SLL56_Bonckute

Anotacija. Straipsnyje aptariamas Simono Daukanto (1793–1864) teiginys, kad Odinas buvo antrasis lietuvių / baltų visuomenės modernizuotojas, gyvenęs II a. pr. Kr. Pirmiausia straipsnyje paliečiama Daukanto domėjimosi Odinu istorija. Po to analizuojama, kaip Odinas pavaizduotas veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845). Straipsnyje pirmą kartą Daukanto sukurta Odino figūra palyginta su 1826 m. žurnalo Le Catholique šaltiniu. Daukantas, remdamasis šio žurnalo pirmajame numeryje paskelbtu straipsniu apie tai, kaip žyniai kūrė įstatymus primityviaisiais laikais „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, Odiną vaizduoja kaip lietuvių / baltų naujųjų įstatymų ir religijos, kurioje garbintas vienas aukščiausias dievas Tėvūnas, arba Perūnas, kūrėją. Kaip vieną iš svarbiausių įrodymų Daukantas pateikia argumentą, kad iki šiol Lietuvoje ir Žemaitijoje gyvena žmonių Odino pavarde. Daukanto motina buvo Odinaitė. Odiną įvedęs į lietuvių kultūrinių herojų panteoną, Daukantas savo individualią mitologiją susieja su Odino vardu. Odino figūros sąsaja su runomis ir puikia iškalba leido Daukantui, romantizmo individualizmo paveiktam, laikyti save unikaliu istoriku, turinčiu ypatingą užduotį kelti lietuvius iš sąstingio, primenant jų didingą praeitį.

Reikšminiai žodžiai: Simonas Daukantas; Odinas; legendinė istorija; kultūrinis herojus; mitologija.

Received: 26/05/2023. Accepted: 09/04/2023.
Copyright © 2023 Roma Bončkutė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Indoeuropiečiams buvo įprasta sudievinti galingus, įtakingus, daug visuomenei nusipelniusius asmenis. Romos imperatoriai buvo ne tik karo vadai, bet ir aukščiausi šventikai (lot. Pontifex maximus), už nuopelnus visuomenei pakelti į dievų statusą. Šios tradicijos atspindį dar regime Katalikų bažnyčios šventųjų skelbime. Odino figūra seniausiuose skandinavų šaltiniuose yra aprašoma kaip talentingo karvedžio, mago, pranašo, runų¹ rašto išradėjo, oratoriaus, visuomenės modernizuotojo, parlamentarizmo užuomazgų pradininko ir kt., kuris vėliau už gausius nuopelnus buvo sudievintas. Odinas yra daugelio Europos šalių didikų genealogijų. Simonas Daukantas Odiną įtraukė į lietuvių kultūrinių herojų panteoną ir į savo individualią istoriją.

Daukantas yra iškėlęs istorinių hipotezių², kurių kai kurias patvirtino vėlesnių laikų istorikai³. Šiuo straipsniu siekiama ir kitų krypčių tyrėjus atkreipti dėmesį į Daukanto idėją apie baltiškąjį Odiną. Tyrimo objektu pasirinkta veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845) išplėtota mintis, kad jis buvo antrasis lietuvių įstatymų kūrėjas, gyvenęs rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, nukariavęs Švediją ir tapęs visos Šiaurės valdovu.

Daukanto darbų tyrėjai mintį, kad Odinas galėtų būti ne tik germanų-skandinavų, bet ir baltų kultūrinis herojus, matyt, laikė nepamatuota⁴ ir jos nelietė. Monika Baár monografijoje Historians and Nationalism: East-Central Europe in the Nineteenth Century, aptardama pirmųjų Rytinės Vidurio Europos istorikų (lenkų, vengrų, čekų ir rumunų), taip pat ir lietuvių, t. y. Daukanto, požiūrį į tautos kilmę, atkreipia dėmesį, kad Šiaurės šalių poezija ir mitai jiems tapo alternatyviu graikų ir romėnų Antikos įkvėpimo šaltiniu. Tyrėja akcentuoja, kad Daukantas rėmėsi vadinamaisiais Šiaurės renesanso autoriais⁵; pastebi, kad Rasmusas Raskas, danų kalbininkas, daręs didelę įtaką lietuvių istorikui, palygino Budhą su Šiaurės vadu Odinu, taip pat jis nustatė Edos tekstų ir Zend-Avestos analogijas⁶. Kadangi XIX a. lyginamosios kalbotyros pradininkai pripažino lietuvių ir sanskrito kalbos panašumus, tai tik sustiprino Daukanto įsitikinimą, kad senovėje lietuviai buvo pasiekę aukštą civilizacijos lygmenį, turėjo įstatymus ir savitą religiją.

Daukantas, susipažinęs su Europos odiniana⁷, legendinę istoriją pamėgino panaudoti kaip istorijos šaltinį⁸. Jis pirmojoje istorijoje Darbay senuju Lituwiu yr Ƶemaycziu (1822; toliau – Drb)⁹, rašytoje Vilniuje, Odino kaip lietuvių kultūrinio herojaus nemini. Nors jau tuo metu Gotfrydo Ernsto Grodeko (Gottfried Ernst Groddeck, 1762–1825) paskaitose galėjo išgirsti mintį apie skandinavų mitologijos svarbą istorijos studijoms. Grodekas studijavo Getingeno universitete, kur nuo 1763 m. skaitė paskaitas garsusis Christianas Gottlobas Heyne¹⁰ (1729–1812), kuris manė, kad skandinavų mitai vokiečiams artimesni negu graikų ir romėnų. Grodekas pabrėžė, kad reikia mokytis islandų kalbos kaip vienos svarbiausių kalbotyrai¹¹. Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786–1861) ir Daukantas, daugiausia pasiekę jo studentai, pripažino profesoriaus įtaką. Daukanto visuose istorijos veikaluose randame pacituotą Grodeko „Disputatio Getae“¹². Yra žinoma, kad Lelevelis 1806 m. skaitė pranešimus apie Skandinavijos gyventojų skitiškąją kilmę, runų užrašus ir senąjį skandinavų poetą Snorri’ą Sturlusoną¹³. Lelevelis pirmasis 1807 m. lenkų kalba paskelbė Odino mitologijai svarbų šaltinį. Tai lyginamosios mitologijos pradininko Paulo Henrio Mallet (1730–1807) L’introduction à l’histoire de Dannemarc¹⁴ (Įvadas į Danijos istoriją). Lelevelio Edda czyli Księga religii dawnych Skandynawii mięszkańców¹⁵ ne tik rodo ankstyvą susidomėjimą senosios skandinavų mitologijos studijomis Vilniuje, bet ir parodo Mallet recepciją, kuris teigė, kad skandinavų mitus paveikė rytietiškieji, atspindėję monoteistinę tradiciją¹⁶. Nors Lelevelis Poetinės Edos ir Snorri’o Sturlusono Edos ištraukas vertė iš prancūzų kalbos, t. y. iš Mallet, bet tai buvo pirmieji skandinavų mitologijai svarbių šaltinių vertimai į lenkų kalbą, jis suprato jų reikšmę ir sakė, kad šią temą lenkų kalba jis pirmasis palietė¹⁷. 1807 m. leidimas buvo anoniminis, bet papildytame 1828 m. leidime autorystė nurodyta. Kaip ir Mallet, Lelevelis Edų tekstus laikė pagoniškos religijos šaltiniu. Laikotarpiu tarp dviejų Edos leidimų Lelevelis išleido Josepho Chérade’o Montbrono Les Scandinaves vertimą. Lelevelio vertimas buvo paskelbtas Tygodnik Wileński 1820 m.¹⁸ Jis palaikė škotų mokslininko Johno Pinkertono (1758–1826) mintį, kad skitai yra seniausi gyventojai, tapatino juos su gotais¹⁹. Ypač svarbi Daukantui buvo Mallet ir Lelevelio paliesta skitų moralė, jų tradicijos, kurias perėmė germanų-skandinavų tautos, ypač apie nepriklausomą moterų padėtį²⁰. Lelevelis 1807 m. leidinio įvadiniame straipsnyje aptarė skitų migraciją, vykusią keliais etapais. Leidinyje nurodoma, kad Europos šiaurinėje dalyje jie apsigyveno 900–500 m. pr. Kr.²¹, o į Skandinaviją Sigas (t. y. Odinas) atvyko I a.²²

Nors Daukantas Drb Odino neįtraukė, bet rašydamas apie lietuvių kovas su švedais, remdamasis Lelevelio Dzieje starożytne od początku czasów historycznych do drugiey połowy wieku szóstego ery chrześciańskiey (1818), lietuvius su skandinavais laiko tos pačios kilmės, kurių protėviai – skitai²³. Vėliau Daukantas, susipažinęs su Šiaurės Europos odiniana, pakeitė požiūrį, ir kituose visuose veikaluose įtraukė Odiną į lietuvių herojų panteoną. Šiame straipsnyje siekiama aptarti Daukanto domėjimosi Odinu istoriją bei jo figūrą Bd.

Daukanto odiniana

Daukantas, gerai susipažinęs su tuo, kas XVIII–XIX a. buvo nuveikta besiformuojančios lyginamosios kalbotyros ir mitologijos srityje, stengėsi esamus duomenis taikyti lietuvių tautos kultūros tyrimui. Jis senosiose kalbose ir tekstuose ieškojo įvairių lygmenų faktų, galinčių padėti išsamiau atkurti lietuvių tautos formavimąsi nuo pirmykštės bendruomenės iki XIX a. Jis, kaip lietuvių kalbos vartotojas, jautėsi galįs patikslinti ankstesnių tyrėjų pastebėjimus.

Pirmą kartą Daukantas Odiną nurodė veikale ISTORYJE ƵEMAYTYSZKA (~1831–1834; IƵ)²⁴. Aptardamas senovės autorių žinias apie lietuvius, IƵ pradžioje, III skyriuje „Żęnes szauręs raszitoiu ape Lëtuwių ir Zmaitių tauta, widutyniusiuse ůmziuse“ pastebėjo, kad veikaluose apie „400–500 g. K.“ metus:

Po šio pacituoto sakinio nuorodos į šaltinius nėra. Skyriaus pavadinime pasakyta, kad remiamasi Šiaurės „rašytojų“ darbais. Atrodo, IƵ informacija apie Odino naująjį miestą „Asgar“ prie Dauguvos buvo rasta²⁵ Johanneso Voigto (1786–1863) Geschichte Preußens pirmajame tome (1827)²⁶. Voigtas nurodė, kad šią informaciją ėmė iš danų-norvegų istoriko Peterio Friedricho von Suhmo (1728–1798) („So iſt Suhm Meinung B. I S. 45–46“)²⁷. Voigtas, rašydamas apie rytinės Baltijos pakrantės gyventojus, skandinavų-gotų kraustymąsi, aprašytą Ptolemėjo (Claudius Ptolemaeus, ~ 100– ~170), daugiausia rėmėsi juo ir Jordanu (Iordanes, Jordanes, VI a.)²⁸. Voigto istorijoje skaitome, kad dar prieš Ptolemėjo laikus, t. y. prieš I a., galbūt dėl venedų įsibrovimo į gotų žemes, šie į Skandinaviją išsikraustė iš tos teritorijos, kurioje gyveno prūsai²⁹. Voigtas jų vadą pavadino Odinu ir jį aptarė pasakodamas apie išaugusias skandinavų-gotų šeimas, ieškojusias naujų žemių ir grįžusias į protėvynę.

