DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.23.56.08
Šį Senosios Lietuvos literatūros numerį sudaro įvairiatemių straipsnių blokas ir, kaip įprasta, „Publikacijų“ bei „Kronikos“ skyrelis.
Roma Bončkutė straipsnyje „Odinas Daukanto panteone“ analizuoja Simono Daukanto teiginį, kad Odinas buvo antrasis lietuvių / baltų visuomenės modernizuotojas, gyvenęs II a. pr. Kr. Autorė pirmiausia apžvelgia Daukanto domėjimosi Odinu istoriją, po to analizuoja Odino paveikslą veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845). Straipsnyje pirmą kartą Daukanto sukurta Odino figūra palyginta su 1826 m. žurnalo Le Catholique šaltiniu. Daukantas, remdamasis šio žurnalo pirmajame numeryje paskelbtu straipsniu apie tai, kaip žyniai kūrė įstatymus primityviaisiais laikais „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, Odiną vaizduoja kaip lietuvių / baltų naujųjų įstatymų ir religijos, kurioje garbintas vienas aukščiausias dievas Tėvūnas, arba Perūnas, kūrėją. Odiną įvedęs į lietuvių kultūrinių herojų panteoną, Daukantas savo giminės mitologiją susieja su Odino vardu. Odino figūros sąsaja su runomis ir puiki iškalba leido Daukantui, romantizmo individualizmo paveiktam, laikyti save unikaliu istoriku, turinčiu ypatingą užduotį kelti lietuvius iš sąstingio, primenant jų didingą praeitį.
Daukanto temą tik jau kitu aspektu tęsia Dalia Dilytė. Jos straipsnyje „Simono Daukanto Fedras“ išsamiai nagrinėjamas Daukanto atliktas pirmasis romėnų pasakėtininko Fedro vertimas į lietuvių kalbą. Nors moksliniame diskurse šis vertimas buvo žinomas, tačiau nuodugniai neanalizuotas. Dilytės tyrime siekiama išryškinti Daukanto pasirinktus vertimo principus, aptarti jam būdingus ypatumus, nurodyti teigiamybes ir trūkumus.
Sergejaus Temčino straipsnyje „Киево-печерский иеромонах Мартирий (XV в.): уточнение объема творчества“ („Kijevo Olų vienuolyno hierovienuolis Martirijus (XV a.): kūrybos apimties nustatymas“) nagrinėjamas Kijevo Olų vienuolyno hierovienuolio Martirijaus, mažai žinomo XV amžiaus rusėnų himnografo, sudariusio, kaip manoma, verstų Bizantijos akatistų savaitinį ciklą, prie kurio jis pridėjo dvi savo paties kurtas kompozicijas, kūrybos apimties klausimas. Martirijaus darbo apimtį ir svarbą atskleidžia anoniminis rankraštinis tekstas „Ikų giedojimo seka“ (ikais graikiškai vadinami akatistai). Be to, du akatistai, skirti Visiems šventiesiems (šeštadieniui) ir Jonui Auksaburniui (sekmadieniui), pavieniuose nuorašuose, kaip rodo pavadinimai, aiškiai priskiriami šiam autoriui. Neseniai jam buvo priskirta ir malda Jonui Auksaburniui, lydinti jo autorinį akatistą šiam šventajam: jos tekste Auksaburnis prašomas priimti jam skirtus ikus (akatistą) kaip dovaną. Straipsnyje nurodomi minėtų tikrųjų ir numanomų Martirijaus himnografinių ir euchografinių kūrinių rankraštiniai nuorašai ir argumentuojama jo autorystė vien tik dviejų akatistų – Visiems šventiesiems ir Jonui Auksaburniui – atžvilgiu. Martirijaus kurti bažnytiniai slavų akatistai tapo pirmaisiais originaliais šio žanro kūriniais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir, ko gero, visose rytų slavų žemėse. Straipsnyje publikuojama anoniminė (tikriausiai vėlesnio autoriaus rašyta) „Ikų giedojimo seka“.
Šiame numeryje publikuojamame kitame Sergejaus Temčino straipsnyje, pavadintame „Linguistic Metamorphoses of the Kievan Caves Paterikon“ („Kijevo Olų paterikono kalbinės metamorfozės“), analizuojamos dvi naujai išaiškintos rusėniškos Kijevo Olų Paterikono rankraštinės versijos, iš esmės keičiančios šio teksto kalbinę istoriją ir vedančios prie naujų išvadų. Visose kalbinėse Kijevo Olų paterikono versijose matyti rytų slavų daugybiniai bandymai lingvistiškai nostrifikuoti jo tekstą pritaikant jį dinamiškai besikeičiančiai socialinei ir kalbinei aplinkai, jie iliustruoja rusėnų raštijos daugiakalbiškumą. Trys jos rašomosios kalbos iš keturių (rusėnų, lenkų ir bažnytinė slavų) buvo aktyviai įtrauktos į šio kūrinio kalbinę istoriją, ir vien lotynų kalba liko proceso nuošalyje dėl savo elitinio pobūdžio.
