Senoji Lietuvos literatūra, 58, 2024, p. 21–44
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.24.58.02

Danieliaus Kleino idėjų recepcija Povilo Frydricho Ruigio gramatikoje Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747)

Ona Aleknavičienė

Lietuvių kalbos institutas
https://ror.org/011v22a28
ona.aleknaviciene@lki.lt
https://orcid.org/0000-0003-4704-6308

Anotacija. Straipsnyje tiriama Danieliaus Kleino idėjų recepcija Povilo Frydricho Ruigio gramatikoje Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747) siekiant dviejų tikslų: 1) išskirti tas Kleino idėjas, kurios Ruigiui atrodė aktualios ir tiko XVIII a. vidurio kalbai aprašyti; 2) nustatyti, kokių intencijų vedamas Ruigys jas perėmė. Taikant analitinį interpretacinį metodą, kuris paremtas filologinės analizės rezultatais, nustatoma, kad Kleino Grammatica Litvanica (1653) buvo ypač svarbus šaltinis dviem aspektais: 1) renkantis tarmę gramatikai ir išskiriant ją iš kitų tarmių; 2) formuojant sintaksės skyrių. Vertinant idėjų perėmimo ir pritaikymo motyvus, išryškinamas Šviečiamojo amžiaus iškeltas siekis pažinti pasaulį ir šviesti visuomenę. Perimdamas ankstesnes idėjas ir pritaikydamas XVIII a. poreikiams, Ruigys parengė priemonę mokytis lietuvių kalbos, ugdytis kunigo ir kitoms pareigoms tinkamą kalbinę kompetenciją ir adaptuotis naujoje aplinkoje.

Reikšminiai žodžiai: Danielius Kleinas; Povilas Frydrichas Ruigys; lietuvių kalbos gramatika; XVII–XVIII a. kalbotyra; Prūsijos Lietuva.

Received: 30/09/2024. Accepted: 30/11/2024.

Copyright © 2024 Ona Aleknavičienė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Danieliaus Kleino (1609–1666) Grammatica Litvanica (1653, KG)¹ – svarbus atskaitos ir atspirties taškas gramatikų istorijai bei lietuvių kalbotyrai. Povilo Frydricho Ruigio (Paul Friedrich Ruhig, Ruhigk, ~1721 – ~1784) Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747, RG)² – penktoji Prūsijos Lietuvoje išėjusi gramatika. Jas skiria beveik 100 metų, tai skirtingų epochų – Baroko ir Šviečiamojo amžiaus – kūriniai. Tačiau daug kas ir sieja. Gramatikų sąsajoms jau skirta dėmesio anksčiau. Rengiant kritinį RG leidimą, atlikta filologinė analizė ir nustatyti šaltiniai, kuriais rėmėsi Ruigys, tarp jų ir KG³, tačiau idėjų slinktims ir jų interpretacijoms reikia atskiros prieigos.

Šis tyrimas orientuotas į recepciją (lot. receptio ‘priėmimas’) – praeities visuomenės socialinių ir kultūrinių formų perėmimą ir pritaikymą vėlesnėje. Recepcija – ne tik perėmimas, bet ir priėmimas. Tokią sampratą taikant ir kalbotyrai, keliami du tikslai: 1) išskirti tas Kleino idėjas, kurios Ruigiui atrodė aktualios ir tiko aprašant XVIII a. vidurio kalbą; 2) nustatyti, kokių intencijų vedamas Ruigys jas perėmė. Šių tikslų link einama taikant analitinį interpretacinį metodą, kuris paremtas filologinės analizės rezultatais, gautais istoriniu gretinamuoju metodu.

Kas Ruigys buvo tuomet, kai rašė gramatiką, nurodyta jos antraštiniame lape: „uolus teologijos studentas, dabar Lietuvių kalbos seminaro Karaliaučiuje docentas“ (entworfen von Paul Friedrich Ruhig, der Gottesgelahrtheit Befliſſenen, ʒur Ʒeit Docenten im littauiſchen Seminario ʒu Knigsberg RG [1r]). Į Karaliaučiaus universitetą jis imatrikuliuotas 1740 m. vasaros semestrą: „10. [Mai] Ruhigk Pa. Frdr., Walterkemen Pruss.“⁴ Docentu paskirtas apie 1742-uosius, taigi, nors buvo jaunas, turėjo jau penkerių metų kalbos mokymo praktiką. Antras svarbus dalykas vertinant idėjų recepciją – gramatikos tipas. Tai mokomoji gramatika, skirta labai konkrečiam adresatui – Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto studentams, Lietuvių kalbos seminaro lankytojams. Paties Ruigio liudijimu, retas kuris seminaro lankytojas gerai mokėjo savo krašto kalbą, o trūkstant vietinių ją turėjo mokytis ir „svetimi“ (aus Mangel einer der ʒureichenden Anʒahl ǁ der Landeskinder, auch Fremde dieſe Sprache lernen mſſen RG [3r]). Taigi gramatika skirta ne tiek lietuviams, kiek vokiečiams, todėl ir parašyta vokiškai. Pats Ruigys ją vadino tik lietuvių kalbos gramatikos pradmenimis (plg. RG [1r]).

Kleinas savo gramatiką irgi labiausiai skyrė tiems, kurie siekė bažnyčios tarnybos, bet jis turėjo dar ir ryškių mokslinių ambicijų: atremti priekaištus tvirtinusiųjų, kad negalima parašyti lietuvių kalbos gramatikos „su tikromis taisyklėmis ir dėsniais“, nes pati kalba esanti „sumaišyta ir netvarkinga“, vartosena nepastovi, didelis tarmių įvairumas (KG [a1r]). Jam reikėjo ir išryškinti kalbos dėsningumus, ir suformuluoti taisykles, kurios nustatytų kalbos normas bei apribotų formų varijavimą.