Daukantas IƵ Odino biografiją interpretavo kitaip: garbingas žemaičių tautos kunigaikštis Odinas nugalėjo „norvegus, danus, žuvėdus“ ir to atminimui prie Dauguvos įkūrė miestą „Asgar“. Taigi Daukantas jau IƵ manė, kad Odinas pirmiausia gyveno rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, o po to įsikūrė Šiaurėje, po laimėjimų grįžo tėvynėn.

Daukantas, apsigyvenęs Sankt Peterburge (1834–1850), sekė su Odino istorija susijusius tyrimus, juos konspektavo. Jo lektūra rodo, kad jis buvo susipažinęs su XVIII a. pabaigoje ir pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais Europoje išėjusiais³⁰ Rytų ir germanų-skandinavų lyginamosios mitologijos tyrimais. Sanskrito kalba parašytų šaltinių vertimai į Europos kalbas leido juos palyginti su senaisiais germanų-skandinavų tekstais, ir buvo pastebėta, kad šie tekstai panašūs. Daukantui darė poveikį vokiečių romantikų susidomėjimas skandinavų mitologija, jos lyginimas su germanų tradicija. Analogiškai vokiečiams jis pamėgino skandinavų legendinę istoriją pritaikyti lietuvių tautos formavimuisi interpretuoti.

Daukanto užrašų knyga Marguminai³¹ (toliau – Ma) rodo, kad jis, užbaigęs IƵ, plačiai domėjosi Europos odiniana³², kuri Bd vis dėlto nėra taip gausiai atspindėta. Susidaro įspūdis, kad Daukantas būsimame darbe buvo sumanęs plačiau aptarti Odino figūrą, bet galbūt veikalo rengimo aplinkybės³³ planus keitė.

Ma užrašai rodo, kad Daukantą domino skitų, sarmatų, gotų / getų³⁴, herulų, alanų migracija, kurios metu, pasak daugelio autorių, ir Odinas iš šiaurinės Juodosios jūros pakrantės, Dono žemupio, migravo į Šiaurę, prie Baltijos jūros³⁵. Ma Daukantas rusiškai išsirašė (Ma p. 21–34) informaciją iš 1835 m. leidinio Библiотека для чтенiя apie 1830 m. Kerčėje atkastą skitų kurganą Kul-Obą. Tai prancūzų dvarininko, Prancūzijos revoliucijos metais emigravusio į Lenkiją, po to – į Rusiją, dirbusio Kerčėje muitininku ir ją tyrinėjusio Paul Célestin Augustin Du Brux (1770–1835) ir jo kasinėjimus palaikiusio miesto valdytojo (1828–1832) Ivano Aleksejevičiaus Stempkovskio (Иван Алексеевич Стемпковский, 1788–1832) atradimas. Daukantas pasižymi, kad ant kape surasto indo yra graikiškas užrašas „Hermis“³⁶, o tai rodo, kad jis buvo garbinamas, o palaidojimas labai senas (Ma p. 24). Daukantas persirašė informaciją apie radinius, apie gintarinę diademą (Ma p. 26). Pabaigoje pasižymėjo, kad informacija perspausdinta iš „journal des Savans 1832 года. W Parisie“ ir lenkiškai prirašo „trzeba czytać ten journał“³⁷ (Ma p. 34).

Kitame Ma puslapyje prasideda užrašai „Ape Kapus“, kur taip pat aprašyti panašūs turtingi herojų palaidojimai Šiaurės Vokietijoje, prie Jenisiejaus ir Pečioros, Skandinavijoje (Ma p. 35–38), ir tai esą rodo jų bendrą su skitais kilmę. Čia minima ir Odino mitologijoje žinoma „Walhalla“ (Ma p. 38). Daukantas pasižymėjo, kad informacijos šaltinis – Staats un Gelehrte Ʒeitung des Hamburgiſchen unparteiiſchen Correspondenten, 1836 m. sausio 1 d. numeris.

Toliau Ma daryti išrašai iš Michailo Popovo³⁸ knygos apie slavų mitologiją (Ma 69–77). Daukantas išsirašė, kad alanai buvo senovės slavų tauta, kuri neturėjo šventyklų, žinių, dievų, o lenkėsi prieš kardą, į žemę įbestą (Ma p. 69). Jordanas ir kiti Odiną laikė alanu, o jo mitologijoje yra vaizdinys apie į žemę įsmeigtą kardą kaip dievo atvaizdo simbolį.

Daukantas lietuvių herojų panteonui ir mitologijai kurti medžiagą rinko iš žodynų, stengėsi rasti graikiškų žodžių, panašiai skambančių su lietuvių kalbos žodžiais, kad skaitytojui parodytų senas lietuvių kultūros ištakas³⁹. Daukantas pasižymėjo graikų dievų epitetus, beje, ir Merkurijaus, su kuriuo Odinas buvo tapatinamas⁴⁰ „Acacesius surn: de Mercure“ ir „Acacus surn. de Mercure“ (Ma p. 78).

Ma (p. 79–96) yra išrašų iš Stanisławo Bohuszo-Siestrzencewicziaus (1731–1826) Précis des recherches historiques sur l’origine des esclavones ou slaves, et des sarmates⁴¹. Iš čia išsirašyta citata apie Antenorą⁴², kuris kitų laikomas Odino protėviu⁴³:

Daukantas Ma konspektavo iš antrojo leidimo Siestrzencewicziaus Krymo istorijos Histoire du Royaume de la Chersonese Taurique⁴⁴ (Ma p. 168–224). Knygoje pusiasalio istorija aprašyta nuo Antikos iki XVIII a. Dėmesys skiriamas skitams, sarmatams, amazonėms, Bosforo karalystei, graikų kolonizacijai ir t. t. iki patekimo į Rusijos imperijos sudėtį. Autorius medžiagą surinko pačiame Kryme, kai jame lankėsi 1783 m.⁴⁵ lydėdamas kunigaikštį Grigorijų Aleksandrovičių Potiomkiną (1739–1791). Būtent Potiomkinui pavyko realizuoti Krymo prijungimą prie Rusijos imperijos, ir dėlto jis buvo vadinamas Tauriečiu. Potiomkinas domėjosi Krymo istorija, kurią Siestrzencewicziui užsakė parašyti, nors pats anksti mirė ir rezultato nesulaukė⁴⁶.

Daukantas konspektavo tas vietas, kuriose rašoma apie skitus, sarmatus, gotus / getus, trakus, dakus, lietuvius. Štai jau pačioje išrašų pradžioje Daukantas išsirašė, kad skitai, 1514 m. pr. Kr. apsigyvenę Tauridėje (dab. Krymas), garbino Marsą ir Dianą (Ma p. 168):

Daukantas pasižymėjo, kad autorius šias žinias paėmė iš „Bibliot Suevi, t. 1. p. 16. et 57.“⁴⁸ (Ma p. 195). Kitoje vietoje aptinkame pastabą, kad skitai garbino Marsą: „qui en l’honneur de Mars“ (Ma p. 183); „idole de Mars“ (Ma p. 184).

Trumpai tariant, Ma konspektai ir išrašai rodytų Daukantą rinkus su Odino figūra susijusią informaciją, idant turėtų pakankamai medžiagos jam apibūdinti, interpretuoti bei motyvuotai įtraukti į lietuviškąjį herojų panteoną. Šiuo požiūriu Daukantas, siekęs lietuvių ištakas sieti su senesne ir giminingesne Rytų, t. y. indų / arijų, civilizacija, kaip ir kitų kraštų (danų, norvegų, anglų) mokslininkai, norėję įrodyti garbingą savo šalių praeitį, įsijungė į islandų-skandinavų legendinės istorijos tyrimus.

Odinas – baltų kultūrinis herojus

Bd Odinas pirmą kartą paminimas kartu su kitais kultūriniais herojais: „(Zomolxis) Odins, Alkis, Nemons, Wajdowitys, Kerniós, Kókajtis arba Kókwajtys“ (Bd p. 117). Šiuo atveju Daukantas nuorodos į šaltinį nepateikė. Šiek tiek toliau cituojamas Adomas Brėmenietis, kuris vienas pirmųjų iš krikščionių autorių aprašė⁴⁹ Odiną, aukštai vertino pagonių žynius⁵⁰.

Odinas, kaip įstatymų kūrėjas ir religijos reformuotojas, Bd aptartas (Bd p. 174–175) remiantis 1826 m. pradėto leisti žurnalo Le Catholique pirmuoju numeriu. Straipsnis „De l’ère primitive des législations sacerdotales“ („Apie pirmykščių laikų žynių įstatymų kūrimą“)⁵¹ yra anoniminis, atrodo, paties redaktoriaus Ferdinando Ecksteino (1790–1862) parengtas. Pirmajame numeryje buvo paskelbta straipsnio pradžia, Daukantas tęsinio neminėjo.

Straipsnio autorius nurodė, kad jo tikslas aptarti pagoniškųjų visuomenių žynių institucijos prigimtį ir pateikti tyrimų rezultatų apžvalgą⁵². Šiame straipsnyje nėra jokių Odino sąsajų su baltų žemėmis, neminimas Asgardas prie Dauguvos. Bet Daukantui galėjo imponuoti straipsnio pradžioje išsakyta mintis, kad jau seniausiose patriarchalinėse, iki tautų susiformavimo, visuomenėse aptinkama įstatymų leidžiamoji institucija, subtilus pasaulio supratimas. Kaip argumentas nurodomas prieš tai šiame numeryje skelbtas straipsnis apie lietuvių poeziją, kurioje užfiksuota pagoniškosios visuomenės istorija⁵³, kur randama bendrų lietuvių poezijos vaizdinių su skandinavų ir germanų mitologija⁵⁴.

