Senoji Lietuvos literatūra, 58, 2024, p. 45–62
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.24.58.03

Johano Ferdinando Kelkio poemos Lietuvininkai intertekstiniai ryšiai: Kristijono Gotlybo Milkaus poema Pilkainis

Žavinta Sidabraitė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
https://ror.org/050gfgn67
sidabraite@llti.lt
https://orcid.org/0000-0002-6138-6176

Anotacija. Johano Ferdinando Kelkio (Johann Ferdinand Kelch, 1801–1877) istorinė poema Lietuvininkai, parašyta XIX a. antroje pusėje, pirmą kartą publikuota Martyno Jankaus rengtame ir jo spaustuvėje Bitėnuose leistame mėnesiniame žurnale Saulėteka (1900, Nr. 8–9). Apie glaudžias poemos sąsajas su XIX a. pradžioje išspausdinta Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) istorine poema Pilkainis Prūsijos Lietuvos raštijos tyrinėtojų imta kalbėti XX a. antroje pusėje. Ta pati abiejų poemų istorinė tema, eilėdara, beveik identiška pradžia ir kitos į Kelkio poemą kūrybiškai integruotos tekstinės perėmos – citatos ar nežymiai redaguotos citatos iš Milkaus poemos – suteikia pagrindo kalbėti apie Kelkio poemos intertekstualumą, tarptekstinius šių kūrinių ryšius ir iš jų kylančią naują reikšmę.

Reikšminiai žodžiai: Prūsijos Lietuvos literatūra; istorinė poema; tekstinė perėma; tarptekstiniai ryšiai; christianizacija.

Received: 21/11/2024. Accepted: 02/12/2024.

Copyright © 2024 Žavinta Sidabraitė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Johanno Ferdinando Kelkio (Johann Ferdinand Kelch, 1801–1877) poema Lietuvininkai, parašyta XIX a. antroje pusėje, pirmą kartą publikuota Martyno Jankaus (1858–1946) rengtame ir jo spaustuvėje Bitėnuose leistame mėnesiniame žurnale Saulėteka (1900, Nr. 8–9)¹. Tai 472 eilučių istorinė poe­ma, parašyta ketureiliu kryžmiškai surimuotu jambu.

1 pav. Saulėteka, 1900, Nr. 8–9, antraštinio puslapio fragmentas. Šiame numeryje buvo išspausdinta Johano Ferdinando Kelkio poema Lietuvininkai, p. 224–229; NMMB (https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1C1B0000481398-1900-Nr.8-9)

Pirmasis Kelkio poemos publikuotojas Jankus, parašęs kritiškus komentarus skelbiamam kūriniui, nė žodžiu neužsiminė apie akivaizdžias Lietuvininkų sąsajas su kita Prūsijos Lietuvos istoriją apdainavusia poema – Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) Pilkainiu. Tad manytina, kad Kelkiui kūrybinį impulsą suteikusi Milkaus poema, išspausdinta mažu leidinėliu XIX a. pradžioje², komentarus rašiusiam Jankui tiesiog nebuvo žinoma. Apie Lietuvininkų sąsajas su Milkaus Pilkainiu Prūsijos Lietuvos raštijos tyrinėtojų pradėta kalbėti XX a. antroje pusėje. Dėmesį į poemą apie lietuvininkus kurti sumaniusio Kelkio atspirtį nuo Milkaus poemos vienas pirmųjų atkreipė lietuvių periodikos tyrėjas, žurnalistas, literatūrologas Jonas Bulota (1923–2004). Jo manymu, Kelkis savo poema gerokai pranoko pirmtaką ir siužeto platumu, ir idėjiniu aštrumu³. Domas Kaunas Lietuvininkuose esančias Milkaus Pilkainio perėmas pavadino „pernelyg drąsiai skolintais posmais“ ir konstatavo autorių atskirais atvejais pavojingai priartėjus prie plagiato⁴.