Pristatydamas gramatikos rašymo metodiką, Ruigys kaip gramatinių principų šaltinius nurodė tris gramatikas – Danieliaus Kleino, Teofilio Gotlybo Šulco (Theophylus Gottlieb Schultz, 1629–1673) bei Frydricho Vilhelmo Hako (Friedrich Wilhelm Haack, 1706–1754) (RG [3v], plg. RG 130 1 pav.):

1 pav. RG 130: Povilo Frydricho Ruigio nuoroda apie rėmimosi šaltinius. LMAVB RSS: LK–18/9

Kuri Kleino gramatika buvo jo šaltinis, Ruigys nepasakė, bet iš tolesnių nuorodų aiškėja, kad tai lotyniška Grammatica Litvanica, o ne vokiškas kompendiumas. KG nurodyta tris kartus – pratarmėje ir du kartus skyriuje apie lietuvių tarmes (RG 130, 131). Daug remtasi Hako gramatika Kurtzgefaßte Litthauische Grammatic (1730, HG)⁵, nors toliau RG tekste ji visai neminima. Šiek tiek remtasi Kristupo Sapūno (Christophorus Sappuhn, Sappun, 1589–1659) bei Teofilio Gotlybo Šulco gramatika Compendium Grammaticae Lithvanicae (1673, SŠG)⁶: be pratarmės, ši paminėta dar RG 130. Vis dėlto, lyginant RG tekstą su KG, randama daug vietų, kur ji kaip šaltinis nepateikta, bet rėmimąsi galima įrodyti istoriniu gretinamuoju metodu. Tarp RG ir KG palyginti daug implicitinių sąsajų⁷. Tokių sąsajų yra ir tarp RG bei HG⁸, o ši buvo parengta remiantis daugiausia KG⁹. Tiriant tiek eksplicitines, tiek implicitines sąsajas, matyti rėmimosi mastas, perimto bei autorinio teksto sąveika ir kartu lingvistinių minčių slinktys.

Kai reikia įrodyti, kuri gramatika buvo RG rėmimosi šaltinis, atsirenkami tie RG fragmentai, kurie sutampa tik su ta viena (per tarpininką perimtas tekstas įrodymui netinka). Kai kalbama apie idėjų perimamumą, tarpininko problema nebėra tokia aktuali. Tokiais atvejais svarbu, kaip cirkuliavo pačios idėjos; vis dėlto straipsnyje labiausiai išskiriamos tos pérėmos¹⁰, kurios iš KG atėjo tiesiogiai. Idėjų daug, bet itin išryškėja dvi jų santalkos: dėl lietuvių tarmių ir sintaksės.

IDĖJŲ RECEPCIJA IR INTERPRETACIJA

Mokomosiose gramatikose dėl praktinės jų paskirties daugiausia dėmesio tenka fonetikai ir morfologijai (tarimui ir kirčiavimui, kalbos dalims, gramatinėms kategorijoms, žodžių kaitybai ir darybai), o įvairaus lygmens reliktinės formos ir tarmybės paprastai teturi išimties statusą. Nė vienoje ankstesnėje lietuvių kalbos gramatikoje nėra skyriaus apie tarmes. Tokio būta tik Povilo Frydricho Ruigio tėvo Pilypo Ruigio (Philipp[us] Ruhig, 1675–1749) traktate Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1745, RB)¹¹. Tačiau bent kiek nuoseklesnio tarmių aprašo čia nepateikta: tarmės neklasifikuotos, tik išvardytos trys, nurodytos SŠG, ir įdėta šiek tiek pavyzdžių kai kuriems skirtumams iliustruoti. Įvairių kalbų tarmės RB traktuotos kaip mokslo objektas, į kurį nukreipiama pažintinė ir vertinamoji istorikų bei kalbininkų veikla. Nors idėja RG sukurti atskirą skyrių perimta iš traktato, bet dauguma kalbos faktų – iš KG. Prie Kleino nuorodos pridėtas lot. passim ‘įvairiose vietose, visur’ (conf. Grammaticam Litv. Kleinii paſſim RG 130) liudija, kad duomenų ieškota visoje knygoje.

Nereikėtų net priminti, kad kalbos aprašo pagrindu Kleinas siūlė imti vieną tarmę – tą, „kurią laikome bendriausia ir visų geriausia“ (unam aliqvam Dialectum, qvæ communißima, omniumqve optima eſſe cenſetur KG [b1v]), pagal ją nustatyti dėsnius ir sukurti taisykles. Tačiau Kleinas teigė, kad aprašant reikia paminėti ir kitas, jei jos kuo skiriasi, t. y. daryti taip, kaip daroma graikų kalbos gramatikose. Šiose skirtumai aptariami arba iškart po taisyklių, arba prie gramatikos pridedamose atskirose knygelėse (plg. 2 pav.). Kleinas skirtumus nurodė po taisyklių, taigi įvairiose gramatikos vietose.

2 pav. KG [b1v]: Danieliaus Kleino mintys apie vokiečių, graikų, lietuvių tarmes ir jų pasirinkimą rašant gramatikas. VUB RSS: L_R 484

Ką ir kaip perėmė Ruigys? Visų pirma, jis perėmė esminę Kleino idėją: kalbos aprašo pagrindu imti vieną tarmę. Tiktai Kleinas teigė pasirinkęs į kauniškių panašiausią Įsruties, o Ruigys – Įsruties ir Ragainės apskričių tarmę (plg. 3 pav.). Taigi jis tarmės plotą išplėtė.

3 pav. RG [4r]: Povilo Frydricho Ruigio išskirta pagrindinė lietuvių tarmė: Įsruties ir Ragainės apskričių tarmė. LMAVB RSS: LK–18/9

Perėmęs svarbiausią idėją, Ruigys ėjo toliau: jis įsivedė dvi iki tol nevartotas sąvokas: pagrindinė tarmė ir šalutinė tarmė. Įsruties ir Ragainės apskričių tarmę vadino pagrindine (vok. Hauptdialect). Tai ir pietinė, ir šiaurinė Prūsijos Lietuvos ploto dalis iki Nemuno. Esančias už Nemuno, tiek Prūsijos Lietuvoje, tiek Didžiojoje, vadino jau šalutinėmis tarmėmis (vok. Nebenmundarten, lot. Dialectos). Šias nurodė tris: dvi Didžiojoje Lietuvoje – Žemaitijos kunigaikštystės ir likusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalies, o vieną Prūsijos Lietuvoje – klaipėdiškių.