Straipsnyje apie žynių instituciją teigiama, kad patriarchalinių visuomenių įstatymai išliko įvairaus pobūdžio literatūros fragmentuose, nors ir perteikti simboline kalba. Tekstų likučiai atspindi, kaip patriarchalinė visuomenė suvokė Dievą, gamtą, socialinę santvarką, kultūrą. Autorius tik perspėjo, kad senuosiuose tekstuose nereikia ieškoti faktų, tikslios informacijos, bet galima pamėginti pasiaiškinti, kokia tikrovė slypi už simboliais perteikto pasakojimo⁵⁵. Straipsnyje lyginamos senosios civilizacijos, jų žyniai ir įstatymų kūrėjai. Odinas ir jo bendrija vadinami laisvų žmonių („La société des Arimans⁵⁶ du nord“⁵⁷) visuomene.

Romantizmui būdingas sinkretiškumas (literatūros, istorijos, religijos istorijos, filosofijos sintezė) atsispindi šiame straipsnyje bei visame leidinyje. Daukantui, po brolio mirties grįžusiam į katalikų Bažnyčios glėbį⁵⁸, Ecksteino mintis, kad Rytų literatūroje, nors iškraipytu pavidalu, galima rasti biblinių idėjų, pavyzdžiui, apie nuopuolį ir Atpirkėjo laukimą ir kt., galėjo atrodyti svarbi.

Remdamasis straipsniu apie pirmykščių visuomenių žynių įstatymus, Daukantas nurodė, kad Odinas buvo antrasis bendruomenės reformuotojas, kuris atnaujino religiją, pomirtinio gyvenimo sampratą, sutvarkė politinius ir ūkinius klausimus:

Žurnalo Le Catholique straipsnyje remiantis Tacitu⁵⁹ kaip pirmasis germanų giminės protėvis ir įstatymų kūrėjas („et le législateur“) nurodomas Manas⁶⁰ („Manus, selon Tacite, fut le père et le législateur des Germains“)⁶¹, o kitas iš germanų kilęs Manas (plg. „Odin fut un autre Mannus“⁶²) buvo Odinas, skandinavų įstatymų kūrėjas („istati[t]os“ Bd p. 174 ←„législateur“) ir religijos modernizuotojas⁶³.

Bd antrasis kultūrinis herojus, kaip sakyta, buvo Odinas⁶⁴. Nors Daukantas Bd germanus tapatino su lietuvių protėviais („pirmasis Rimionû rasztĩniks jau pĩrmaĩmijĩ ąmżiouie gĩmós Kristui gywenós minawo ajszkej Ziamajtius sawo garsemĩ rasztĩ Gĩrrionû budas (Germanorum mores) tajs żôdejs: „Zámajtej (Samnones) essąntis“ Bd p. 6), bet Bd įstatymų leidybos pradininkas ne Manas, bet, kaip buvo sakyta, Zamolksis. Odino, kaip antrojo įstatymų kūrėjo, valdymo metus Daukantas nukėlė į II a. pr. Kr.⁶⁵ („gywenęs ąmtramije amżiouie pĩrm gĩmimo Kristaus“)⁶⁶. Daukantas ankstesnės nuomonės apie Odino įsikūrimo metus rytinėje Baltijos jūros pakrantėje apie IV–V a. atsisakė, atrodo, būtent todėl, kad kiek nutoltų nuo Vaidevučio gyvenimo laikotarpio – VII a.:

Voigtas, remdamasis Ernstu Hennigu⁶⁷ (Georg Ernst Sigismund Hennig; 1749–1809), Odiną tapatino su Vaidevučiu: „der Preuſſiſche Waidewud und der vertriebene Odin entweder eine Perſon ſeyen oder gleichʒeitig doch wenigſtens in genauen Beʒiehungen ʒu einander ſtänden“⁶⁸, tačiau Daukantas šios minties neperėmė. Jis Vaidevutį laiko trečiuoju kultūriniu herojumi (Bd p. 175). Daukantui, matyt, buvo svarbu ir kiekybinis pirmykščių bendruomenių įstatymų kūrėjų rodiklis. Laikydamasis Johanno Gottfriedo Herderio (1744–1803) pirmykščių bendruomenių tapsmo tauta koncepcijos⁶⁹, siekė parodyti, kad lietuviai jau seniai buvo susibūrę į politinę bendruomenę ir turėjo įstatymus. Odinas yra siejamas su parlamentarizmo atsiradimu Šiaurės Europoje. Daukantas mano, kad lietuvių respublikinė organizacija nusistovėjo II a. pr. Kr., kai Odinas „įvedė įstatymą šaukti seimus įvairiems bendriems klausimams spręsti“⁷⁰: „Kajpogi isakęs swietou wajksciotì i kôpàs bej sóejmus ĩr tĩnaj ape ukes sawo rekałus terautijs“ (Bd p. 174). Daukantui Odinas galbūt atrodė patrauklus dėl to, kad jam įstatymas buvo svarbiau už valdžios sutelkimą vienose rankose.

Straipsnyje „De l’ère primitive des législations sacerdotales“ Odino bendruomenė vaizduojama kaip karių ir žinių. Didvyriai, kritę kovoje už pergalę, gyvena Valhale, mirusiųjų herojų buveinėje. Daukantas Bd nenurodė mirusiųjų salės⁷¹ pavadinimo, išvertė „żĩbąntió kałnó“ ← „le brillant Valhol“, bet šiaip originalo mintį perteikė gana tiksliai, pavyzdžiui:

Šioje citatoje Odino Asai Daukanto pavadinti „atmonai karęs-wirąj“. Daukantas, remdamasis lietuvių tautosakoje vartojamu skaičiumi devyni⁷³, patikslina, kad tų Odino kareivių galėjo būti ir devyni. Odino atlikta karybos reforma buvo gaji ne vieną šimtmetį. Daukantas skyriuje apie lietuvių karo meną rašo:

Straipsnyje taip pat rašoma, kad Odino žyniai suformavo sektinų pažiūrų, didingo genialumo žmonių visuomenę, persmelktą dieviškosios dvasios ir primityviosios religijos dogmų. Odinas sukūrė riterių instituciją, kuri savo susirinkimuose planuodavo naujas ekspedicijas. Visa tauta buvo Odinui atsidavusi ir klausydavo jo patarimo palikti gimtąjį kraštą ir tokiu pat pavyzdžiu kurti naujas imperijas⁷⁴. Daukantas šią mintį adaptavo:

Straipsnyje sakoma, kad Odinas savo pavyzdiniu elgesiu, kantrybe, ištverme tapo vokiečių ir skandinavų herojų prototipu, į kurį lygiavosi kitos kartos⁷⁵. Daukantas taip pat pažymėjo, kad senovės lietuviai siekė gyventi pagal Odino principus, esant būtinybei aukodavo save dievams, niekino vargus ir kančias (Bd p. 175). Svarbu pastebėti, kad straipsnyje, nurodoma, kad karališkosios Saksonijos ir Danijos šeimos, Merovingų dinastija ir langobardų princai įtraukė Odiną į savo genealogiją⁷⁶. Tokia autoriaus pastaba galbūt įkvėpė Daukantą, ir jis taip pat užbaigdamas mintį apie Odiną argumentavo:

Kitoje Bd vietoje informacija apie Odiną paimta iš Voigto Geschichte Preußens pirmojo tomo⁷⁷ (Bd p. 214, 219). Odiną Voigtas dar nurodė, kai aprašė padidėjusių skandinavų-gotų šeimų grįžimą į protėvynę⁷⁸. Daukantas, remdamasis Voigtu, Bd perteikia panašią mintį kaip IƵ, kad Odinas „buwęs ĩsz Ƶiamajtiû kĩlĩmo“, nukariavo Šiaurę, o po to „buwejnę Asgardo pĩlie pa Daugawie tórĩejęs“ (Bd p. 214)⁷⁹.

Daukantas, remdamasis Voigtu, Odiną Bd pavaizdavo kaip gebantį megzti prekybinius ryšius:

Ir paskutinį kartą Daukantas Odiną paminėjo pastebėdamas, kad jam mirus Šiaurėje („Sziaurie Odinou mĩros“) daugiau tokio masto asmenybių neatsirado. Nuorodos po šio teiginio nėra. Ji pažymėta („a)“) po gretimo sakinio. O dar kitame sakinyje kalbama jau apie IX a. įvykius:

Daukantas čia remiasi Ludwigo Albrechto Gebhardi’o (1735–1802) Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland⁸⁰. Nustatyta, kad remtasi tekstu 305 puslapyje⁸¹, kur kalbama apie IX a. įvykius. Pagal Daukanto koncepciją išeitų, kad po Odino, kuris, kaip manė Daukantas, gyveno II a. pr. Kr., iki vikingų žygių, vykusių IX a., Skandinavijoje garsių valdovų nebuvo. Toks autoriaus neapsižiūrėjimas gali turėti ne vieną paaiškinimą. Pirmiausia, kaip minėta, veikalas rašytas skubiai, išgyvenant brolio netektį. Antra, gausioje Odino istoriografijoje jo atvykimas į Šiaurę skirtingai traktuojamas. Yra autorių, kurie nurodo Odinų buvus ne vieną, todėl ir jų veiklos chronologija skirtinga. Daukantas, surinkęs nemažai informacijos apie Odiną iš antikinių autorių, kronikų, XVII–XVIII a. ir amžininkų istorikų darbų, archeologinių senovės pagonių garbinimo vietų bei kapaviečių kasinėjimų, pritaikęs ekstrapoliacijos metodą, surado argumentų, kurie leido Odiną inkorporuoti į lietuvių / baltų visuomenės kultūrinę proistorę. Jis norėjo parodyti, kad lietuvių protėviai gyveno brandų laikotarpį, turėjo reikšmingų kultūrinių herojų („Odino gudribęs istatĩmaj mokiusis swietą, kajp ukę sawą riedytĩ ir tejsybę kóżnam attĩjstĩ“, Bd p. 174) ir savitą religiją, o tai atspindėjo liaudies pasakojimai, patarlės, kalba. Tikėtina, kad Daukanto pasirinktas žodis būdas Herderio vartotam der Charakter „charakteris; dvasia“ išreikšti, gali būti siejamas su sanskrito Budha „pabudęs“, „nušvitęs“, „išmintingas“. Manytina, kad Daukantas buvo susipažinęs su darbais, kuriuose lygintas Odinas ir Budha⁸², ir laikydamasis požiūrio, jei lietuvių kalboje yra panašaus skambesio žodis, senovėje buvo ir reiškinys, Bd žodį būdas gausiai vartojo ir tradicinėmis reikšmėmis, ir terminuose tautos būdas, kalbos būdas.