Ta pati dviejų poemų istorinė tema, eilėdara, beveik identiška pradžia ir kitos į Kelkio poemą kūrybiškai integruotos Milkaus poemos tekstinės perėmos – tikslios ar nežymiai redaguotos citatos – yra bene ryškiausias XIX a. lietuvių literatūros pavyzdys, akivaizdžiai iliustruojantis intertekstua­lumo teo­rijos prielaidą, kad tekstas yra kito teksto „sugėrimo“ ir transformacijos produktas⁵. Šio straipsnio tikslas – remiantis šios teorijos siūloma metodologine prieiga, atskleisti dviejų Prūsijos Lietuvoje parašytų istorinių poemų – Milkaus Pilkainio (XIX a. pr.) ir Kelkio Lietuvininkų (XIX a. antra pusė) – tarptekstinius ryšius ir jų kuriamą naują reikšmę⁶.

XIX a. Prūsijos Lietuvoje stiprėjo visų gyvenimo sričių modernizacija: ūkyje ryškėjo technologinė pažanga, modernėjo gyventojų savimonė ir kasdienybės kultūra. Iš miesto ateinančios naujovės dažniausiai skverbėsi kartu su vokiečių kalba. Be to, tolydžio stiprėjo valstybės institucijų vykdoma germanizacijos politika. Šios naujųjų laikų tendencijos neretai kėlė senųjų krašto gyventojų lietuvininkų, daugiausia valstiečių, priešiškumą, įtvirtino jų siekį saugoti savo prigimtą kalbą ir nusistovėjusią gyvenimo sanklodą. Turbūt ir dėl to krašte išpopuliarėjo gana konservatyvus religinis pietistinės pakraipos surinkimininkų judėjimas, skatinęs ne tik stiprinti gyventojų religinį įkarštį, bet ir saugoti lietuvių kalbą⁷. Aktyvus šio judėjimo dalyvis buvo ir pats Lietuvininkų poemos autorius Kelkis.

XIX a. viduryje, vyraujant tuomečiam bendram Europos susidomėjimui istorija ir bundant Didžiosios Lietuvos tautinėms idėjoms, tapo itin aktualu permąstyti vokiškoje valstybėje gyvenančių lietuvininkų tautinę, etninę tapatybę, kaip ir laikyseną sparčiai modernėjančiame pasaulyje. Čia atrodo dėsninga Kelkio intencija iš naujo perskaityti ir savaip interpretuoti istorinę Milkaus poemą⁸. Tad Lietuvininkų poemos intertekstualumas vertintinas ne kaip sąmoningai autoriaus pasirinktas literatūros metodas, bet kaip savotiška kolektyvinės nesąmonybės veikla⁹.

2 pav. Johano Ferdinando Kelkio poemos Lietuvininkai pradžios fragmentas, Saulėteka, 1900, Nr. 8–9, p. 224; NMMB (https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1C1B0000481398-1900-Nr.8-9)

IKIKRIKŠČIONIŠKOSIOS KRAŠTO RAIDOS VERTINIMO SUTAPTYS IR SKIRTUMAI

Pirmos keturios Lietuvininkų eilutės – Milkaus poemos citata – kreipia skaitytojų akis į Kelkio kūrybą inspiravusį tekstą:

Nors citata beveik pažodinė, joje jau galime įžvelgti kiek kintančią Lietuvininkų pasakojimo liniją. Skaitant ir interpretuojant tekstą svarbus tampa ne tik kūrėjo-suvokėjo (horizontalusis suvokimas), bet ir dviejų tekstų dialogas ir per jį gimstanti nauja reikšmė¹². Analizuojant abiejų poemų – Lietuvininkų ir Pilkainio – dialogą skleidžiasi XIX a. kintanti krašto istorijos ir senųjų gyventojų etninės tapatybės suvoktis.