Ruigys brėžė aiškią skirtį: yra kalbos centras ir periferija. Jis iš dalies pagrindė, kodėl dviejose valstybėse vartojamos kalbõs branduolys yra Įsruties ir Ragainės apskričių tarmė. Pagrindinei tarmei išskirti jam buvo svarbiausi tokie kriterijai: 1) stabilumas; 2) bendrumas; 3) pripažinimas (arba prestižas). Šalutines tarmes Ruigys traktavo kaip pagrindinės tarmės tęsinį. Jos turėjo daugiau kontaktų su kitomis kalbomis ir tarmėmis, todėl perėmė joms būdingų ypatybių, labiau kito ir varijavo. Šiose tarmėse jau kaitaliojasi vienokie ar kitokie elementai ir nuo pagrindinės kuo nors nukrypstama (plg. 4 pav.).

4 pav. RG 129: Povilo Frydricho Ruigio požiūris į pagrindinę ir šalutines tarmes.

LMAVB RSS: LK–18/9

Vieną iš tų šalutinių tarmių – Prūsijos Lietuvai priklausančius klaipėdiškius – Ruigys ir aprašė specialiai sudarytame skyriuje „Achter Abſchnitt. Von den verſchiedenen Neben=Mundarten der Littauer“ („Aštuntas skyrius. Apie įvairias šalutines lietuvių tarmes“ RG 129–132). Kleinas KG buvo pateikęs pavyzdžių ir iš Didžiosios Lietuvos, tačiau Ruigys išsirinko medžiagą tik apie klaipėdiškius. Šią tarmę jis pirmasis suskaidė į tris patarmes: 1) žemininkų; 2) žvejų, arba žvejininkų; 3) kuršių (arba kuršininkų; RG 130–132). Kleino duomenimis jis rėmėsi aprašydamas žemininkus. Apie šiai patarmei būdingas ypatybes Kleinas buvo rašęs 12 vietų, Ruigys pasirėmė 7-iomis, nepasirėmė 5-iomis – pastarųjų skirtumų veikiausiai nelaikė sisteminiais (jie iš esmės tokie ir nėra, tai tik pavieniai faktai)¹². Jam buvo aktuali tik ta viena, o į Didžiosios Lietuvos plotą jis nesileido (apie tarmių aktualinimo motyvus žr. tolesniame skyriuje).

Daug teiginių iš KG perimta ir kitur, pavyzdžiui, skyriuje apie rašybą ir tarimą: apie dvibalsių grupes, priebalsių skirstymą pagal garso susidarymo vietą ir kalbos padargus. Bet ypač daug pérėmų yra trečioje RG dalyje, skirtoje sintaksei „Dritter Theil. Von der Verbindungsart der Wrter, Oder SYNTAXI“ („Trečioji dalis. Apie žodžių jungimo būdą, arba sintaksę“ RG 133–154). Hakas sintaksei daug dėmesio nebuvo skyręs: jo teiginiai glausti, jiems iliustruoti iš KG pasirinkta kartais tik po vieną pavyzdį. HG nėra skyrelio apie jungtukų sintaksę. Ruigys jį suformavo perimdamas teiginius iš dviejų KG skyrelių: 1) apie jungtukų sintaksę (šis ir buvo akstinas Ruigiui parengti panašų); 2) apie dalyvines konstrukcijas, kur rašoma apie jų keitimą prijungiamaisiais sakiniais (RG 149–151, plg. 5 pav.).

Iš KG perimtos dvi viena po kitos einančios mintys apie įnagininką su veiksmažodžiais – jo keitimą prielinksninėmis konstrukcijomis ir vartojimą greta giminiškos reikšmės (tos pačios šaknies) veiksmažodžių (RG 145). Abi pérėmos suformuotos taikant kombinuotą teksto perėmimo strategiją, kuri apima ir perfrazavimą, ir tiesioginį citavimą, ir išplėtimą, ir praleidimą. Kai kurie pavyzdžiai perimti tiksliai, dalis praleista, bet pridėta naujų. Šių ir daugelio kitų minčių nėra nei HG, nei SŠG, nei KC, taigi pérėmų šaltiniu gali būti laikoma tik KG. Jos tekstas transformuotas ir integruotas į kuriamos gramatikos tekstą.

Iš KG perimta ir mintis apie daiktavardžio nevartojimą su veiksmažodžių 3 asmens formomis kalba, sako, taria, skelbia, taip pat su beasmeniais veiksmažodžiais lyja, sniegti, griaudžia (plg. RG 153 ir KG 148). Skyrelyje apie veiksmažodžių valdymą Ruigys remiasi Kleinu aiškindamas daugiareikšmio veiksmažodžio klausyti valdymą (RG 141–142). Čia skiriamos dvi reikšmės – ‘paklusti, vykdyti paliepimą’ ir ‘stengtis išgirsti’, tada veiksmažodis vartojamas atitinkamai su kilmininku ir naudininku arba galininku, plg.:

5 pav. RG 149: Povilo Frydricho Ruigio parengtas sintaksės skyriaus poskyris apie jungtukų sintaksę. LMAVB RSS, LK–18/9

Ypač stipri Kleino įtaka matoma poskyryje apie žodžių tvarką, kur aprašomos galimybės keisti žodžius vietomis, polinkis praleisti kai kuriuos vardažodžius, įvardžius, prielinksnius arba, priešingai, pastangos jų nepraleisti, taip pat įvairūs nukrypimai nuo įprastos žodžių tvarkos (RG 152–154). Toks aiškinimas labai reikalingas, nes žodžių tvarka vokiečių ir lietuvių kalboje skiriasi. Tokio poskyrio kitose gramatikose nebuvo. Ruigys jį konstravo pats, įterpdamas fragmentų iš įvairių KG vietų, kartais ir iš SŠG¹³. Jis ieškojo sąsajų su lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Tačiau, sekdamas Kleinu, dažniausiai vis dėlto lygino su graikų ir lotynų kalba, plg. 6 pav. matomą skirsnio „IV. In Anſehung der Vermehrung“ („IV. Taikant pridėjimą“ RG 154) 1 ir 3 aiškinimą su atitinkamais KG fragmentais:

6 pav. RG 154: Povilo Frydricho Ruigio parengtas sintaksės skyriaus poskyris apie žodžių tvarką. LMAVB RSS, LK–18/9

Neretai Ruigys teksto fragmentą imdavo iš Hako, bet dalį pavyzdžių – iš Kleino. Tai ypač būdinga pérėmoms iš tų Hako poskyrių, kur prie teiginių visai nedėta pavyzdžių arba dėta ribotai. Tokiais atvejais Ruigys grįždavo prie Kleino. Ruigio turėtas galimybes rinktis ir jo pasirinkimą liudija toliau pateikiami fragmentai iš trijų gramatikų. Čia sekama Kleinu aprašant būdinį, kuriuo sustiprinama greta einančio veiksmažodžio reikšmė. Ruigys iš KG perima ne tik mintį, bet ir daugiau pavyzdžių negu Hakas. Negana to, jis dar prideda du savo:

Šie pavyzdžiai rodo, kad, siekdamas pabrėžti kai kurias specifines lietuvių sintaksės ypatybes, Ruigys, kaip ir Kleinas, lietuvių kalbos faktus nuolat lygino su kitomis kalbomis, ypač klasikinėmis. Plintant Šviečiamojo amžiaus idėjoms, radosi veikalų, kuriuose nagrinėta lietuvių kalbos kilmė ir giminystė su kitomis kalbomis, bet Ruigys daugumą minčių ir lyginamųjų pavyzdžių perėmė iš KG. Patys teiginiai gramatikose sutampa nevisiškai – tai dažniausiai parafrazinis teksto perėmimas, tačiau pagrindinės minties ir ją iliustruojančių pavyzdžių sutapimas liudija neabejotinas intertekstines sąsajas.

Lietuvių kalbos lyginimas su kitomis kalbomis rodo, kad Ruigys irgi norėjo parengti moksliniais pagrindais paremtą veikalą. Jis, kaip ir jo tėvas Pilypas Ruigys, lietuvių kalbą laikė mokslo objektu. Tačiau su jo noru šiek tiek kirtosi praktinės mokomosios gramatikos tipas, orientuotas į kalbos pradmenų pateikimą. Siekis išdėstyti juos išsamiau, kitaip ar labiau argumentuotai negu šaltiniuose lėmė ir lingvistinių minčių slinktis.

IDĖJŲ PERĖMIMO IR PRITAIKYMO MOTYVAI

Kodėl tarmės klausimai Ruigiui buvo tokie aktualūs? Jo dėmesys tarmėms nėra atsitiktinis ir nėra vien teorinis. Visų pirma, jis pritarė esminei Kleino idėjai, kad rašytinės kalbos pamatu reikia imti vieną tarmę. To reikėjo tam, kad būtų galima sudaryti taisykles, atrinkti bendriausias formas ir mažinti variantiškumą. Taigi pagrindinė tarmė buvo ypač svarbi rašytinei kalbos atmainai.

XVIII a. pradžioje Prūsijos Lietuvoje suaktyvėjo diskusijos dėl rašytinės kalbos kokybės, tačiau keletas šaltinių liudija, kad neliko nuošalyje ir sakytinė. Vienas iš polemikos dalyvių Jokūbas Perkūnas (Jacob Perkuhn, Perkhun, 1665–1711) traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) kritikavo kunigą Mykolą Merliną (Michael Mörlin, 1641–1708), kilusį iš Olberslebeno, dėl jo vokiško Tiuringijos akcento. Perkūnas teigė, kad šio pamokslus dėl tokios jo tarties sunku suprasti Gumbinės lietuviams¹⁴.

Kunigams ir mokytojams žodinis bendravimas buvo svarbus, gal net svarbiausias. Ne tik XVII a., kai Kleinas rengė gramatiką, bet ir XVIII a. sklandė informacija apie didelę lietuvių tarmių diferenciaciją. Kartu su ja plito ir žinios apie lietuvių nepalankumą kitatarmiams ar kalbos išmokusiems iš gramatikų. Tai irgi liudija ne vienas šaltinis. Apie didelį tarmių skirtingumą ir kritišką požiūrį į kitatarmius 1718 m. rašė Henrikas Lyzijus (Heinrich Lysius, 1670–1731), derindamas Lietuvių kalbos seminaro steigimo Karaliaučiaus universitete klausimus. Jo teigimu, Klaipėdos, Ragainės ir Įsruties kalba labai skiriasi. Kai kandidatas iš Klaipėdos buvęs paskirtas kunigu į Įsrutį, tai nei parapija jo, nei jis parapijos nesupratęs. O žmonės esą tokie užsispyrę, kad su savo tarme nesiskiria ir pajuokia visus, kurie kalba ne taip kaip jie¹⁵. Net ir 1719 m. Leipcige leistame laikraštyje Neue Zeitungen von Gelehrten Sachen rašyta, kad lietuviai nepaprastai laikosi savo kalbos, kone kiekvienas kaimas turi savo tarmę, o į kitą žiūri kaip į negryną. Ir todėl sunku rasti kunigų, galinčių laikyti pamaldas valstiečiams¹⁶.

Kas atsitinka kunigams, gerai nemokantiems lietuviškai, parodė ir Pilypas Ruigys žodyno Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon pratarmėje¹⁷. Jo pateikti viešosios kalbos pavyzdžiai rodo, kokių kurioziškų situacijų kartais sukelia netaisyklingas garsų tarimas ir kirčiavimas. Povilas Frydrichas Ruigys RG pratarmėje sako, kad tarimo ir kirčiavimo pagrindai pateikiami tam, kad studentai „skaitydami išvengtų klaidų ir svyravimų, kurie tikram lietuviui labai nemalonūs“ (ʒur Vermeidung einer unrichtigen und unbeſtndigen Leſe= und Vortragsart, die einem National=Littauer ſehr verdrßlich fllt RG [3v]).