Europos istoriografija rodo, kad ikiistoriniais laikais atskiros šeimos ar gentys galėjo būti akumuliuotos į politiškai ir kultūriškai stipresnių etnojunginių darinius, kurie turėjo įžymių valdovų ar aristokratinių klanų⁸³. Daukantas Bd pastebėjo, kad kartais lietuviai kviesdavo kitų bendruomenių karo vadus: „Kartajs pakielę sau karwedió arba atmonó swetĩmôs tautos wirą, kórsaj wĩssą waldę tórieię ĩr nierą rąndama rasztuse, idant Kurieju-Kuriejis but jo waldę mażĩnęs arba warżęs karè essąnt“ (Bd p. 204). Tyrimai rodo, kad romėnų ir ankstyvųjų Viduramžių etninė priklausomybė buvo lanksti, nulemta asmens gimimo vietos⁸⁴, o ne etninės tapatybės. Daukantas Bd Odiną laiko „Ƶiamajtiû kĩlĩmo“ (Bd p. 214), tokiu būdu savo skaitytojui parodydamas, kad dar prieš tūkstančius metų iš lietuvių kilo pasaulinės reikšmės lyderis⁸⁵, kurio (ne tik Gedimino ar Jogailos) palikuonys buvo ne vienos Europos karališkos šeimos pradininkai. Daukantui Odinas svarbus kaip vienas pirmųjų istorijoje, nors ir legendinėje, užfiksuotų įstatymų kūrėjų, kuris, kaip nurodo, Šiaurės Europos istorikai, gyveno ir veikė prie Dauguvos, ir sujungė daugelį, skirtingų etninių bendruomenių įstatymais, o ne tik savuoju autoritetu remdamasis. Šis požiūris į pilietinį bendruomenės, susidedančios iš skirtingų genčių, tapatumą turėjo formuoti didesnę lietuvių toleranciją kaimynams ir suvokimą, kad praeityje lietuvių protėviai ne tik turėjo bendrą istoriją su daugeliu grupių, bet ir garsų valdovą. Su Odinu Daukantas, kaip sakyta, siejo raginimą keliauti po pasaulį, perimti naudingas idėjas ir jas diegti savame krašte. Šiuo požiūriu Daukantas artimas Herderio⁸⁶ ir Rytų filosofijos tradicijai, kurioje savitumą raginama derinti su bendražmogiškais idealais. Saulius Pivoras teigia, kad „Daukanto politinė mintis didžiąja dalimi priklauso klasikinei politinio mąstymo tradicijai, kur pirmesnis yra ne individas ir jo teisė, o bendruomenė ir jos egzistavimo moraliniai-socialiniai pagrindai, suprantami kaip visuomeninės-politinės dorybės ar tiesiog dorybė (virtus).“⁸⁷

Daukantas, savo dėmesį sutelkęs į lietuvių ištakų paieškas indų, skandinavų tradicijoje, „surado“ motinos giminystę su Odinais. Tikėtina, kad Daukantas labiau džiaugėsi šiuo atradimu negu atstatyta, protėvių turėta bajoryste, kuri dėl europinių demokratėjimo tendencijų ir profesinių pasiekimų pagaliau tapo nebeaktuali. Šią mintį paremtų ir tai, kad jis Odino kaip bendro skandinavų-baltų⁸⁸ herojaus neatsisakė paskutiniame veikale Pasakojimas apej Wejkałus Letuwiû tautos senowie⁸⁹. Vienas iš Daukanto argumentų, kaip sakyta, buvo Žemaitijoje gausiai gyvenantys Odinai⁹⁰.

Daukantas nebuvo kokia retenybė, save dar XIX a. kildinusi iš Odino. Bene ryškiausias pavyzdys galėtų būti pirmojo JAV prezidento Georgo Washingtono (1732–1799) giminystė su Odinu. Prezidento biografijos autorius Albertas Wellesas, norėdamas parodyti, kad valstybė buvo kuriama kilmingos šeimos palikuonių, dar 1879 m. siejo Washingtoną su Odinu, pastebėdamas, kad jis yra 55 kartos palikuonis⁹¹.

Apibendrinimas

Daukantas, remdamasis pirmtakų tekstais, kaip būdinga romantikams, pasitelkęs vaizduotę, gausią ir įvairią legendinę Odino istoriją panaudojo lietuvių / baltų proistorei aptarti. Idėją, kad Odinas yra bendras skandinavų-baltų herojus, Daukantas parėmė Johanneso Voigto (1786–1863) Geschichte Preußens (1827, t. 1) tekstu. Voigtas, remdamasis danų-norvegų istoriku Peteriu Friedrichu von Suhmu (1728–1798), nurodė, kad Odinas prie Dauguvos įkūrė Asgardą. Daukantas Odino figūrą ir jo nuopelnus aprašė remdamasis prancūzų švietėjiško pobūdžio leidinyje Le Catholique (1826, Nr. 1) publikuotu straipsniu „De l’ère primitive des législations sacerdotales“.

Atrodo, Daukantas Odiną į lietuvių herojų panteoną įtraukė dėl dviejų priežasčių. Pirma, norėjo parodyti, kad dar priešistoriniais laikais lietuviai / baltai, vadovaujami Odino, buvo pasiekę aukštesnį civilizacijos laipsnį, turėjo unikalią religiją ir stiprią ūkės rėdą, teismus, pagrįstus naujais įstatymais. Odinas atliko karybos reformą, kurios rezultatai išliko ir Viduramžių Lietuvoje, ir lėmė lietuvių sėkmę kovose su kryžiuočiais bei stiprios valstybės sukūrimą.

Antra, Daukantas, atsižvelgdamas į straipsnyje „De l’ère primitive des législations sacerdotales“ pateiktą informaciją kaip vieną iš Odino baltiškumo argumentų nurodė Žemaitijoje gausiai gyvenančius žmones Odino pavarde. Nors nėra aptikta, kad Daukantas kur nors būtų tiesiai parašęs, kad jo motina Kotryna Odinaitė (gim. apie 1757–1766, mirė 1847) iš tų pačių Odinų, bet motinos antkapyje, Sankt Peterburge iškaltame, jis įrašė ir jos mergautinę pavardę. Daukantas galėjo viltis, kad kiekvienas, kuris ateityje vertintų jo darbus, lankytų jo tėviškę, Lenkimų bažnyčios šventoriuje ant motinos antkapio perskaitytų įrašą su palikta užuomina, kad jis unikalus istorikas, jo asmeninė istorija sutampa su Lietuvos, jis stojasi į jos pradininkų gretą kaip nacionalinės istoriografijos tėvas.

Literatūra

Anderson Carl Edlund, Formation and Resolution of ideological contrast in the Early History of Scandinavia, A Dissertation submitted for the degree of Doctor of Philosophy, University of Cambridge, Faculty of English, Department of Anglo-Saxon, Norse, & Celtic, 1999.

Baár Monika, Historians and Nationalism: East-Central Europe in the Nineteenth Century, Oxford: Oxford University Press, 2010.

[Bayer Theophilus Siegried], T. S. B., „Conversiones rerum Scythicarum temporibus Mithridatis Magni et paulo post Mithridatem“, in: Commentarii Academiae scientiarvm Imperialis Petropolitanae, t. V, Petropoli: Typis Academiae, 1738, p. 297–358, prieiga per internetą: https://www.biodiversitylibrary.org/item/113643#page/377/mode/1up.

Bayer Theophilus Siegried, „Diſſertatio de numo Rhodio in agro Sambienſi reperto, in qua ſimul quaedam nuper de numis Romanis in agro Pruſſico repertis cogitata retractuntur“, in: Opuscvla ad historiam antiqvam, chronologiam, geographiam et rem nvmariam spectantia, edidit Christ. Adolphus Klotzius, Halae: Typis et sumptibus Io. Iac. Curt, 1770, p. 492–510, prieiga per internetą: https://books.google.lt/books?id=OSJhAAAAcAAJ&pg=PR18&lpg=PR18&dq=Bayer++de+numo+Rhodio&source.

Bd – [Simonas Daukantas], BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû ĩszraszzę […] Jokyb’s Łaukys, Petropĩlie: Spaudinie pas C. Hintze, 1845.

Bončkutė Roma, „Simono Daukanto BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845) šaltiniai“, in: Archivum Lithuanicum, 2020, t. 22, p. 217–248.

Bončkutė Roma, „Johanneso Voigto Geschichte Preußens (1827–1839) nuorodos Simono Daukanto veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845)“, in: Archivum Lithuanicum, 2021, t. 23, p. 269–298.

Bončkutė Roma, „Rauda Simono Daukanto veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845)“, in: Darbai ir dienos, 2022, Nr. 77, p. 15–32.

Bončkutė Roma, „Daukanto odinianos šaltiniai“, in: Knygotyra, 2022, Nr. 79, p. 48–70.

Danilenka Siarhiej Ivanavich, „Asgard: geographical location and ethnic attribution“, in: Мистецтвознавство. Соцiальнi комуникацiï. Медiапедагогiка, t. VII, колективна монографiя, Киiв, Київський національний університет культури і мистецтв, Киiв: Київський національний університет культури і мистецтв, Факультет Кiно i телебачення 2019, p. 130–184

[Daukantas Simonas], Pasakojimas apej Wejkałus Lietuwiû tautos senowie kurɨ trumpaj apraszia Simonas Daukąntas Rasztinikas Pilozopios Magistras metuose 1850, 362 p. Rankraštis, autografas. VUB: f. 1, b. F 171.

Drb – [Simonas Daukantas], Darbay senuju Lituwiu yr Ƶemaycziu, 1822, 885 p. Rankraštis, vadinamasis Jurgio Platerio nuorašas, VUB RS, f. 1–D 104.

[Eckstein Ferdinand], „De la poésie des Lithuaniens“, in: Le Catholique, t. 1: ouvrage périodique dans lequel on traite de l’universalité des connaissances humaines sous le point de vue de l’unité de doctrine, publié sous la direction de M. le baron d’Eckstein, Paris: A. Sautelet et Cie, Libraires, Place de la Bourse, 1826, p. 431–449, prieiga per internetą: https://archive.org/details/lecatholiqueouvr11pari/page/n5/mode/2up.

[Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, in: Le Catholique, t. 1: ouvrage périodique dans lequel on traite de l’universalité des connaissances humaines sous le point de vue de l’unité de doctrine, publié sous la direction de M. le baron d’Eckstein, Paris: A. Sautelet et Cie, Libraires, Place de la Bourse, 1826, p. 450–487, prieiga per internetą: https://archive.org/details/lecatholiqueouvr11pari/page/n5/mode/2up.