Kelkio poemos pavadinimas ir pagal jį modifikuota paskutinė pirmojo ketureilio eilutė (Pilkainis → lietuvininkai) rodo pakitusią optiką: ne remiamasi metoniminiu pars pro toto principu, kaip Milkaus poemoje, o pasirenkama tiesiogiai įvardyti objektą. Kūrinio dėmesio centre atsiduria senųjų krašto gyventojų lietuvininkų istorija. Su optikos kaita susijęs ir Milkaus poemos ketureilį perimant koreguojamas laiko atskaitos taškas: Pilkalnis stovėjo „pirm metų kokią tūkstančių“, o „lietuvininkai jau čion krutėjo“ „pirm metų dviejų tūkstančių“. Taip skaitytojas nukeliamas ne į laiką, menamą iš mitų ir pasakojimų, ne į kai kuriose kasdienybės praktikose dar atsišaukiančią „savą“ pagonišką baltų praeitį, o į knyginius, laike ir erdvėje tolimus Nojaus tvano ir Babelio bokšto statybos laikus. Anot Lietuvininkų teksto, būtent sugriuvus Babelio bokštui ir susimaišius kalboms į šį kraštą atsikraustė lietuviškai kalbantys „gerų žmonių vaikai“:

Taip ir počės į kraštą šį
gerų žmonių vaikai atėjo,
gražiai išmaną ir galį,
kurie lietuviškai kalbėjo. (17–20 eil.)

Nuoroda į biblinį tekstą ontologiškai įtvirtina lietuvių kalbą: ši krašto gyventojams esanti duota paties Babelio bokšto statytojų kalbas sumaišiusio Dievo. Tai svarbus atskirties nuo Pilkainio, kuriame kalbos klausimas neaktualizuojamas, dėmuo.

Kitaip Kelkio poemoje perpasakojamas ir ikikrikščioniškasis krašto bei jo gyventojų laikotarpis. Pilkainyje senieji krašto gyventojai – karingų viešpačių valdomos gentys, nuolat besivaidijančios tarpusavyje, plėšikaujančios kaimynų žemėse. O Kelkio poemoje, kaip minėta, lietuvininkų protėviai yra „gerų žmonių vaikai“ – stiprūs, vikrūs, sumanūs, drąsūs, visu kuo verti įgyventi ir valdyti žemę, į kurią pobabiloniniais laikais atkeliavo ir kurioje pasiliko. Tai lietuvininkų pažadėtoji žemė (ji „tiktai lietuvininkų laukė“, 56 eil.), vešlumo ir visokeriopos gausos kraštas:

Taip girios, pilnos visokių
gyvųjų, tuo čėsu krutėjo,
o vandeniai, gražių žuvų
pilni, kušėte kiaur kušėjo. (37–40 eil.)

Lietuvininkų protėviai stropiai vykdė biblinį uždavinį apgyventi, užvaldyti kraštą. Poemoje pagoniškos gentys kuria savo civilizaciją: puoselėja žemdirbystę, gyvulininkystę, žvejybą, statosi namus, augina vaikus. Materialinės stokõs, kitų išnaudojimo šiame visuotinės gausos pasaulyje tiesiog nėra. Čia klesti darna, sutarimas, apstumas. Ir nors tiesioginių tekstų perėmų šiame pagoniškosios civilizacijos kūrimo epizode nėra, struktūriškai ir stilistiškai jis panašus į miesto kūrimo santalką Pilkainyje:

Pilkainyje miesto kūrimo aktas – tai optimizmu trykštanti lietuvininkų modernėjimo, integracijos į bendrą civilizacijos raidos vyksmą metafora¹³, o Lietuvininkuose rodoma klestinti ikikrikščioniškoji civilizacija yra uždara, neturinti prasmės. Ji buvo kuriama neturint teisingo, tvirto idėjinio pagrindo. Šioje aukso amžiaus civilizacijoje buvo patenkinti tik laikino kūno poreikiai, o amžinoji siela liko apleista.

