Trends in Aesthetics in Lithuania (1770- 1832) (IV)

Abstract

Lietuvos estetikos raidai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje skirto straipsnio ketvirtojoje dalyje pristatomos E. Slovackio, J. Saundersono, L. Borovskio, A. Grozos estetinės pažiūros. E. Slovackio teigimu, grožis yra esminis meninės kūrybos tikslas. Meninė kūryba tobulina ir vysto protą, taurina širdį, skatina aukštoms mintims, vertoms laisvo žmogaus. Kūrėjas kuria naują jausmų ir vaizdinių tvarką, naują pasaulį. Vienintelis genijaus meninės kūrybos tikslas – patikti. Meninę kūrybą jis skirstė į dailiuosius mokslus (poeziją ir retoriką) ir dailiuosius menus (tapyba, skulptūra, grafika ir kt.). Gamtos grožis J. Saundersui yra tolimas nuo tikrojo grožio, kurį įkūnijo senovės graikų skulptūros. Meninėje kūryboje formos ypatybės priklauso nuo turinio savitumo. Jausmus ir aistras jis laikė reikšmingais kūrybos akstinais. L. Borovskis estetiką apibrėžė kaip meninės kūrybos teoriją, išreikštą dėsniais. Grožį jis laikė subjektyviu žiūrovo-skaitytojo emociniu pergyvenimu. Meninės kūrybos procese pabrėžė protą, racionalumą. L. Borovskio mokinys A. Groza savo disertacijoje aptarė ir vertino svarbiausias dailės teorijas nuo Aristotelio poetikos ir retorikos iki prancūzų mokyklos empirinio materializmo.