Gebhardi Ludewig Albrecht, „Geſchichte von Liefland, Eſthland, Kurland und Semgallen“, in: Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland, von Auguſt Ludewig Schlözer und Ludewig Albrecht Gebhardi, Halle: bey Johann Jacob Gebauer, 1785, p. 301–528.

Gieda Aurelijus, „Daukantiana Eduardo Volterio palikime: Apuolės tema“, in: Senoji Lietuvos literatūra, t. 48: Daukantiana ir kiti tyrimai, sudarė ir parengė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 95–123.

[Gobineau Arthur], Histoire des Perses, d’après les auteurs orientaux, grecs et latins et particulièrement d’après les manuscrits orientaux inédits, par le comte de Gobineau, t. 1, Paris: Henri Plon, 1869.

Griškaitė Reda (sud.), Simono Daukanto raštai. Laiškai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, pratarmė, įvadas, laiškų parengimas, vertimas, Teodoro Narbuto laiškų vertimas, Reda Griškaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

Groddeck Gottfried Ernst, „Disputatio Getae ΑΘANATIZONTEΣ, sive de immortalitatis, quam Getis persuasisse dicitur Zamolxis, ratione“, in: Praelectiones in Universitate Litterarum Caesarea Vilnensi a kalendis septembribus a. MDCCCXVIII ad pridie kal. ąuintiles a. MDCCCXIX habendae, Vilnae: Typis J. Zawadski, [1819], p. 3–13.

Hennig Ernst, „Odin und Waidewut. Eine hiſtoriſche Parallele“, in: Ruthenia, oder: Dritter Jahrgang der St. Petersburgſche Monatsſchrift, herausgegeben von F. E. Schroeder und F. B. Albers, Dritter Band, St. Petersburg und Mitau: im Verlage der Herausgegeber, Monat Oktober, 1807, p. 131–145, prieiga per internetą: https://download.digitale-sammlungen.de/pdf/16434521458888bsb10616502.pdf.

Ilany Ofri, „‘Is Judah indeed the Teutonic Fatherland?’ The Debate over the Hebrew Legacy at the Turn of the 18th Century“, in: Naharaim – Zeitschrift für deutsch-jüdische Literatur und Kulturgeschichte, t. 8, Berlin, Boston: De Gruyter, 2014, Nr. 2, p. 1–17.

IƵ – Simonas Daukantas, ISTORYJE ƵEMAYTYSZKA; [Ryga], [1831–1834], 553 lap. Rankraštis, autografas, in: LLTIB, f. 1 – SD 2.

Janulaitis Augustinas, Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), (Iš „Lietuvių tautos“), Vilniuje: Martyno Kuktos spaustuvėje, 1913.

Jordanas, Apie getų kilmę ir žygius, arba Getika = De origine actibusque getarum, seu Getica, Christiana tempora IV, iš lotynų kalbos vertė Veronika Gerliakienė, įvadą, lotyniško teksto redakciją ir komentarus parašė Darius Alekna, Vilnius: Žara, 2017.

Krakow Annette, „Joachim Lelewel’s Edda of 1807“, in: Folia Scandinavica, Poznań, 2017, t. 22, p. 30–47.

Lassen Annette, Odin’s Ways. A Guide to the Pagan God in Medieval Literature, translated by Helen F. Leslie-Jacobsen and Margaret Cormack, original title: Odin på kristent pergament: En teksthistorisk studies, first published in English, New York: by Routledge, 2021. Skaitmeninė versija 2021 m. gruodžio 14 d.

Löchte Anne, Johann Gottfried Herder. Kulturtheorie und Humanitätsidee der Ideen, Humanitätsbriefe und Adrastea. (Epistemata. Reihe Literaturwissenschaft 540), Würzburg: Königshausen & Neumann, 2005.

Ma – [Simonas Daukantas], Marguminai [įvairių išrašų ir pastabų įvairiomis kalbomis rinkinys], 241 p. Rankraštis, autografas, in: LLTIBR: f. 1 – SD 27.

Mallet Paul Henri, Introduction à l’histoire de Dannemarc, ou l’on traite de la religion, des loix, des moeurs & des usages des anciens Danois, par Mr. Mallet […], A Copenhague: De l’imprimerie des Héritiers de Berling, par L.H. Lillie, MDCCLV [1755], prieiga per internetą: https://archive.org/details/gri_33125011171929/page/n19/mode/2up.

Milinkevičiūtė Daiva, Imperatoriškojo Vilniaus universiteto (1803–1832) profesorių ir adjunktų kolektyvinė biografija. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija H 005, Vilnius, 2020.

Narbutas Teodoras, Lietuvos tautos istorija, Rimanto Jaso vertimas į lietuvių kalbą, t. 1, Vilnius: Mintis, 1992.

Narbutas Teodoras, Lietuvos tautos istorija, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, t. 2, Vilnius: Mintis, 1995.

O’Donoghue Heather, From Asgard to Valhalla. The Remarkable History of the Norse Myth, London, New York: I. B. Tauris, 2007.

Patackas Gintaras, „Gotai ir baltai. Arba kodėl gotai nėra baltai ir kodėl pavojinga ieškoti ten, kur nepametei“, in: Naujasis židinys-Aidai, 2008, Nr. 1–2 , p. 38–41.

Pivoras Saulius, Virtus Lituana: Politinė mintis Simono Daukanto istoriografijoje, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2022.

Puhvel Jaan, Lyginamoji mitologija, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

Revel Jacques, „The Uses of Comparison: Religions in the Early Eighteenth Century“, in: Bernard Picart and the First Global Vision of Religion, ed. Lynn Hunt, Margaret Jacob und Wijnand Mijnhardt, Los Angeles, Ca: Getty Publications, 2010, p. 331–347, prieiga per internetą: https://books.google.ltbooksid.

Rochette Raoul, „Notice sur quelques objets en or trouvés dans un tombeau de Kertsch en Crimée“, in: Journal des Savans, Janvier, Paris: de l’imprimerie Royale, 1832, p. 45–54, prieiga per internetą: https://gallica.bnf.fr/ark:/12148/bpt6k110180g?rk=21459;2#.

Siestrzencewicz-Bohusz Stanisław, Précis des recherches historiques sur l’origine des esclavones ou slaves, et des sarmates. Et sur les époques de la conversion de ces peuples au Christianisme, par Mg. Stanisławe Siestrencewicz de Bohusz […], seconde édition revue, St. Pétersbourg: de l’imprimerie de l’Academie Russe Imperiale, 1824.

Siestrzencewicz-Bohusz Stanisław, Histoire du Royaume de la Chersonese Taurique, […]. Seconde édition revue, St. Pétersburg: de l’imprimerie de l’Académie Impériale Russe, 1824, prieiga per internetą: https://archive.org/details/histoireduroyau00siesgoog.

Sikka Sonia, Herder on Humanity and Cultural Difference: Enlightened Relativism, Cambridge: Cambridge University Press, 2011.

Schnurbein von Stefanie, Norse Revival: Transformations of Germanic Neopaganism, Studies in Critical Research on Religion, ed. Warren S. Goldstein, (ser. Studies in Critical Research on Religion, t. 5), Leiden, Boston: BRILL, 2016.

Subačius Giedrius, Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021.

Tacitas Publijus Kornelijus, Rinktiniai raštai, iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė, Janina Mažiulienė, Vilnius: Vaga, 1972,

Welles Alberti, The Pedigree and History of the Washington Family: derived from Odin, the Founder of Scandinavia, B.C. 70, Involving a Period of Eighteen Centuries, and Including Fifty-Five Generations, down to General George Washington, First President of the United States, New-York: Society Library, 1879.

Witczak Krzysztof Tomasz, Kaczyńska Elwira, „Die germanische Mythosgestalt *Askiz in der Germania von Cornelius Tacitus und in altnordischen Quellen“, in: Brünner Beiträge zur Germanistik und Nordistik, 2015, t. 29, Nr, 1, p. 19–31.

Федченко Олег Дмитриевич, „Асы: длинный путь от Волги до Скандинавии“, NovaInfo.Ru (Электронный журнал) 2020, p. [1–9], prieiga per internetą: https://www.academia.edu/42723864/Асы_длинный_путь_от_Волги_до_Скандинавии.

Поповъ Михаилъ Ивановичъ, Досуги, или Собранiе сочиненiй и переводовъ, t. 1, Санктпетербургъ: Академiя наукъ, 1772.

Шапошников Александр Константинович, Языковые древности Северного Причернеморья: Этимология языковых реликтов Северного Причерноморья. Диссертация на соискание ученой степени доктора филологических наук, Москва, 2007.

Трубачев Олег Николаевич, Indoarica в Северном Причерноморье. Реконструкция реликтов языка. Этимологический словарь, Москва: Наука, 1999.

Храпунов Николай Иванович, „Легенда о Гикии, Станислав Сестренцевич-Богуш и Екатерина II“, in: Stratum plus, Nr. 4: Natural and Cultural Oecumene, ed. by Oleg V. Sharov, Michel M. Kazanski, Санкт Петербург-Кишинев-Одесса-Бухарест, 2021, p. 299–331.

Roma Bončkutė

Odin in Daukantas’s Pantheon

The article discusses the idea, proposed by Simonas Daukantas (1793–1864), that Odin was the second moderniser of the Lithuanian/Baltic society of the second century BC. The article first examines Daukantas’s interest in Odin’s history and introduces Daukantas’s extracts from various sources. Daukantas outlined the information about archaeological findings near the Black Sea, which are evidence of previous contacts of local inhabitants, in particular from Crimea, with the peoples on the Baltic coast (amber jewellery), about stone records with the names of Hermes and Mercury, about Odin’s origin, migration, and religion. Daukantas’s notes from the books he had read show that he was familiar with the comparative studies on the Eastern and Germanic-Scandinavian mythologies published in Europe at the end of the eighteenth century and in the first decades of the nineteenth century. Daukantas was influenced by the interest of the German Romantics in Scandinavian mythology and its comparison with the Germanic tradition.

The article discusses how Odin is depicted in BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (The Character of the Early Lithuanians, Samogitians, and Highlanders;1845). He used Geschichte Preußens (The History of Prussia; 1827, vol. 1) by Johannes Voigt (1786–1863) to support the idea that Odin was a shared Scandinavian-Baltic hero. Resorting to the works of the Danish-Norwegian historian Peter Friedrich von Suhm (1728–1798), Voigt claimed that Odin founded Asgard near the Daugava River.