Vaizduodamas pagoniškas lietuvininkų protėvių apeigas, Kelkis seka Milkumi. Tai patvirtina dvi beveik pažodinės teksto perėmos ir netgi konkretiems aspektams vaizduoti skirtų eilučių skaičiaus atitikimas. Galima sakyti, kad Pilkainio tekstas Lietuvininkų autoriui tapo savotišku pamatiniu tinklu, ant kurio buvo mezgamos temą plėtojančios prasminės gijos. Dvi minėtos perėmos įpinamos kalbant apie pagonių kunigų klaidinamus patiklius žmones ir apie nelaisvėn paimtų priešų deginimą dievų garbei:

Kritiškų eilučių, iliustruojančių stabmeldiško tikėjimo ir jo apeigų absurdiškumą, Kelkio poemoje gerokai daugiau nei Pilkainyje. Lietuvininkuose šiai temai skirtos net dvi grafiškai atribotos dalys – iš viso 100 eilučių, t. y. daugiau nei 21 procentas viso teksto. Nuo Milkaus Pilkainio, kuriame pagoniškoji praeitis aprašoma objektyviai konstatuojant, Lietuvininkus skiria ir atsiradęs vaizdavimo emocionalumas. Kai kurios Kelkio eilutės išduoda dirglų autoriaus santykį su pagoniškus prietarus platinančiais „dykduoniais“¹⁵. Toks pagonybės skelbėjų vaizdavimas buvo labai artimas krašte plitusiems kritiškiems keliaujančių sakytojų paveikslams. Gretinimas kelia prielaidą, kad Kelkis, pats sakytojas, kritiškai vertino bent kai kurių savo bendraminčių veiklą.

KRAŠTO SUKRIKŠČIONINIMAS: LIETUVININKŲ SAVARANKUMO PABAIGA

Krašto christianizacijos preliudija Lietuvininkuose tampa atgaivos nerandančios, pilnatvės besiilginčios žmogaus širdies tema:

Kam der tai vis? Jei to dūšia
netur, biednoji, ko privalo? [...]
Kam tikro nėr nuramdymo?
Tad širdį šis ir tas baugina,
ir nieko ši negirdž nuo to,
kurs viens visad pilnai gaivina.
Kas plaimingą tą vadins? (109–117 eil.)

Atogrąža į dvasinius individo poreikius, žingsnis psichologizmo link palyginti racionalios Milkaus poemos kontekste – reikšminga meninė Kelkio kūrybos naujovė. Kitaip nei Milkaus poemoje, kurioje dvasinė realybė yra įsigėrusi į materialaus pasaulio ženklus ir per juos reiškiasi¹⁶, Kelkio poemoje dvasinis ir materialusis pasauliai menkai tesusaistyti. Lietuvininkuose, kitaip nei Pilkainyje, kur ikikrikščiónišku laikù chaosas yra apėmęs visas žmogaus gyvenimo sritis – ir tikėjimą, ir socialinę sąrangą, ir ekonominį sutvarkymą, Kelkio tekste chaoso erdvė – tai vien stabmeldiškojo tikėjimo praktikos. Laikydamasis „barzdotos gadynės“ mito, Lietuvininkų autorius, kaip minėta, teigė, kad klaidžiojimas stabmeldystės tamsoje nesukliudė lietuvininkų protėviams sukurti darnos ir materialinės gerovės visuomenę.

Lietuvininkų autoriui, kitaip nei Milkui, svarbu parodyti, kad pirmosios pastangos sukrikščioninti kraštą buvusios taikios: misionieriai – „iš Bėmų žemės“ atėjęs vyskupas Adalbertas ir „jo draugas Brunavas“ – buvo nužudyti ne eilinių naujam tikėjimui pasipriešinusių krašto gyventojų, o pasipelnymo šaltinį prarasti išsigandusių pagonių kunigų (237–246 eil.).

Kraštą ginklu krikščioninę kryžiuočiai, net ir pripažinus istorinį jų pergalės dėsningumą, tiek Milkaus, tiek Kelkio poemose laikomi svetima, negailestingai priešiška jėga. Skiriasi tik kai kurių aplinkybių niuansai. Pavyzdžiui, ir viename, ir kitame kūrinyje nurodant, kad Kryžiuočių ordino atsikraustymo į Pavyslį priežastimi tapo plėšikiški lietuvininkų protėvių žygiai į kaimynines lenkų žemes, skirtingai įvardijamas žygių pretekstas. Pilkainyje prūsų kariniai išpuoliai kaimynų žemėse – tai pagoniško pasaulio bendro chaoso dalis, o Kelkio poemoje, laikantis bent kelis kartus pabrėžtos nuostatos, esą lietuvininkai niekada „daikto svetimo negorojo“ (79–80 eil.), pagoniškų genčių žygiai rodomi kaip atsakomoji reakcija į lenkų bandymus ginklu diegti krikščionybę prūsuose:

Šiaip Kelkis gana nuosekliai perteikė Milkaus nubrėžtą Kryžiuočių ordino istorijos atkarpą iki atsikraustant į Pavyslį: apibūdino kilnią ir sėkmingą jų veiklos pradžią Palestinoje, kur siekta ginti krikščionis, minėjo prasidėjusį nesėkmių laikotarpį, kai ordinas nusilpo ir nebepajėgė priešintis kitatikiams, pabrėžė iškilusią būtinybę palikti Šventąją Žemę ir kraustytis atgal į Europą.

Kryžiuočių antplūdis į baltų žemes Lietuvininkuose vaizduojamas beveik pažodine perėma iš Pilkainio:

Tai vienas iš meniškiausių Pilkainio epizodų, tad nenuostabu, kad Kelkis, akivaizdžiai pasižymėjęs gera filologine klausa, kiek paredagavęs perėmė jį visą. Prūsų kovų su kryžiuočiais aprašymui jis skiria gerokai daugiau vietos nei Milkus. Kuria gyvą, dinamišką tekstą, įterpdamas tiesioginės kalbos vokiečių žemaičių tarme, taip pat menama prūsų kalba (tai dar vienas Kelkio poemos intertekstualumo aspektas, apie kurį šiuosyk plačiau nekalbėsime). Kovų epizodas poemoje netrumpas – jam skirta bemaž šimtas eilučių.

Kovų su gausesniu ir stipresniu priešu nualinti prūsai patys nusprendžia, kad nebūsią taip sunku „į vandenį įeiti“, t. y. pasikrikštyti, ir Kristumi pavadinti „jų Perdaitį“, t. y. vyriausiąjį dievą (381–384 eil.). Šiuo epizodu Kelkis parodo gerai perpratęs politeistinės religijos išpažinėjo prigimtį: daugel dievų išpažįstančiam žmogui nėra sunku priimti dar vieną dievą ar vieną pakeisti kitu. Taip prūsai davėsi pakrikštijami. Prasidėjo taiki krašto kolonizacija. Atvykėliai vokiečiai lėmė teigiamus krašto pokyčius:

Ir kampuks vis vis gražesnis
per jų procę patapė,
lauks ir kožnas turts geresnis
ant dvarų ir kiemuose. (397–400 eil.)

Tačiau tokia idilė truko „valandėlę“, kol vokiečiai ėmė prūsus versti savo „verginiais“. Tuomet laisvę mylintys prūsai sukilo, išžudė vokiečius, krikščionių kunigus, išniekino bažnyčias ir susigrąžino „balvonus“. Tačiau ilgiau atsispirti bangomis plūstančių vokiečių gausybei jie nepajėgė, turėjo pasiduoti. Lietuvininkai dar kiek priešinosi, bet ir jie po kurio laiko „pasidavė valnai“.

Vaizduodamas tiek pietvakarinių baltų kovas su kryžiuočiais, tiek pralaimėjus patirtą krašto christianizaciją Kelkis nutolsta nuo poemą inspiravusio Milkaus Pilkainio. Nors išlaikoma pagrindinė siužeto linija, meninė realizacija yra beveik visiškai savarankiška. Šioje jau gana originalioje dalyje Kelkis inkorporuoja tik vieną tiesioginę perėmą iš Pilkainio:

Ir viename, ir kitame kūrinyje vienas iš frazeologizmo „Į klaną puolęs sausas nekelsi“ variantų pasitelkiamas pasipriešinimą pralaiminčio subjekto būsenai nusakyti: Lietuvininkuose tai kryžiuočių antplūdžiui atsispirti nebepajėgiantys prūsai, Pilkainyje – su galingesne Lenkijos ir Lietuvos valstybe kovą pralaimintis kunigaikštis Albrechtas.

