Senoji Lietuvos literatūra, 58, 2024, p. 107–135
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.24.58.06

Tilžės provincijos mokyklos rektoriaus Heinricho Tilesijaus rekomendacija auklėtiniui Jonui Šulcui

Birutė Triškaitė

Lietuvių kalbos institutas
https://ror.org/011v22a28
birute.triskaite@lki.lt
https://orcid.org/0000-0003-2286-4080

Ona Dilytė-Čiurinskienė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
https://ror.org/050gfgn67
ona@llti.lt
https://orcid.org/0000-0002-0267-8750

Anotacija. Straipsnyje publikuojamas ir analizuojamas Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (vok. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz) Berlyne saugomas dokumentas (signatūra: GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 191 [1685–1703]), kuris naujomis detalėmis papildo Tilžės provincijos mokyklos istoriją. Tai šios mokyklos rektoriaus Heinricho Tilesijaus (Heinrich Tilesius, 1666–1732) rekomendacija, rašyta 1695 m. balandžio 30 d. auklėtiniui Jonui Šulcui (Johann Schultz, ~1678–1709), būsimajam Karaliaučiaus universiteto teologijos studentui, Prūsijos Lietuvos kunigui ir pirmosios lietuviškos grožinės literatūros knygos Die Fabeln Aesopi (Ezopo pasakėčios, Karaliaučius, 1706) parengėjui.

Reikšminiai žodžiai: Prūsijos Lietuva; Tilžės provincijos mokykla; Heinrichas Tilesijus (Heinrich Tilesius); Jonas Šulcas (Johann Schultz).

Received: 07/11/2024. Accepted: 10/12/2024.

Copyright © 2024 Birutė Triškaitė, Ona Dilytė-Čiurinskienė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Daugiau nei pusketvirto šimtmečio gyvavusi Tilžės provincijos mokykla (vok. Provinzialschule zu Tilsit, 1586–1944)¹ išugdė ne vieną žymų auklėtinį – Prūsijos Lietuvos kunigą, lietuvių kalbos puoselėtoją ir lietuvių raštijos kūrėją ar to krašto lituanistinio paveldo tyrėją: pradedant, tikėtina, Jonu Rėza (Johann Rehsa, Rhese, 1576–1629) ir Zacharijumi Blotnu jaunesniuoju (Zacharias Blothno, ~1577–1629), tarp kitų neužmirštant paminėti Danieliaus Kleino (Daniel Klein, 1609–1666), Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807), Karolio Vilhelmo Otono Glogau (Karl Wilhelm Otto Glogau, 1805–1875) ir baigiant Viliumi Gaigalaičiu (Wilhelm Gaigalat, 1870–1945), Jurgiu Geruliu (Georg Gerullis, 1888–1945) bei Viktoru Falkenhanu (Viktor Falkenhahn, 1903–1987). Šios mokyklos vadovų gretose – ne vienas žinomas amžininkas, turėjęs magistro ir daktaro laipsnius, o tarp mokytojų minėtini ne vieną dešimtmetį mokytojavę ir lietuvių kalbos mokę Eduardas Karolis Samuelis Gisevijus (Eduard Karl Samuel Gisevius, 1798–1880), Erd­manas Julijus Šykopas (Erdmann Julius Schiekopp, 1829 – po 1901), Aleksandras Teodoras Kuršaitis (Alexander Theodor Kurschat, 1857–1944), kurie nusipelnė reikšmingais lituanistiniais veikalais².

Bene išsamiausios šios mokymo įstaigos istorijai skCOLUMNBREAKrtos studijos, pàrengtos pirminių šaltinių pagrindu, pasirodė XIX a. Remdamasis Tilžės provincijos mokyklos archyve saugotais unikaliais dokumentais³, šios mokyklos istoriją nuo pat įkūrimo 1586 iki 1886 m. aprašė XIX a. antrojoje pusėje čia mokytojavęs profesorius Heinrichas Pöhlmannas (1822 – po 1886) penkių dalių apžvalgoje „Beiträge zur Geschichte des Königlichen Gymnasiums zu Tilsit“ (I d. – 1866, II d. – 1873, III d. – 1874, IV d. – 1875, V d. – 1876) bei straipsnyje „Geschichte des Königlichen Gymnasiums zu Tilsit“, publikuotame šios mokyklos 300-ųjų metinių proga skirtame jubiliejiniame leidinyje Festschrift zu dem am 31. Mai, 1. und 2. Juni 1886 stattfindenden 300jährigen Jubiläum des Königlichen Gymnasiums zu Tilsit (1886).