Pasirinkta pagrindinė tarmė – bendrinės kalbos pamatas. Kaip minėta, ji ypač svarbi rašytinei kalbos atmainai. O štai kitų tarmių išmanymas svarbesnis sakytinei kalbai. Prūsijos Karalystėje nuo 1718 m. pradėjus diegti privalomąjį pradinį mokslą lietuvių kalba, buvo plečiamas mokyklų tinklas. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I (1688–1740, valdė 1713–1740) planai kiekviename kaime įsteigti po mokyklą buvo pamažu įgyvendinami, ypač po to, kai 1736 m. vasario 21 d. Berlyno reskriptu jis įkūrė Prūsijos Lietuvai skirtą paramos fondą Mons pietatis¹⁸. Keturiose lietuvių gyvenamose apskrityse – Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties – iki 1740-ųjų buvo pastatytos 275 mokyklos¹⁹. Karaliaučiuje, vėliau ir Halėje įsteigtuose Lietuvių kalbos seminaruose rengtì kunigai, kurie iš pradžių dirbdavo mokytojais (precentoriais). Be to, rūpintasi ir mokomųjų knygų rengimu.

Būsimieji kunigai ir mokytojai turėjo bent kiek pažinti tarmes, nes jiems reikėjo pasirengti kalbėti viešai. Pagal Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto absolventų paskyrimo sistemą retas kuris galėjo gauti tarnybą toje apylinkėje, iš kurios buvo kilęs. Atitinkamai aktualėjo ir tarmių klausimas kuriant kalbos mokymo aukštojoje mokykloje metodiką. Specialus skyrius, o ne pavienės pastabos ar išimtys suponuoja, kad Povilas Frydrichas Ruigys tarmes laikė mokomuoju objektu. Šviečiamajame amžiuje iškilę siekiai plėsti visuomenės švietimą, pažinti ir pertvarkyti pasaulį kartu išryškino ir kalbos bei jos variantų pažinimo svarbą.

Ruigys sakė, kad apžvelgti visas tarmes nėra jo tikslas ir jis rašąs tik apie klaipėdiškius, tačiau skirtumai tarp jų ir Prūsijos Lietuvos vakarų aukštaičių tuomet ir buvo aktualiausi. Jų žinojimas turėjo palengvinti kunigų ir mokytojų adaptaciją naujoje kalbinėje aplinkoje. Tarmių ypatybių aiškinimas, kaip ir RG pradžioje einantis išsamus garsų tarimo, kirčiavimo (ne vien akcentografijos, bet ir akcentologijos) aprašas, rodo, kad sakytinei kalbai Ruigys skyrė itin daug dėmesio.

Kalbant apie sintaksę irgi reikia kelti klausimą: kodėl taip stengtasi plėsti jos skyrių ir tiek daug teiginių perimta iš Kleino?

XVIII a. pradžios filologinėje polemikoje apgailestauta, kad gramatikose nėra informacijos apie vartoseną. Pagrindinis polemikos iniciatorius Mykolas Merlinas tai pabrėžė savo traktate Principium primarium ir lingva Lithvanica (1706, MP) aiškindamasis, kodėl nesiremia lietuviškomis gramatikomis (nors keliomis lotyniškomis rėmėsi dažnokai)²⁰. Jis jas laikė tinkančiomis tik pradedantiesiems, o ne tiems, kurie kasdien praktiškai kalba su lietuviais juos mokydami, katechizuodami ar paprasčiausiai bendraudami, – čia reikia kur kas didesnių atsargų (MP 18). Pasak Merlino, yra gramatikų, kuriose rašoma ir apie idiomas, ir stiliaus figūras, bet lietuviškos tokioms neprilygsta (MP 18, 21). Bet jis nebuvo visai korektiškas: nurodęs keletą KG pratarmės vietų, kur Kleinas rašo apie savo darbą kaip netobulą, nes tai pirmasis, Merlinas jo plačiau nepristato ir daro išvadą, kad apie tikrąją vartoseną jame galima rasti mažiausiai (MP 19). Vis dėlto Kleinas buvo parengęs didelį sintaksės skyrių, kur ta vartosena iš dalies parodyta, tik pavyzdžiai imti daugiausia iš Biblijos. XVII a. viduryje parašytoje gramatikoje, žinoma, nėra daug žodžių junginių iš gyvosios kalbos, kurių taip geidavo Merlinas. Žemutinio visuomenės sluoksnio leksiką, ypač idiomas, pradėta vertinti tik XVIII a. pradžioje²¹. Sintaksės skyrių KG sudaro 31 p., Hakas jį sumažino iki 8 p., o Ruigys vėl išplėtė iki 22 p. (RG spaudos rinkinys daug talpesnis, todėl pats skyrius didesnis už KG).

Dar kartą atkreiptinas dėmesys į tai, kad XVIII a. pradžioje suaktyvėjus diskusijoms dėl lietuvių kalbos kokybės Merlinas pabrėžė sakytinę kalbą. Pagrindinis jo principas yra susijęs su kalbėjimu: Loquendo cum vulgo ‘kalbėti su liaudimi’. Nors jis kėlė labiausiai leksikos problemas, bet daug dėmesio skyrė žodžių junginiams – tiek laisviesiems, tiek stabiliesiems, t. y. sintaksės vienetams, kuriuos turi mokėti vartoti tie, kurie nori kalbėti gerai lietuviškai. Lietuvių reiklumą kalbai ir nepakantumą nukrypstantiesiems nuo nusistovėjusių kalbos normų jis pats paliudijo Gumbinės parapijiečių pavyzdžiu: „kai kurie iš jų tapo tokie užsispyrę, kad visiškai nebenorėjo girdėti nieko, kas jiems atrodė nors truputėlį abejotina ir nesutampa su Jų vartosena“ (ſind einige von dieſen ſo pertinaces geworden / daß Sie durchaus nichts wollen paſſiren laſſen / was Ihnen nur ein wenig ſuſpect iſt / und mit Ihrem Idiotiſmo nicht berein kommt MP 3).