Paskutinė ir, Milkaus pavyzdžiu, grafiškai atskirta Kelkio poemos dalis yra meniniu požiūriu vieno iš stipriausių Pilkainio epizodų perkūra:

Kelkis, perkurdamas pirmtako išplėtotą palyginimą su ąžuolu, kur kas labiau akcentuoja laiko tiesėje neišvengiamą lietuvininkų pasaulio (pagonybės) žūtį: kiekvienas šimtametis ąžuolas, nepražuvęs vėtrose, „galiausiai sulaukia čėso“, kai turės būti nenugalimos jėgos (kirvio) pakirstas. Ne lietuvininkų silp­numą, o išmintį rodo sprendimas nebesispirti prieš galingesnę jėgą, paklusti istorijos pažangos vektoriui.

Kelkio poemoje šis epizodas paskutinis, po jo eina viso labo aštuonios išvadinės eilutės, o Milkaus poemos siužetas nuo čia tik įsibėgėja. Likę maždaug du trečdaliai Pilkainio skirti sudėtingai kryžiuočių pavergto, pakrikštyto, vėliau su Reformacija tikrąją laisvę ir krikščioniškąją tapatybę įgijusio krašto istorijai pasakoti. Milkaus poemoje seniesiems krašto gyventojams lietuvininkams lieka plačiai atviri tiek dvasinės, tiek ekonominės raidos keliai: lietuvininkai tampa gerais krikščionimis ir kaip lygiaverčiai partneriai kartu su kaimynais vokiečiais kuria modernią civilizaciją.

Kelkio išvada kitokia: lietuvininkų pasaulis poemoje sulydytas su pagonybe, tad jų pralaimėjimas vokiečiams reiškia ne tik pagonių religijos sunaikinimą, bet ir visos pagoniškos lietuvininkų civilizacijos griūtį. Laikantis biblinio pasakojimo konstrukto, krašto christianizacija suvokiama kaip esminis civilizacinis lūžis: pagonišką lietuvininkų civilizaciją keičia kokybiškai nauja krikščioniškoji, kuriama „čion įsibrovusių vokiečių“. Šio esminio pokyčio atžvilgiu naujo pasaulio kūrėjų tautinės priklausomybės klausimas tėra antrinis. Be to, prisimename, kad patys senieji krašto gyventojai, dar nepažindami tikrojo Dievo, jo ilgėjosi, taigi jau buvo pasiruošę priimti naują tikėjimą. Štai kodėl daiktavardis „gals“, žymintis lietuvininkų pasaulio griūtį ir net penkis kartus pakartojamas Kelkio poemos pabaigoje, neskamba pesimistiškai. Tai Dievo planą ir asmens išganymo lūkestį atitinkanti civilizacinė slinktis.

3 pav. Johano Ferdinando Kelkio poemos Lietuvininkai 17 eilučių pabaigos fragmentas iš Visbarynų mokytojo Jurgio Rėžaičio (Jurgis Reźatis, 1852 – po 1917) rankraščių rinkinio Eilawimai. Iš rankraščio išpjauti lapai su poemos pradžia. Raudonu pieštuku užrašyta: „Iszpjautiejie tape Sauleteko patalpinti“; LMAVB RS, f. 163–1086, 11r

IŠVADOS

1. Pirmoji istorinė poema lietuvių kalba – Kristijono Gotlybo Milkaus Pilkainis (išspausdintas XIX a. pradžioje) – inspiravo Johaną Ferdinandą Kelkį sukurti savąją istorinę poemą Lietuvininkai (parašytą antroje XIX a. pusėje). Kelkio sprendimas kuriant krašto istorijos tekstą remtis ir savaip interpretuoti pirmtaką buvo dėsningas bendrame to meto sociokultūriniame kontekste. Lietuvininkų poemos intertekstualumas vertintinas ne kaip sąmoningai autoriaus pasirinkta literatūrinė strategija, bet kaip savotiška kolektyvinės nesąmonybės apraiška.

