for Counter-Terrorism, 2012. https://www.icct.nl/app/uploads/2015/05/ICCT-Veldhuis-Designing-Rehabilitation-Reintegration-Programmes-March-2012.pdf.

Vermeulen, Gert ir Eveline De Wree. Offender Reintegration and Rehabilitation as a Component of International Criminal Justice?: Execution of Sentences at the Level of International Tribunals and Courts: Moving Beyond the Mere Protection of Procedural Rights and Minimal Fundamental Interests? Antwerpen: Maklu, 2014.

Vojta, Filip. „Imprisonment for International Crimes: An Interdisciplinary Analysis of the ICTY Sentence Enforcement Practice“. 2020. https://doi.org/10.30709/978-3-86113-280-6.

Ward, Tony ir Mark Brown. „The Good Lives Model and Conceptual Issues in Offender Rehabilitation“. Psychology, Crime & Law 10, nr. 3 (2004): 243–257. https://doi.org/10.1080/10683160410001662744.

Ward, Tony ir Russil Durrant. „Evolutionary Psychology and the Rehabilitation of Offenders: Constraints and Consequences“. Aggression and Violent Behavior 16, nr. 5 (2011): 444–452. https://doi.org/10.1016/j.avb.2011.02.011.

Ward, Tony ir Shadd Maruna. Rehabilitation. London: Routledge, 2007.

Yarnell, Priyamvada. „Relativising Atrocity Crimes: The Message of Unconditional Early Release of Perpetrators Convicted by the ICTY (1998 – 2018)“. International Criminal Law Review 21, nr. 1 (2021): 67–96. https://doi.org/10.1163/15718123-21010002.