Vartosenos pavyzdžių gana daug pateikė Pilypas Ruigys 1745 m. išleistame RB, prieš tai ir rankraštinėje jo versijoje Meletema Lingvam Lituanicam (~1735). Abiejuose traktatuose specialiai įdėjo frazeologizmų ir mažųjų tautosakos žanrų iš gyvosios kalbos. Šviečiamajame amžiuje kalba, tautosaka ir etnografija tapo pasaulio pažinimo dalimi, iš įprastinių pažinimo objektų virto tyrimų objektais ir ėmė pereiti į mokslo lygmenį. Be to, Pilypo Ruigio rankos buvo laisvos – tai buvo savarankiškas kalbos tyrimas. O Povilas Frydrichas Ruigys rašė gramatiką Teologijos fakulteto studentams. Net ir suprasdamas gyvosios kalbos vertę, jis negalėjo pateikti tiek ir tokių mažųjų tautosakos žanrų, kokių pateikė tėvas. Bet gramatikoje suformavo platų sintaksės skyrių: rėmėsi daugiausia Kleino idėjomis, kūrybiškai plėtojo jo mintis, konkretino pridėdamas daugiau pavyzdžių. Kai kurie pavyzdžiai jau nėra susiję su religine tematika.

Sintaksės skyriaus formavimas liudija išskirtinį dėmesį rišliajai kalbai – gebėjimui kalbėti ir rašyti. Tai labiausiai lėmė praktinė gramatikos paskirtis: jau iš pradžių RG įsivaizduota kaip mokomoji knyga, turinti padėti studentams susiformuoti būtiniausius lietuvių kalbos įgūdžius, kad galėtų dirbti kunigais ir mokytojais lietuviškose parapijose. Kaip ir tarmių atveju, galvota apie kalbantį žmogų, o norint sklandžiai kalbėti lietuviškai neužtenka taisyklingai linksniuoti ir asmenuoti. Sakiniams generuoti – tiek raštu, tiek žodžiu – reikia sintaksės žinių. Jos svarbios tiek sakytinei, tiek rašytinei kalbos atmainai. Gerai kalbą mokantys kunigai buvo ir pagrindiniai lietuviškų knygų rengėjai.

Kleino idėjos, atėjusios į RG, toliau buvo perimtos Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807), 1800 m. išleidusio antrą, atnaujintą ir papildytą, RG leidimą Anfangsgründe einer Sprach-Lehre²². Su Milkaus gramatika jos atkeliavo į XIX a., kurio viduryje kalbotyra kaip mokslas formavosi toliau. Šia gramatika rėmėsi pirmųjų mokslinių gramatikų autoriai: Augustas Schleicheris (1821–1868) gramatikoje Litauische Grammatik (1856) ir Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat, 1806–1884) veikaluose Laut- und Tonlehre der littauischen Sprache (1849) bei Grammatik der littaui­schen Sprache (1876)²³. Tolesnė intertekstinių sąsajų analizė duotų svarbių duomenų ir platesniam lingvistinių idėjų recepcijos pažinimui.

IŠVADOS

1. Povilo Frydricho Ruigio gramatiką Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747, RG) ir Danieliaus Kleino Grammatica Litvanica (1653, KG) sieja tiek eksplicitinės, tiek implicitinės sąsajos. Dažnas rėmimasis KG orientuoja į panašią lingvistinės minties mokyklą ir jos idėjų priimtinumą.

2. KG buvo ypač svarbus šaltinis dviem aspektais: 1) renkantis tarmę lietuvių kalbos aprašui ir išskiriant ją iš kitų; 2) formuojant platų sintaksės skyrių.

3. Perimdamas esminę Kleino idėją lietuvių kalbos aprašo pagrindu rinktis vieną tarmę, Ruigys išplėtė jos plotą iki dviejų apskričių – Įsruties ir Ragainės. Kitas tarmes, esančias Prūsijoje ir Didžiojoje Lietuvoje, jis laikė šalutinėmis. Lietuvių tarmes Ruigys pirmasis suskirstė pagal opociziją pagrindinis : šalutinis, arba centras : periferija.

4. Iškeldamas pagrindinės tarmės stabilumą, universalumą, prestižiškumą kitų tarmių atžvilgiu, Ruigys tęsė Kleino pradėtą tradiciją formuoti bendrinę kalbą remiantis viena tarme. XVIII a. tai buvo aktualu rašytinei kalbos atmainai.

5. Supažindindamas su šalutinėmis tarmėmis, jis siekė palengvinti į kunigo ir mokytojo pareigas paskiriamų asmenų integraciją naujoje kalbinėje aplinkoje. Tai buvo aktualu sakytinei kalbos atmainai.

6. Rengdamas gramatiką, skirtą nelietuviams mokytis lietuvių kalbos, Ruigys daug dėmesio skyrė sintaksei. Perimdamas Kleino mintis ir jas plėtodamas, jis siekė formuoti gebėjimą kurti rišlųjį tekstą. Mokėjimas generuoti taisyklingus sakinius svarbus tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.

7. Viena iš ypatybių, būdingų Ruigio kurtai kalbos mokymo metodikai, – kalbinės komunikacinės kompetencijos ugdymas. Šviečiamajame amžiuje to ypač reikėjo organizuojant visuomenės švietimą per bažnyčias ir mokyklas. Perimdamas ankstesnes idėjas ir pritaikydamas XVIII a. poreikiams, Ruigys parengė priemonę mokytis lietuvių kalbos, ugdytis pareigoms tinkamą kalbinę kompetenciją ir adaptuotis naujoje aplinkoje.