2. Milkus poemą rašė remdamasis Apšvietos epochoje įsigalėjusiu racio­nalistiniu istorijos raidos traktavimo modeliu. Kelkis pasakojimą apie lietuvininkus kūrė vadovaudamasis religiniu istorijos pasakojimo naratyvu. Kildindamas lietuvininkų protėvius iš kraštan atkeliavusių biblinio Nojaus palikuonių, jis tarsi siekė įteigti krikščionybės savumą seniesiems baltams ir sykiu prislopinti XIX a. viduryje sustiprėjusios germanizacijos vėl sužadintus istorinės skriaudos prisiminimus. Milkaus poema tapo tinkamu modeliu, kuriuo sekant, kurį papildant ir koreguojant buvo galima iš naujo permąstyti patį dramatiškiausią tautos istorijos laikotarpį, nusiteikti, kad lietuvininkų apsikrikštijimas – Dievo numatytas planas, o laimėjus amžinąjį išganymą tikrai nereikėtų apgailestauti dėl prarastos tautinės didybės. Krikščionybę į kraštą atnešę vokiečiai pakeitė kažkada kraštan atkeliavusių lietuvininkų palikuonis. Įvyko dėsninga civilizacinė kaita: vieni ateiviai pakeitė kitus. Išvada aiškiai kitokia nei dviejų tautų darnų sugyvenimą teigusios Milkaus poemos.

3. Kelkis nusižiūrėjo iš Milkaus temą, siužetą, eilėdarą, į savo poemą gausiai inkorporavo tekstines perėmas. Tai, kad Lietuvininkų autorius atkreipė dėmesį, perėmė ir išplėtojo pačius meniškiausius šiaip jau literatūriniu požiūriu ne tokios stiprios Milkaus poemos epizodus, rodo jį turėjus gerą filologinę klausą. Kelkio įvykdytas naujo Milkaus poemos perskaitymo ir interpretavimo aktas XIX a. lietuvių literatūroje neturi analogų. Tai unikalus meninis eksperimentas, ne tik suteikęs papildomos gelmės (suvokimo vertikalę) Kelkio poemai, bet ir aktualizavęs tautos kultūrinėje atmintyje kūrybinį aktą inspiravusį šaltinį – Milkaus poemą.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Allen Graham, Intertextuality, London, New York: Routledge, Taylor & Francis Group, 2000.

Bulota Jonas, „Lietuvių periodinės spaudos ištakos“, in: Žurnalistika, Vilnius, 1974, t. 73, p. 125–137.

Citavičiūtė Liucija, Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

Gargasaitė Dalia, „Poema ‘Pilkainis’ – spaudinys“, in: Gimtasis kraštas, 1982-06-24, nr. 25 (801).

Girdzijauskas Juozas, „Kristijonas Gotlybas Milkus“, in: Kristijonas Gotlybas Milkus, Pilkainis, parengė Liucija Citavičiūtė, Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 5–34.

Kaunas Domas, „Lietuvininkų eilėraštis: nuo K. G. Milkaus iki I. Simonaitytės“, in: Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio. Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos, tekstus parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė Domas Kaunas, Vilnius: Vaga, 1986, p. 5–30.

Kaunas Domas, Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547–1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Kaunas Domas, „Paaiškinimai. Johanas Ferdinandas Kelkis“, in: Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio. Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos, tekstus parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė Domas Kaunas, Vilnius: Vaga, 1986, p. 383.

Kavolis Vytautas, Epochų signatūros, Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1991.

Kelkis Johanas Ferdinandas, Lietuvininkai, in: Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio. Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos, tekstus parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė Domas Kaunas, Vilnius: Vaga, 1986, p. 69–85.

Melnikova Irina, „Intertekstualumas“, in: XX a. literatūros teorijos: vadovėlis aukštųjų mokyklų filologijos studentams, sudarė Aušra Jurgutienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 304–324.

Melnikova Irina, Intertekstualumas: teorija ir praktika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

Milkus Kristijonas Gotlybas, Pilkainis, in: Kristijonas Gotlybas Milkus, Pilkainis, parengė Liucija Citavičiūtė, Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 36–48.