TRUMPA BERLYNE SAUGOMO DOKUMENTO CHARAKTERISTIKA

Tilžės provincijos mokyklos istoriją naujomis detalėmis papildo Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiname archyve (vok. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz) Berlyne rastas dokumentas. Jis saugomas byloje, kurios signatūra: GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 191 (1685–1703). Dokumento apimtis – 2 puslapiai in folio (l. 51r–51v). Išlikęs rankraštis – ne originalas, o nuorašas⁴.

Šis dokumentas – tai Tilžės provincijos mokyklos rektoriaus magistro Heinricho Tilesijaus (Heinrich Tilesius, 1666–1732) rekomendacija, rašyta 1695 m. balandžio 30 d. šios mokyklos auklėtiniui Jonui Šulcui (Johann Schultz, ~1678–1709), būsimam Karaliaučiaus universiteto teologijos studentui, kuris vėliau tapo Prūsijos Lietuvos kunigu ir parengė pirmąją lietuvišką verstinę grožinės literatūros knygą⁵. Šulcas tarnavo Nybudžiuose (vok. Niebudszen) bei Lazdynuose (vok. Lasdehnen), tačiau dar prieš pradėdamas ganytojišką tarnystę įsitraukė į garsiąją XVIII a. pradžioje Prūsijos Lietuvoje kilusią filologinę polemiką ir palaikė jos iniciatoriaus Gumbinės (vok. Gumbinnen) kunigo Mykolo Merlino (Michael Mörlin, 1641–1708) idėjas. Jis išvertė dešimt Ezopo pasakėčių į lietuvių kalbą, o jas versdamas siekė praktiškai pritaikyti Merlino diegtus kalbinius principus, iš kurių svarbiausias – „loquendum cum vulgo“. Šie vertimai pasirodė 1706 m. Karaliaučiuje atskira knyga Die Fabeln Aesopi (Ezopo pasakėčios)⁶.

Tilesijaus rekomendacija Šulcui rašyta kaip tik tuo metu, kai šis baigė Tilžės provincijos mokyklą ir rengėsi stoti į Karaliaučiaus universitetą. Šulcas imatrikuliuotas 1695 m. gegužės 9 d.: „[1695.] [9. Maii.] Scholz Joh., Kattenavia-Pruss., iur.“⁷

Aptariamoji rekomendacija yra kito dokumento priedas. Tiksliau tariant, ji buvo pridėta prie Jono Šulco tėvo Mykolo Šulco (Michael Schultz, 1632–1710), tuomečio Katniavos (vok. Kattenau) kunigo, 1701 m. pavasarį rašyto prašymo. Prašymas adresuotas Stipendijų skyrimo komisijai ir rašytas siekiant pagrįsti tuomet Karaliaučiaus universitete teologiją studijavusio Jono Šulco teisę gauti Horno stipendiją (lot. Stipendium Hornianum). Prie šio prašymo pridėta daugiau priedų:

1) išrašas iš Karaliaučiaus universiteto matrikulų apie Jono Šulco imatrikuliaciją;

2) dviejų Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorių – Bernhardo von Sandeno jaunesniojo (1666–1721) ir Friedricho Deutscho (1657–1709) – atsiliepimai apie teologijos studentą Joną Šulcą (jie rašyti atitinkamai 1700 m. rugpjūčio 30 d. ir 31 d.);