8. RG orientuota ne vien į kalbos pagrindų išdėstymą, bet ir į atstumo tarp rašytinės ir sakytinės kalbos mažinimą.

9. Kadangi XVII a. vidurio lietuvių kalbos gramatinės sandaros aprašas tiko kaip pagrindas XVIII a. vidurio gramatikai, tai liudija nedidelę pačios kalbos kaitą.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Aleknavičienė Ona, „Frazeologijos samprata lituanistiniuose XVIII a. šaltiniuose“, in: Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, Vilma Zubaitienė (par.), Baltų kalbų tekstų ir žodžių reikšmės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, p. 215–259.

Aleknavičienė Ona, „Povilo Frydricho Ruigio Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747) – penktoji Prūsijos Lietuvos lietuvių kalbos gramatika“, in: Ona Aleknavičienė, Grasilda Blažienė, Povilas Frydrichas Ruigys. Monografija, gramatikos indeksai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020, p. 123–276.

Aleknavičienė Ona, „Lietuvių tarmių samprata Povilo Frydricho Ruigio gramatikoje Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747): centras ir periferija“, in: Archivum Lithuanicum, 2020, t. 22, p. 105–132.

Aleknavičienė Ona, Blažienė Grasilda (par.), Povilo Frydricho Ruigio gramatika Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick, 1747. Faksimilė, kritinis leidimas, vertimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020.

Blažienė Grasilda, „Įmintos ir neįmenamos Povilo Frydricho Ruigio gyvenimo ir kūrybos mįslės“, in: Ona Aleknavičienė, Grasilda Blažienė, Povilas Frydrichas Ruigys. Monografija, gramatikos indeksai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020, p. 17–121.

Erler Georg, Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 1544–1829, 2: Die Immatrikulationen von 1657–1829. Herausgegeben von Georg Erler, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot, 1911–1912.

HG – Haack Friederich Wilhelm, VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICVM, Darin alle im Neuen Teſtament und Pſalter befindliche Wrter nach dem Alphabeth enthalten ſind; Nebſt Einem Anhang einer kurtʒgefaßten Litthauiſchen GRAMMATIC. Ausgefertiget von Friederich Wilhelm Haack / S.S. Theol. Cultore, ʒur Ʒeit Docente im Litthauiſchen Seminario ʒu Halle. HALLE, Druckts Stephanus Orban, Univerſ. Buchdr. [1730]. Faksimilė, perrašas, vertimas, lietuviškų žodžių indeksas: Vilma Zubaitienė (par.), Frydrichas Vilhelmas Hakas, Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm, et Germanico-Litthvanicvm... Nebst einem Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatic (1730), t. 1–2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012; perrašas, žodžių formų konkordancijos: Frydrichas Vilhelmas Hakas, Anhang einer kurzgefassten litauischen Grammatik, 1730, internetinis leidinys, parengė Vilma Zubaitienė, programavo Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018 (http://seniejirastai.lki.lt/).

KG – Klein Daniel, GRAMMATICA Litvanica Mandato & Autoritate SERENISSIMI ELECTORIS BRANDENBURGICI adornata, & præviâ Cenſurâ primùm in lucem edita à M. DANIELE Klein / Paſtore Tilſ. Litv. Præmiſſa eſt ad Lectorem Præfatio non minùs utilis, quàm neceſſaria [...], REGIOMONTI, Typis & ſumptibus JOHANNIS REUSNERI, Anno χριστογονίας cIɔ Iɔc. LIII. Faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai, atsakingasis redaktorius J[onas] Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, p. 275–394; 529–610; perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos: Danielius Kleinas, Grammatica Litvanica, 1653, internetinis leidinys, parengė Mindaugas Šinkūnas, programavo Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011 (http://seniejirastai.lki.lt/).

„Königsberg“, in: Neue Zeitungen von Gelehrten Sachen Auf das Jahr 1719, Leipzig, den 2 Sept. N. LXX, p. 560.

Lysius Heinrich, Brief an August Hermann Francke; StaBi: Francke-Nachlaß, Kapsel 14: Heinrich und Johannes Lysius, Mappe 15, 1718-08-23, l. 72r–73v.

Matulevičius Algirdas, Mažoji Lietuva XVIII amžiuje, Vilnius: Mokslas, 1989.

Mielcke Christian Gottlieb, Anfangsgrnde einer Sprach=Lehre, worinn ʒwar die von jngern Ruhig ehemals ʒum Grunde gelegt [...] Knigsberg, 1800. Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey.

MP – Mörlin Michael, Ʒur wollmeinenden Vereinigung Und Einmthigen Bedencken über das Principium primarium In Lingva Lithvanica, In den Worten: LOQVENDUM CUM VULGO, enthalten [...] M. Mörlin. P. Gumb. Knigsberg / gedruckt In der / von Sr. Knigl. Majeſt. privilegirten / Georgiſchen Buchdruckerey. Anno 1706. Dokumentinis leidimas: Vincentas Drotvinas, Michaelio Mörlino traktatas Principium primarium in lingua Lithuanica. Dokumentinis leidimas ir studija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008; perrašas, lietuviškų žodžių indeksas: Michaelis Mörlinas, Principium primarium in lingua Lithuanica, 1706, internetinis leidinys, parengė Vincentas Drotvinas, programavo Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (https://seniejirastai.lki.lt/).

Perkhun Jacob, Wolgegrndetes Bedencken / Uber die / Ins Litthauſche / Uberſetʒte ʒehen Fabeln Æſopi, Und derſelben pasſionirte Ʒuſchrifft / Auf Begehren eines Liebhabers der Litthauſchen Sprachen / Aufgeſetʒt von Iacob Perkhun / Pfarrern ʒu Walterkehmen. Leipʒig und Franckfurt / Anno 1706. Kritinis leidimas: Ona Aleknavičienė, Christiane Schiller (par.), Jokūbo Perkūno traktatas Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift. Kritinis komentuotas leidimas ir studija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008; perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, indeksas: Jokūbas Perkūnas, Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift, 1706, internetinis leidinys, parengė Ona Aleknavičienė, Christiane Schiller, programavo Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (http://seniejirastai.lki.lt/).

