„Mes atėjome visai ne ten, kur svajojome, ir atsidūrėme visai ne ten, kur norėjome būti“1, – taip savo knygą apie Baltarusijos tapatybę pradeda Valiancinas Akudovičius. Citata, matyt, galėtų būti taikoma ne tik baltarusiams, bet ir daugeliui posovietinių visuomenių. Vis dėlto Baltarusijos atvejis yra ypatingas ir vertas atskiros analizės.
Daugiau nei dešimtmetį politikos mokslų atstovai bando suprasti Baltarusijos fenomeno priežastis. Paskutine diktatūra Europoje vadinamos Baltarusijos atvejis yra įdomus daugeliu aspektų. Tarptautinių santykių dalykui tai tam tikra geopolitinė anomalija2, besidomintiems politine teorija – vienas iš demokratijos nesėkmės pavyzdžių, Europos Sąjungos ekspertams – Europos Sąjungos kaimynystės politikos objektas. Lietuvai ir jos piliečiams gretimos valstybės raida ir problemos yra svarbios mažiausiai dėl kelių priežasčių. Pirma ir akivaizdžiausia – geografinis artumas ir bendra 502 kilometrų siena. Antra, Baltarusija gali būti rimtas įspėjimas, atkreipiantis dėmesį į tam tikras visuomenės problemas. Trečia, tai kartu yra ir savotiškas atskaitos taškas vertinant mūsų valstybės pasiekimus nuo nepriklausomybės atkūrimo. [...]