Sidabraitė Žavinta, „Kai kurios asmens ir bendruomenės modernėjimo tendencijos surinkimininkų literatūroje“, in: Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje, sudarytoja ir parengėja Inga Strungytė-Liugienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019, p. 102–143.

Sidabraitė Žavinta, „Kristijonas Gotlybas Milkus: kūryba patvirtinta ištikimybė gimtajam kraštui ir jo kalbai“, in: Žavinta Sidabraitė, Birutė Triškaitė, Lituanistinio sąjūdžio XVIII amžiaus Prūsijoje atodangos, t. 1: Vienos šeimos istorija: Mielckes vs. Milkai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 267–487.

Кристева Юлия, „Бахтин, слово, диалог и роман“, in: Французкая семиотика: От структурализма к постструктурализму, перевод с франц., сост., вступ. ст. Г. К. Косикова, М.: ИГ Прогресс, 2000, с. 427–457 (https://zar-literature.ucoz.ru/magistratura/kristeva_ju-bakhtin-slovo-dialog_i_roman.pdf).

Žavinta Sidabraitė

Intertextual Links of Johann Ferdinand Kelch’s poem Lietuvininkai: Christian Gottlieb Mielcke’s Poem Pilkainis

Summary

Johann Ferdinand Kelch’s (Lith. Johanas Ferdinandas Kelkis, 1801–1877) poem Lietuvininkai (Prussian Lithuanians), composed in the second half of the nineteenth century, was first published in the monthly magazine Saulėteka (Sunrise, Nos 8–9, 1900), edited by Martynas Jankus (1858–1946) and printed in his print shop. It is a 472-line historical poem written in a four-line cross-rhymed iamb.

The first historical poem in Lithuanian – Pilkainis by Christian Gottlieb Mielcke (Lith. Kristijonas Gottlybas Milkus, 1733–1807), printed in the early nineteenth century – inspired Johann Ferdinand Kelch to write his own historical poem Lietuvininkai. Kelch’s decision to build on and interpret his predecessor in his own way was a natural one: this was due to the issues of national and religious identity, which had become highly relevant in the socio-cultural context of mid-nineteenth-century Prussian Lithuania. The intertextuality of Lietuvininkai should not be seen as a literary method consciously chosen by the author but as a kind of unfolding of the collective subconscious.

Mielcke based his poem on the rationalist model of historical development that had gained a foothold in the Age of Enlightenment. Kelch built the story of the Prussian Lithuanians on a religious narrative of history. By tracing the ancestry of the Prussian Lithuanians back to the descendants of the biblical Noah, he seemed to try to inculcate Christianity into the ancestors of the old Balts and at the same time to suppress the memories of historical injustice, which had been reawakened by the Germanisation that had intensified in the mid-nineteenth century. Mielcke’s poem became a suitable model, which, when followed, supplemented, and adjusted, made it possible to rethink the most dramatic period of the nation’s history, to strongly suggest that Christianisation of the Prussian Lithuanians was God’s intended plan, and that having won eternal salvation, one should not really regret the loss of national greatness. The Germans, who brought Christianity to Prussian Lithuania, replaced the descendants of the Lithuanians who had once come to the region. A natural civilisational change took place: some newcomers had replaced others. In his poem, Kelch abandons Mielcke’s optimistic idea of an equal partnership between the two nations.

Kelch borrowed the theme, the plot, and the rhyme scheme from Mielcke and incorporated textual interpolations into his poem. The fact that he took note of, adopted, and developed the most artistic episodes of Mielcke’s otherwise artistically less strong poem shows that he had a good philological ear. Kelch’s act of re-reading and reinterpreting Mielcke’s poem is unparalleled in nineteenth-century Lithuanian literature. It is a unique artistic experiment that not only imparted additional depth (the perceptual vertical) to Kelch’s poem, but also actualised the source that inspired the creative act in the cultural memory of the nation – Christian Gottlieb Mielcke’s poem Pilkainis.

Keywords: Literature of Prussian Lithuania; historical poem; textual interpolation; intertextual links; Christianisation.