RB – Ruhig Philipp, Betrachtung der Littauiſchen Sprache, in ihrem Urſprunge, Weſen und Eigenſchaften; Aus vielen Scribenten, und eigener Erfahrung, mit Fleiß angeſtellet, und ʒu reiferer Beurtheilung der Gelehrten, ʒum Druck gegeben, von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore ʒu Walterkehmen, im Hauptamt Inſterburg, Knigsberg, druckts und verlegts Iohann Heinrich Hartung, 1745. Kritinis leidimas: Pilypas Ruigys, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, parengė Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytė, Vilnius: Vaga, 1986.

RG – Ruhig Paul Friedrich, Anfangsgrnde einer Littauiſchen Grammatick, in ihrem natrlichen Ʒuſammenhange entworfen von Paul Friedrich Ruhig, der Gottesgelahrtheit Befliſſenen, ʒur Ʒeit Docenten im littauiſchen Seminario ʒu Knigsberg. Knigsberg, druckts und verlegts Iohann Heinrich Hartung, 1747. Kritinis leidimas: Ona Aleknavičienė, Grasilda Blažienė (par.), Povilo Frydricho Ruigio gramatika Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick, 1747. Faksimilė, kritinis leidimas, vertimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020; perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos: Povilas Ruigys, Anfangsgründe einer litauischen Grammatik, 1747, internetinis leidinys, parengė Ona Aleknavičienė, Jurgita Venckienė, programavo Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (http://seniejirastai.lki.lt/).

Ruhig Philipp, Littauiſch=Deutſches und Deutſch=Littauiſches Lexicon [...] von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore ʒu Walterkehmen, Inſterburgiſchen Hauptamtes. Knigsberg, druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747.

Schule und Absolutismus in Preussen. Akten zum preußischen Elementarschulwesen bis 1806, hrsg. von Wolfgang Neugebauer, Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1992.

SŠG – Sappuhn Christoph; Theophil Gottlieb Schultz, COMPENDIUM GRAMĀTICÆ LITHVANICÆ Theophili Schultʒens Past: Cattenov, REGIOMONTI: Typis Friderici Reuſneri, [...] Aō: 1673. Faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą: Sapūno ir Šulco gramatika, 1997, p. 35–262; perrašas, žodžių formų konkordancijos: Kristupas Sapūnas, Teofilis Šulcas, Compendium Grammaticae Lithvanicae, 1673, internetinis leidinys, parengė Mindaugas Šinkūnas, programavo Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010 (http://seniejirastai.lki.lt/).

Terveen Fritz, Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen Ostpreußen unter Friedrich Wilhelm I 1714–1740, Göttingen etc.: Musterschmidt, 1954.

Zubaitienė Vilma, „Frydricho Vilhelmo Hako žodynas ir gramatika: istorinės pasirodymo aplinkybės, struktūra ir santykis su šaltiniais“, in: Vilma Zubaitienė (par.), Frydrichas Vilhelmas Hakas, Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm, et Germanico-Litthvanicvm... Nebst einem Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatic (1730), t. 2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 7–131.

Ona Aleknavičienė

Reception of Danielius Kleinas’s Ideas in Povilas Frydrichas Ruigys’s Grammar Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747)

Summary

The article analyses the reception of Danielius Kleinas’s ideas in Povilas Frydrichas Ruigys’s grammar Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747, hereinafter RG). Two aims were pursued: (1) to single out Kleinas’s ideas that Ruigys found relevant and suitable for describing the language of the mid-eighteenth century and (2) to identify the intentions of Ruigys in adopting them.

Using an analytical interpretive approach based on philological analysis, it is shown that Kleinas’s Grammatica Litvanica (1653, hereinafter KG) was a particularly important source. The need of the Age of Enlightenment to learn about the world and to educate society is highlighted in discussing the motives for adopting and adapting ideas. The study of the reception of Kleinas’s ideas leads to the following conclusions:

1. Frequent references to KG, both explicit and implicit, point to a similar school of linguistic thought and the acceptability of its ideas.

2. KG was a particularly important source in two respects: (1) selecting a dialect for grammar and distinguishing it from others and (2) developing an extensive section on syntax.

3. By adopting Kleinas’s key idea of choosing one dialect as the basis for the description of the Lithuanian language, Ruigys expanded its area to two counties: Įsrutis (Ger. Insterburg) and Ragainė (Ger. Ragnit). He considered the other dialects in Prussia and Lithuania Major as secondary. Ruigys was the first to classify Lithuanian dialects by the opposition main : secondary or centre : periphery.

4. By placing emphasis on the stability, universality, and prestige of the main dialect in relation to other dialects, Ruigys continued the tradition of forming standard language on the basis of one dialect, which was initiated by Kleinas. In the eighteenth century, this was relevant for the written form of the language.

5. By introducing secondary dialects, he aimed to facilitate the integration of individuals appointed to priesthood in a new linguistic environment. This was important for the spoken form of the language.

6. In preparing a grammar for learning Lithuanian by non-Lithuanians, Ruigys paid considerable attention to syntax. By adopting Kleinas’s ideas and expanding them, he sought to develop the ability to produce a coherent text. The ability to generate well-formed sentences is important for both written and spoken language.

7. One of the characteristics of the language teaching methodology developed by Ruigys was the development of linguistic communicative competence. In the Age of Enlightenment, this was particularly necessary for the organisation of public education through churches and schools. Taking up earlier ideas and adapting them to the needs of the eighteenth century, Ruigys developed a tool for non-Lithuanians to learn Lithuanian, to develop linguistic competence appropriate to their duties, and to adapt to a new environment.

8. RG is focused not only on setting out the basics of the language but also on reducing the distance between written and spoken language.

9. Since the description of the grammatical structure of the Lithuanian language in the mid-seventeenth century was suitable as a basis for a grammar of the mid-eighteenth century, it evidences the slight change in the language itself.

Keywords: Danielius Kleinas; Povilas Frydrichas Ruigys; grammar of the Lithuanian language; linguistics of seventeenth-eighteenth-century Prussian Lithuania.