The article for the first time compares the figure of Odin as envisioned by Daukantas with the source from the 1826 edition of the Le Catholique magazine. Based on the article ‘De l’ère primitive des législations sacerdotales’ about the pagan priests of primitive societies, published in the first issue of this magazine, Daukantas portrays Odin as the creator of new laws and religions in the Lithuanian/Baltic society, which worshiped one supreme god Tėvūnas (Father), also called Perūnas (Thunder). One of the most significant arguments is that there are still people living today in Lithuania and Samogitia who have the surname ‘Odinas’. Daukantas’s mother herself was Odinaitė. Having introduced Odin to the pantheon of Lithuanian cultural heroes, Daukantas linked his individual mythology to Odin, who was considered to have been not only a talented warlord, a creator of new societal laws, a reformer of the institution of pagan priests, but also an inventor of writing, a poet, and an excellent orator. The possible kinship Daukantas perceived to have had with Odin allowed him to create an individual mythology and, supposedly, consider himself a unique historian charged with the special task of rescuing Lithuanians from stagnation by recalling their glorious past.

Keywords: Simonas Daukantas; Odin; legendary history; sources; cultural hero; mythology.

¹Plg. latvių veiksmažodis runāt „kalbėti“ ir daiktavardis runa „pokalbis, kalba, kalbėjimas“.

²Gintaras Patackas sako: „Simono Daukanto istoriografinių idėjų, gana profesionalių, iš esmės teisingų ir iki dabar beveik galiojančių“. Žr.: Gintaras Patackas, „Gotai ir baltai. Arba kodėl gotai nėra baltai ir kodėl pavojinga ieškoti ten, kur nepametei“, in: Naujasis židinys-Aidai, 2008, Nr. 1–2 , p. 38.

³Plg. Aurelijus Gieda, „Daukantiana Eduardo Volterio palikime: Apuolės tema“, in: Senoji Lietuvos literatūra, t. 48: Daukantiana ir kiti tyrimai, sudarė ir parengė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 95–123.

⁴Augustinas Janulaitis, vienas pirmųjų Daukanto gyvenimo ir darbų tyrėjų, atkreipė dėmesį kad jo motina buvo iš „Odinų (Odyniec)“, o kitoje vietoje atpasakojo istoriko laišką Teodorui Narbutui: „Beieškodamas lietuvių vardo pakelti, jisai dažnai svajones, pasakas laikė faktais. Jisai tikrai sako buvus Zomolkį, getų įstatymų davėją, skaito jį lietuviu, sako „pats Grodeck tat pripažinęs“, kitas senovės įstatymų davėjas kuris nukariavęs švedus ir šiaurę, Odinu vadinamas, taip pat tikrai gyvenęs ant žemės, jis buvęs lietuvis: juk Lietuvoj ir dabar pilna esą Odinų padermės. „Tasai Odinas esąs visų lietuvių kunigaikščių patriarchu“. Pats švedų, arba žuvėdų, vardas rodąs jų lietuvybę, todėl ne Švedija buvusi „vagina gentium“ (tautų motyna), iš kurios išeidavo pasaulio užkariautojai, o Lietuva, aną gi dalyką pramanęs viduramžės išmislas, o ypač XV amžiaus.“ Žr. Augustinas Janulaitis, Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), (Iš „Lietuvių tautos“), Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė, 1913, p. 11, 32.

Ir, pavyzdžiui, Saulius Pivoras monografijos Virtus Lituana: Politinė mintis Simono Daukanto istoriografijoje (Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2022) asmenvardžių rodyklėn Vaidevutį įtraukė (p. 173), o Odiną praleido, nors apie jį rašo p. 76.

⁵Monika Baár, Historians and Nationalism: East-Central Europe in the Nineteenth Century, Oxford: Oxford University Press, 2010, p. 178.

⁷Naujausias tyrimas Odino recepcijos tema žr.: Annette Lassen, Odin’s Ways. A Guide to the Pagan God in Medieval Literature, translated by Helen F. Leslie-Jacobsen and Margaret Cormack, original title: Odin på kristent pergament: En teksthistorisk studies, first published in English, New York: by Routledge, 2021. Skaitmeninė versija 2021 m. gruodžio 14 d.

⁸Bernard de Fontenelle (1657–1757) savo esė De l’origine des fables (Apie mito kilmę, 1724) pirmą kartą pasiūlė į pasakas, mitus, prietarus pažiūrėti kaip į ikiistorinių žmonių primityvų bandymą paaiškinti pasaulį ir davė pradžią mitų, kaip istorijos šaltinių, tyrimams. Žr. Jacques Revel, „The Uses of Comparison: Religions in the Early Eighteenth Century“, in: Bernard Picart and the First Global Vision of Religion, ed. Lynn Hunt, Margaret Jacob und Wijnand Mijnhardt, Los Angeles, Ca: Getty Publications, 2010, p. 341, prieiga per internetą: https://books.google.ltbooksid=JpjyRMuVxC4C&pg=PA341&lpg=PA341&dq=Bernard+de+Fontenelle+On+the+Origin+of+Fables&source=bl&ots=Kd39ohqBqe&sig=ACfU3U36BfPMkjovUABDmWLLLP9y4AFXjA&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwjXq8qgur0AhWISfEDHY6bBjIQ6AF6BAgYEAM#v=onepage&q=Bernard%20de%20Fontenelle%20On%20the%20Origin%20of%20Fables&f=false.

⁹[Simonas Daukantas], Darbay senuju Lituwiu yr Ƶemaycziu, 1822, 885 p. Rankraštis, vadinamasis Jurgio Platerio nuorašas, in: VUB RS, f. 1–D 104.

¹⁰Daiva Milinkevičiūtė jį pavadino Heinrichu: „Vokiečių medikų grupėje išsiskiria E. G. Groddeckas, kuris studijavo filologiją Getingeno universitete 1782 m. Čia nuo 1763 m. Heinrichas Heine skaitė filologijos seminarą […]“. Žr. Daiva Milinkevičiūtė, Imperatoriškojo Vilniaus universiteto (1803–1832) profesorių ir adjunktų kolektyvinė biografija. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija ir archeologija H 005, Vilnius, 2020, p. 103.

¹¹Annette Krakow, „Joachim Lelewel’s Edda of 1807“, in: Folia Scandinavica, Poznań, 2017, t. 22, p. 36.

¹²Gottfried Ernst Groddeck, „Disputatio Getae ΑΘANATIZONTEΣ, sive de immortalitatis, quam Getis persuasisse dicitur Zamolxis, ratione“, in: Praelectiones in Universitate Litterarum Caesarea Vilnensi a kalendis septembribus a. MDCCCXVIII ad pridie kal. ąuintiles a. MDCCCXIX habendae, Vilnae: Typis J. Zawadski, [1819], p. 3–13.

¹⁴Paul Henri Mallet, Introduction à l’histoire de Dannemarc, ou l’on traite de la religion, des loix, des moeurs & des uſages des anciens Danois, par Mr. Mallet, Profeſſeur Royal de Belles-Lettres Françoiſes, Membre de l’Académie des Sciences et Belles-Lettres de Lyon, A Copenhague: De l’imprimerie des Héritiers de Berling, par L. H. Lillie, MDCCLV [1755], prieiga per internetą: https://archive.org/details/gri_33125011171929/page/n19/mode/2up [žiūrėta 2022 03 15].

¹⁵[Joachim Lelewel], Edda czyli Księga religii dawnych Skandynawii mięszkańców, w Wilnie: Nakładem i drukiem Józefa Zawadskiego Akademii zwyczaynego drukarza, 1807.

²²Ibid., p. 9–10: „To przyyście miało się odbydź pod dowództwem Syga który iest za Odyna Wzięły.“

²³Daukantas pratarmės pradžioje rašo: „Arba ką sakitum ansay yszmyntyngas Skytas, atsysiedys ant kapu, weyziedamas i tólymus sawa popósunius Létuweys, Ƶemayteys, Prusays, Łatweys, Joudwieżeys, Kurżemeys, pramyntus, yr paskandyntus gałżudiese, apwérgtus yr tarp giwolu paskaytitus? Negut pasygaylys jų, ysztartum su paskuju apgynieju Rimionu luosibes, tus żodżius: „O doribe, tuszcziu esy żodżiù szioje pasaulie!“ [pabraukta rankraštyje – R. B.]: Drb p. 2–3.

²⁴[Simonas Daukantas], ISTORYJE ƵEMAYTYSZKA, [Ryga], [1831–1834], 553 lap. Rankraštis, autografas, in: LLTIB, f. 1 – SD 2.

²⁵Apie Daukanto darbą su šaltiniais žr. Roma Bončkutė, „Simono Daukanto BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845) šaltiniai“, in: Archivum Lithuanicum, 2020, t. 22, p. 217–248.

²⁶Johannes Voigt, Geſchichte Preuſſens, von den älteſten Ʒeiten bis ʒum Untergange der Herrſchaft des deutſchen Ordens, von Johannes Voigt. Erſter Band. Die Ʒeit des Heidenthums, Königsberg: im Verlage der Gebrüder Bornträger, 1827, p. 198.

³⁰Plg. Ofri Ilany, „’Is Judah indeed the Teutonic Fatherland?’ The Debate over the Hebrew Legacy at the Turn of the 18th Century“, in: Naharaim – Zeitschrift für deutsch-jüdische Literatur und Kulturgeschichte, Berlin, Boston: De Gruyter, 2014, t. 8, Nr. 2, p. 1–17; Stefanie von Schnurbein, Norse Revival: Transformations of Germanic Neopaganism, (ser. Studies in Critical Research on Religion, t. 5), ed. Warren S. Goldstein, Leiden, Boston: BRILL, 2016.

³¹[Simonas Daukantas], Marguminai [įvairių išrašų ir pastabų įvairiomis kalbomis rinkinys], 241 p. Rankraštis, autografas, in: LLTIBR: f. 1 – SD 27. Plačiau apie Ma išrašų datavimą: Giedrius Subačius, Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021, p. 141–178; 183; 192; 269–346.

³²Apie šaltinius žr.: Roma Bončkutė, „Daukanto odinianos šaltiniai“, in: Knygotyra, 2022, Nr. 79, p. 48–70.

