Dar paauglystėje pastebėjau, kad mano svajonių specialybės vizija buvo labai panaši į šviesios atminties rašytojo, poeto Justino Marcinkevičiaus: rašytojas ir gydytojas. Ko gero, labiausiai atmintyje įstrigo jo knygos „Dienoraštis be datų“ eilutės, kuriose kalbama apie autoriaus susižavėjimą vieno žymiausių praėjusio šimtmečio mūsų valstybės kūrėjų Vinco Kudirkos asmenybe bei atsidavimu šioms abiem profesijoms. Pasikapsčiusi po savo giminės archyvą pagalvojau: „O galbūt mano pačios apsisprendimas studijuoti slaugą nebuvo vien sąmoningas pasirinkimas, galbūt tai – iš anksto nulemtas posūkis gyvenimo kryžkelėje, nes kiek tik atmintis siekia, iš kartos į kartą tėvelio giminės moteriškosios linijos atstovės vis buvo medikės, o didžiausia dalis jų – slaugytojos?“ Nors, prisipažinsiu, noro tęsti giminės tradicijas negalėčiau įvardyti kaip pagrindinio savo pasirinkimo motyvo. Tačiau kas tiksliai galėtų pasakyti, kodėl mes nueiname viena ar kita kryptimi?