Mato Grubliausko straipsnyje „Požiūris į valstybės pareigūnus ir jų veiklos principus Vilniaus jėzuitų politiniuose tekstuose XVII a.“ apmąstoma valdančiojo elito, arba valstybės pareigūnų, įvaizdžio kūrimo praktika, atsiskleidžianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų publicistiniuose ir literatūriniuose tekstuose. Grubliauskas pastebi, kad nuo XVII a. juose ima ryškėti valstybės pareigūnų savybes bei jų veiklos principus analizuojantys svarstymai, ilgainiui transformavęsi į akademinį diskursą. Jėzuitai, kaip neabejotinai įtakingiausi LDK akademinio gyvenimo dalyviai, savo darbuose – scholastinėje mokslo ir filosofijos tradicijoje – ėmėsi svarstyti apie įvairias valstybines pareigybes: Lukas Zaluskis – apie valdovo patarėjus ir dvariškius, Aronas Aleksandras Olizarovijus – apie teisėjus, Andrius Boreiša – apie dvariškius, Kristupas Pucilovskis – apie bažnyčios pareigūnus. Taip vilniškiai jėzuitai įsiliejo į Vakarų Europos jėzuitų „politikų“ knygų tradiciją ir įtvirtino ją LDK politiniame diskurse. Straipsnyje, be Vilniaus akademijos profesorių, aptariami keturių Vakarų Europos jėzuitų Juano de Marianos, Pedro de Ribadeneiros, Carlo Scribanio ir Adamo Contzeno traktatai. Šių tekstų analizė parodo, kokį vaidmenį politikos mokslo kontekste atliko Vilniaus jėzuitai.
Kęstutis Gudmantas straipsnyje „Veliuonos magdeburgijos falsifikatas (XVIII a. pab.): nuorašai, teksto istorija ir sukūrimo aplinkybės“ nagrinėja vadinamąją „Žygimanto Barzdotojo privilegiją“, kuria 1443 m. Veliuonai esą buvusi suteikta Magdeburgo teisė ir apibrėžtos Veliuonos bažnyčios žemių ribos. Straipsnyje apžvelgiami XVIII a. pabaigoje sukurto falsifikato nuorašai, istoriografija, klastotės sukūrimo aplinkybės, politinis ir sociokultūrinis kontekstas.
Skyrelyje „Publikacijos“ kartu su lydimuoju straipsniu skelbiami Adamo Stankevičiaus parengti šaltiniai „Bylų patikėtinio Juozapo Tado Jarockio tribunoliniai pasakojimai (XVIII amžius)“. Publikaciją sudaro trys pasakojimai („Vaito sūnus“, „Smėlis raštininkui“ ir „Riteris su kirasa“), kuriuose aprašomos aukščiausiajame LDK bajorų teisme – Lietuvos Vyriausiajame Tribunole – valdant karaliui Augustui III susiklosčiusios humoristinės situacijos. Įdomu tai, kad šiems pasakojimams buvo suteikta literatūrinė forma, o duomenys apie atsitikimų herojus (teismo pareigūnus, gynėjus) ir konkrečias aplinkybes buvo kaip galima labiau nuasmeninti. Pasakojimus užrašė Breslaujos pavieto bajoras Juozapas Tadas Jarockis, kuris XVIII a. viduryje dirbo bylų patikėtiniu Lietuvos Vyriausiajame Tribunole. Pasakojimai buvo įtraukti į Jarockio XVIII a. antroje pusėje sudarytą rankraštinę knygą, autoriaus pavadintą „manuskriptu“, kuri šiuo metu yra saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve. Šaltinių tekstai skelbiami originalo kalba (lenkų, su intarpais lotynų ir rusėnų kalbomis) pateikiant jų lietuvišką vertimą.
Skyrelyje „Kronika“ prisimenami svarbesnieji 2023 m. antrojo pusmečio renginiai: Jano Kochanowskio epigramų knygos Fraszki / Niekai, Liudviko Rėzos poezijos rinkinio Prutena pristatymai, plačiai aprašoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusi mokslinė konferencija Senosios literatūros aprėptys: nuo Vilniaus iki Karaliaučiaus (XXIII Jurgio Lebedžio skaitymai, skiriami Vilniaus 700 metų jubiliejui ir Jurgio Lebedžio 110 metų sukakčiai paminėti) ir kt.
ASTA VAŠKELIENĖ
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
https://orcid.org/0000-0002-9146-3427
Vilnius, 2023 m. gruodžio 30 d.