³³Straipsnio autorė Bd rašymą sieja su veikalo rašymo skuba siekiant išleisti nors vieną Lietuvos istoriją, kol jo valdžia nesurado kaip Aleksandro Daukanto brolio, kuris, įtartas ryšiais su nelegaliomis Simono Konarskio pasipriešinimo valdžiai grupuotėmis, buvo suimtas ir 1842 m. pradžioje nusižudė. Tikėtina, nustačius giminystės ryšius, būtų prasidėjęs Daukanto tardymas, kuris būtų žymėjęs karjeros ir tuo pačiu istorijos tyrimų galimybės pabaigą. Plg.: Roma Bončkutė, „Johanneso Voigto Geschichte Preußens (1827–1839) nuorodos Simono Daukanto veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845)“, in: Archivum Lithuanicum, 2021, t. 23, p. 287–288. Eadem, „Rauda Simono Daukanto veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845)“, in: Darbai ir dienos, 2022, Nr. 77, p. 18–22.

³⁴Daukantas Bd getus laiko lietuvių protėviais, o gotus – gudų (Bd p. 3–4).

³⁵Teodoras Narbutas nepalaikė minties, kad Odinas buvo alanas. Jis manė, kad „skandinavų-asų protėviai nepalyginti seniau turėjo atvykti į Skaniją iš už Dono“, „[…] per Lapiją į Skandinaviją arba į Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvykimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant.“ Žr. Teodoras Narbutas, Lietuvos tautos istorija, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, t. 2, Vilnius: Mintis, 1995, p. 39.

³⁶Graikų Hermis atitiko romėnų Merkurijų. Odinas romėnų autorių daugiausia minėtas tokiais adaptuotais vardais kaip Merkurijus, Marsas. Merkurijus buvo pasirinktas, nes jiems abiem priskiriami kai kurie požymiai sutapo. Pavyzdžiui, abu buvo garbinami keliautojų, buvo prekybos globėjai, dievų pasiuntiniai, lydėjo sielas į anapusinį gyvenimą, abu – išradingi ir pasižymintys gera iškalba. Be to, Odino garbei buvo pavadintas trečiadienis (sen. skand. óðinsdagr, sen. angl. wodnesdæg), kuris lotynų kalendoriuje atitiko Merkurijaus dieną (dies Mecurii). Germanai savaitės dienų pavadinimus kopijavo nuo romėnų. Odino pakeitimas Merkurijumi ar Marsu Viduramžių ir vėlesniems autoriams buvo žinomas, ir jie to laikėsi. Žr. Annette Lassen, op. cit., p. 51.

JordanoGetikos vertimo į lietuvių kalbą („Gotai, susidūrę su senaisiais Dakijos ir Trakijos gyventojais, galėjo perimti ir jų dievus, taip pat ir Marsą“) komentare apie gotų Marsą klaidingai nurodoma, kad tai romėnų dievas: Jordanas, Apie getų kilmę ir žygius, arba Getika = De origine actibusque getarum, seu Getica, Christiana tempora IV, iš lotynų kalbos vertė Veronika Gerliakienė, įvadą, lotyniško teksto redakciją ir komentarus parašė Darius Alekna, Vilnius: Žara, 2017, p. 108–109.

³⁷Žr. Raoul Rochette, „Notice sur quelques objets en or trouvés dans un tombeau de Kertsch en Crimée“, in: Journal des Savans. Année 1932, Paris: de l’imprimerie Royale, p. 45–54, prieiga per internetą: https://gallica.bnf.fr/ark:/12148/bpt6k110180g?rk=21459;2#

³⁸Михаилъ Ивановичъ Поповъ, Досуги, или Собранiе сочиненiй и переводовъ, частъ 1, Санктпетербургъ: Академiя наукъ, 1772.

³⁹Žr. Giedrius Subačius, op. cit., p. 143–148.

⁴⁰Pavyzdžiui, Julijaus Cezario Commentarii de Bello Gallico, Publijaus Kornelijaus Tacito (~56–120) veikale Germania (98) ir kt. veikaluose. Žr. Annette Lassen, op. cit., p. 51–52.

⁴¹Stanisław Siestrzencewicz-Bohusz, Précis des recherches historiques sur l’origine des esclavones ou slaves, et des sarmates. Et sur les époques de la conversion de ces peuples au Christianisme, par Mg. Stanisławe Siestrzencewicz de Bohusz […]. Seconde édition revue, St. Pétersbourg: de l’imprimerie de l’Academie Russe Imperiale, 1824.

⁴³Plg. Theophilus (Gottlieb) Siegfriedas Bayer straipsnyje plačiai aptaria Odino istoriją, primena, kad yra sena nuomonė, kad Othinus buvo trojėnų kilmės: Priamo dukros palikuonis Trakijoje. Jų buvo ne vienas, jis sieja Odiną ir su budinais. Žr. T. S. B., „Conversiones rerum Scythicarum temporibus Mithridatis Magni et paulo post Mithridatem“, in: Commentarii Academiae scientiarvm Imperialis Petropolitanae, t. V, Petropoli: Typis Academiae, 1738, p. 297–358.

⁴⁴Stanisław Siestrzencewicz-Bohusz, Histoire du Royaume de la Chersonese Taurique, […]. Seconde édition revue, St. Pétersburg: de l’imprimerie de l’Académie Impériale Russe, 1824, prieiga per internetą: https://archive.org/details/histoireduroyau00siesgoog.

⁴⁵Siestrzencewiczius, atrodo, po šios kelionės parašė tragediją „Gicya w Taurydzie: Tragedia“. Iki 1789 m. jis pusiasalyje lankėsi ir dar kartą. Žr.: Николай Иванович Храпунов „Легенда о Гикии, Станислав Сестренцевич-Богуш и Екатерина II“, in: Stratum plus, Nr. 4: Natural and Cultural Oecumene, ed. by Oleg V. Sharov, Michel M. Kazanski, Санкт Петербург-Кишинев-Одесса-Бухарест, 2021, p. 325.

⁴⁹Adomas Brėmenietis (mirė ~1081) savo darbe Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum (~1075) Odiną vadino Marsu, nes jam buvo svarbu iškelti puikaus karvedžio požymius.

⁵⁰Bd remiantis Brėmeniečiu, rašoma: „Jr tajp rasztĩnikas pradioie 11-toio ąmżiaus gywenós raszo: pilnĩ jû kĩjmaj yra kónegû, żyniû, burtinikû, żawietinikû, zokanikû apdarĩ: ĩsz wĩssos pasaulęs rasi tĩnaj sóeiusiû praszalejtiû terautĩjs nu jû ape sawą lykomą, nes par wĩs daugesnej Grekonû ĩr Jspanu jautotĩjs sawo atentęs“ (Bd p.117).

⁵¹[Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, in: Le Catholique, t. 1: ouvrage périodique dans lequel on traite de l’universalité des connaissances humaines sous le point de vue de l’unité de doctrine, publié sous la direction de M. le baron d’Eckstein, Paris: A. Sautelet et Cie, Libraires, Place de la Bourse, 1826, p. 450–487, prieiga per internetą: https://archive.org/details/lecatholiqueouvr11pari/page/n5/mode/2up.

⁵³Straipsnyje, remiantis Martyno Liudviko Rėzos (Martin Ludwig Jedemin Rhesa, 1776–1840) mintimis, palankiai vertinama ir gana detaliai aptariama lietuvių tautosaka: [Eckstein Ferdinand], „De la poésie des Lithuaniens“, in: Ibid., p. 431–449.

⁵⁵[Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, p. 450.

⁵⁶Ariman / Ahriman iš Angra Mainyu, (Avestoje „griaunanti dvasia“; Vidurio persų Ahriman „piktoji, griaunanti dvasia“, atspindėta dualistinėje zoroastrizmo doktrinoje. Remiantis seniausia mito versija, jis yra Šventosios Dvasios Spenta Mainyu brolis dvynys ir abu buvo Ahura Mazdā (Ormizd arba Ormazd), Išmintingojo Viešpaties ir aukščiausios zoroastrizmo dievybės, sūnūs. XIX a. tekstuose žodis Arimanas traktuojamas ir kaip laisvi žmonės, pavyzdžiui, „Les Germains le prenaient également, mais ils ont fini par le laisser à la classe inférieure de leurs honunes libres, les Arimans, et il s’est perdu“ (Vokiečiai taip pat jį [žodį Arijas] perėmė, bet galiausiai paliko žemesnei savo laisvųjų žmonių klasei, arimanams, ir jį prarado). Žr. [Arthur Gobineau], Histoire des Perses, d’après les auteurs orientaux, grecs et latins et particulièrement d’après les manuscrits orientaux inédits, par le comte de Gobineau, t. 1, Paris: Henri Plon, 1869, p. 3.

⁵⁷[Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, p. 478.

⁵⁸Daukantas, kaip Apšvietos mokintinis, į religiją žiūrėjo gana filosofiškai. Tai atsispindi iki 1841 m. rašytuose tekstuose. O 1842 m. išleistoje skaitymo pradmenis suteikiančioje knygelėje randame ne tik tradiciškai tokio pobūdžio darbuose spausdintas maldas, katekizmą, bet ir chrestomatinėje dalyje vyraujančius tikėjimo klausimus. Autoriaus grįžimą prie tikėjimo, poreikį apmąstyti brolio pasirinkimą nusižudyti liudija precedentas: būdamas pasaulietis, jis parengė ir rankraštyje paliko Katalikų bažnyčios cenzūruotą maldaknygę.

⁵⁹Iš konteksto suprantame, kad remtasi Germanija. Žr. Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai, iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė, Janina Mažiulienė, Vilnius: Vaga, 1972, p. 5–6. Kaip sako Puhvelas: „Iš esmės Tacitas yra svarbiausias mūsų duomenų apie senovės germanų gentis šaltinis“ (Jaan Puhvel, Lyginamoji mitologija, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 188).

⁶⁰Plg. Sturlusonas Munoną / Menoną laiko vienu iš 12 Trojos konungų, kuris vedė Prijamo dukrą Troją (Tróán) ir jų sūnus Toras (Trobr / Thor) buvo auginamas Trakijoje, kur užgrobė valdžią, o jo palikuonis (18-tos kartos) Odinas su Asais iškeliavo ieškoti šlovės: Siarhiej Ivanavich Danilenka, „Asgard: geographical location and ethnic attribution“, in: Мистецтвознавство. Соцiальнi комуникацiï. Медiапедагогiка, t. VII, колективна монографiя, Киiв: Київський національний університет культури і мистецтв, Факультет Кiно i телебачення 2019, p. 131–132.

⁶¹[Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, p. 477.

⁶²„Odin fut un autre Mannus, et reproduisit les mêmes dogmes sous une forme probablement rajeunie, car elle semble avoir été influencée et déterminée par une révoliution sociale de la haute Asie, d’où le culte d’Odin est parti pour se répandre jusque dans les régions septentrionales de notre continent“ (Odinas buvo kitas Manas ir atkartojo tas pačias dogmas tikriausiai atnaujinta forma, nes atrodo, kad jį paveikė ir jo pažiūras nulėmė socialinė revoliucija aukštutinėje Azijoje [tarp Vidurinės Azijos, Sibiro ir Himalajų, t. y. apima ir Tibetą], iš kur Odino kultas išplito iki šiaurinių mūsų žemyno regionų): [Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, p. 477–478.

⁶⁴Tacitas nurodo, kad Odisėjas ilgų kelionių metu buvo atneštas į Baltiją („Oceanum“) ir kairiajame Reino krante įkūrė Asciburgą („Asciburgium“), kur buvo atrastas jam skirtas aukuras (De origine Germanorum 3, 2–3). Tacitas tekste adaptuotais vardais kalba apie germanų dievus Merkurijų, Heraklį, Marsą, Isidę (De origine Germanorum 9, 1–3). Tai rodytų, kad jau I a. rytinėje Baltijos pakrantėje būta Odino kulto. Žr. Publijus Kornelijus Tacitas, op. cit., p. 6, 9–10. Tiesa, Asciburgo (dab. Asberg, netoli Diuseldorfo) pavadinimas nėra siejamas su Asais, nors pripažįstama, kad Tacitas Odiną mini Merkurijaus vardu (žr. Krzysztof Tomasz Witczak, Elwira Kaczyńska, „Die germanische Mythosgestalt*Askiz in der Germania von Cornelius Tacitus und in altnordischen Quellen“, in: Brünner Beiträge zur Germanistik und Nordistik, 2015, t. 29, Nr. 1, p. 21.

⁶⁵XVIII–XIX a. istoriografijoje Odino kelionės iš Azijos į Europą lokalizacija ir datavimas labai įvairuoja. Šiandien manoma, kad germanų pasaulyje Odino kultas įsitvirtino iki IV a., o Skandinavijoje jis darėsi vis svarbesnis vikingų laikais. Žr. Carl Edlund Anderson, Formation and Resolution of ideological contrast in the Early History of Scandinavia, A Dissertation submitted for the degree of Doctor of Philosophy, University of Cambridge, Faculty of English, Department of Anglo-Saxon, Norse, & Celtic, 1999, p. 47, 52.

⁶⁶Bayeris rašo, kad Odinas iš Azijos išsikėlė 77 m. pr. Kr., o kaip tik tuo metu į Prūsijos ir Lietuvos žemes atsikėlė alanai, galindai, sudinai. Odinas švedus išmokęs laidojimo papročių. Žr. Theophilus Siegfried Bayer, „Diſſertatio de numo Rhodio in agro Sambienſi reperto, in qua ſimul quaedam nuper de numis Romanis in agro Pruſſico repertis cogitata retractuntur“, in: Opuscvla ad historiam antiqvam, chronologiam, geographiam et rem nvmariam spectantia, edidit Christ. Adolphus Klotzius, Halae: Typis et sumptibus Io. Iac. Curt, 1770, p. 505, 507.

⁶⁷Ernst Hennig, „Odin und Waidewut. Eine hiſtoriſche Parallele“, in: Ruthenia, oder: Dritter Jahrgang der St. Petersburgſche Monatsſchrift, herausgegeben von F. E. Schroeder und F. B. Albers, Dritter Band, St. Petersburg und Mitau: im Verlage der Herausgegeber, Monat Oktober, 1807, p. 131–145, prieiga per internetą: https://download.digitale-sammlungen.de/pdf/16434521458888bsb10616502.pdf.

⁶⁸Johannes Voigt, op. cit., p. 141 (žr. išnaša 7).

⁶⁹Herderis manė, kad juo mažiau civilizuota tauta, juo tvirčiau ji kūnu ir siela susijusi su savo kraštu ir klimatu, o aukštesnėje evoliucijos pakopoje žmonija susikuria religiją ir įstatymus. Atitinkamai žmogus pirmykštėse pakopose turi ryškiau išreikštą identitetą, o siekdamas aukštesnio kultūros lygmens turėtų ugdytis universalius, visai žmonijai būdingus idealus, kuriuos apima žodis humanizmas – laisvė, lygybė, moralė. Žr. Johann Gottfried Herder, Idėjos žmonijos istorijos filosofijai, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, t. 1, Vilnius: Margi raštai, 2020, p. 148; Anne Löchte, Johann Gottfried Herder. Kulturtheorie und Humanitätsidee der Ideen, Humanitätsbriefe und Adrastea, (ser. Epistemata. Reihe Literaturwissenschaft, 540), Würzburg: Königshausen & Neumann, 2005, p. 13–17.

⁷¹Teodoras Narbutas nurodo, kad latviai ir lietuviai karuose už tėvynę žuvusiuosius garbino ir manė, kad po mirties jie gyvena dangiškame miške arba sode, kurį skandinavai įsivaizduoja kaip Valahalą: Teodoras Narbutas, Lietuvos tautos istorija, Rimanto Jaso vertimas į lietuvių kalbą, t. 1, Vilnius: Mintis, 1992, p. 170.

⁷³Žr.: Ant gało tarę tou Peruną tórinti dewinès galybès, kórios szenden dar swieto pasakosĩ yra minawojemas, taj pat skajtlós dewinĩ iki szé dĩjna yra dar óź łajmingą tóremas, kou twirten pati żôlie dewiniû wirû spiekó wadĩnama, ĩr óź wĩssódĩdieię wajstę tórema, kórę szenden ĩsz Gudiszkomo dewinmacì waden. Ƶódys dewintĩnes tajpat szenden yra parmanom’s (Bd p. 83).

⁷⁴[Eckstein Ferdinand], „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, p. 479.

⁷⁸Gotai I a. aptinkami prie Vyslos, manoma, kad atsikėlę iš Skandinavijos: Johannes Voigt, op. cit., p. 98.

⁷⁹Odinas, pasak Sturlusono, emigravęs iš Trakijos, Dono (Tanais) deltoje įkūrė Asaland, kur yra ir Meotidas paludes (gr. „pelkė motina maitintoja“), iš kurios gėrė, norėdamas tapti aiškiaregis ir stiprus. Apie Meotidę ir meotus, sindus kaip kalbėjusius protoindų kalba, žr.: Олег Николаевич Трубачев, Indoarica в Северном Причернаморье: Реконструкция реликтов языка. Этимологический словарь, Москва: Наука, 1999, p. 21–41; Александр Константинович Шапошников, Языковые древности Северного Причернеморья: Этимология языковых реликтов Северного Причерноморья. Диссертация на соискание ученой степени доктора филологических наук, Москва, 2007, p. 202–229.

Paskutiniųmetų paleolandšaftiniai tyrimai Sturlusono Odino emigracijos iš Azijos aprašymą patvirtina. Manoma, kad Odinas galėjo būti sindas, o Asgardas jų miestas Labris, kuris I a. pr. Kr. patyrė nuosmukį. Iš sindų atsiskyrusi aspurginų (gr. Ἀζπνπξγηαλνὶ, o sanskr. As-puraukas ‚pilies gyventojas, Aso gyventojas, asgardietis‘) etnogrupė pasižymėjo kaip raiteliai, vėliau susijungė su sarmatais; II a. ji prie Bosforo nebesutinkama (plg. Siarhiej Ivanavich Danilenka, op. cit., p. 168–169). Kai kurie Odino vardą kildina iš vedinti (vadyti, vadinti, baltų – vesti, protogermanų *wedan- ‚raginti, kviesti, įkvėpti‘. T. y. vardas sietinas su žodžiais vadas, lyderis, su lietuvių k. vedinas. Žr. Олег Дмитриевич Федченко, „Асы: длинный путь от Волги до Скандинавии“, NovaInfo.Ru (Электронный журнал) 2020, p. [1–9], prieiga per internetą: https://www.academia.edu/42723864/Асы_длинный_путь_от_Волги_до_Скандинавии.

⁸⁰Ludewig Albrecht Gebhardi, „Geſchichte von Liefland, Eſthland, Kurland und Semgallen“, in: Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland, von Auguſt Ludewig Schlözer und Ludewig Albrecht Gebhardi, Halle: bey Johann Jacob Gebauer, 1785, p. 301–528.

⁸²Pvz., August Wilhelm von Schlegel, „Wodan und Buddha“, in: Indiſche Bibliothek. Eine Ʒeitſchrift von Auguſt Wilhelm von Schlegel […], Nr. 1, Bonn: bei Eduard Weber, 1823, p. 252–256, prieiga per internetą: https://books.google.lt/books?id=1gw1AQAAMAAJ&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false.

⁸⁴Ibid., p. xii; Saulius Pivoras, op. cit., p. 119.

⁸⁵Apie Daukanto kilmės įvardijimus žr. Saulius Pivoras, op. cit., p. 120.

⁸⁶Apie Herderio universalizmą žr. Sonia Sikka, Herder on Humanity and Cultural Difference: Enlightened Relativism, Cambridge: Cambridge University Press, 2011, p. 15–33.

⁸⁸Heather O’Donoghue taip pat akcentuoja, kad kai kurie Odino mitologijos elementai gali būti visai ne skandinaviški, o pasiskolinti iš artimų kaimynų suomių ar šiaurės slavų pagonių ar net anglosaksų. Tyrėjas sako, kad labiausiai Odino mitologijoje stebina pasaulio medžio vaizdinys: Heather O’Donoghue, From Asgard to Valhalla. The Remarkable History of the Norse Myth, London, New York: I. B. Tauris, 2007, p. 8.

⁸⁹[Simonas Daukantas], Pasakojimas apej Wejkałus Letuwiû tautos senowie kurɨ trumpaj apraszia Simonas Daukąntas Rasztinikas Pilozopios Magistras metuose 1850, 362 p. Rankraštis, autografas. VUB: f. 1, b. F 171.

⁹⁰Beje, pasakytina, kad Odinus žemaičiai vadina Vodinais. T. y. būtent žemaičiai turi abi Odino vardo formas. O veiksmažodis vodyti „kenkti“ nebūtinai turi būti lenkiškas ar baltarusiškas skolinys kaip nurodo Lietuvių kalbų žodynas, prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/?zodis=vodyti&id=30134630000.

⁹¹Albert Welles, The Pedigree and History of the Washington Family: derived from Odin, the Founder of Scandinavia, B.C. 70, Involving a Period of Eighteen Centuries, and Including Fifty-Five Generations, down to General George Washington, First President of the United States, New-York: Society Library, 1879.

Odinas Daukanto panteone

Roma Bončkutė

Daukanto odiniana

Odinas – baltų kultūrinis herojus

Apibendrinimas

Literatūra

Roma Bončkutė

Odin in Daukantas’s Pantheon