3) trijų kunigų atsiliepimai apie Jono Šulco atliktą pamokslininko praktiką lietuviškose parapijose: a) Karaliaučiaus lietuvių Šv. Elžbietos bažnyčios Sakaimyje (vok. Sackheim) kunigo Bernhardo Wegnerio (1652–1709) 1700 m. rugpjūčio 29 d. atsiliepimas; b) Prūsijos Lietuvos kunigų Mykolui Šulcui rašytų laiškų fragmentai: Stalupėnų (vok. Stallupönen) kunigo Johanno Wolfgango Musculo (1648–1725) 1696 m. kovo 3 d. laiško fragmentas bei jau minėto Gumbinės kunigo Mykolo Merlino 1697 m. sausio 28 d. laiško fragmentas;

4) išrašai iš bažnytinių knygų: Karaliaučiaus Lyvenikės (vok. Löbenicht) bažnyčios santuokos metrikų knygos ir Gumbinės bažnyčios santuokos bei krikšto met­rikų knygos⁸.

Kad minėtoje archyvo byloje saugomas Tilesijaus rekomendacijos rankraštis yra ne originalas, o nuorašas, liudija ta aplinkybė, jog Mykolo Šulco prašymas ir jo priedai rašyti ta pačia rašysena.

REKOMENDACIJOS AUTORIUS HEINRICHAS TILESIJUS

Heinrichas Tilesijus buvo kilęs iš dvasininkų giminės. Jis gimė 1666 m. spalio 26 d. Balthasaro Tilesijaus jaunesniojo (? – iki 1688) šeimoje. Tėvas iš pradžių buvo kunigo adjunktas Starkenberge (Vėluvos apskr.), paskui (nuo 1673) – kunigas Goldbache (Vėluvos apskr.). Senelis, taip pat Balthasaras Tilesijus (1570–1656?), į Prūsiją atvyko iš Silezijos, Hirschbergo miesto, ir maždaug keturis dešimtmečius tarnavo kunigu Starkenberge⁹. Baigęs Knypavos (vok. Kneiphof), arba Katedros, mokyklą¹⁰, Heinrichas Tilesijus studijavo Karaliaučiaus universitete, į kurį imatrikuliuotas 1683 m. balandžio 24 d.: „[1683.] [24. Aprilis.] Tilesius Hnr., Goldbach. Pruss.“¹¹

Bene pirmoji tarnybos vieta – Tilžės provincijos mokykla, į kurią rektoriumi Tilesijus paskirtas 1692 m.¹² Remiantis Pöhlmanno pateiktais duomenimis, Tilesijus buvo septynioliktas šios mokyklos vadovas¹³. Jis pakeitė dešimtmetį mokyklai vadovavusį magistrą Johanną Burchardą Heylį, kurio rektoriavimo metais mokykla patyrė nuosmukį, nors, kita vertus, tuo laikotarpiu, 1684 m., praėjus porai metų po gaisro, mokykla persikėlė į naują didingą pastatą, iškilusį tame pačiame sklype ant Nemuno kranto¹⁴. Šiai tarnybai Tilesijų rekomendavo Tilžės hauptmanas Johannas Friedrichas von Schliebenas 1692 m. balandžio 11 d. laiške Prūsijos vyriausybei į Karaliaučių:

Wann nun bey voriger Bewandtniß des Rectoris Dienſt vacant worden, ſo ha­be Ew[rer] Churf[ü]rſtl[ichen] D[ur]chl[aucht] ſolches hiemit unterthänigſt anʒei­gen und berichten wollen mit unterthänigſter Bitte, Sie geruhen gnädigſt daʒu ein tüchtiges gelehrtes gottesfürchtiges und friedſahmes Subjectum eheſtens anʒunehmen und bringe ich unterthänigſt in unmaßgeblichen Fürſchlag Henricum Tilesium einen studiosum theologiae, welcher ein gutes Lob hat, der ſich vor einigen Jahren hier auf= und mit Predigen wol gehalten, den der hieſige Ertʒprieſter ſehr rühmet, auch Willens iſt, eheſtens ʒu promoviren und den Gradum eines Magistri anʒunehmen.¹⁵

Kaip matyti, Schliebeno laiškas, be kita ko, atskleidžia, kad Tilžėje Tilesijus jau buvo lankęsis anksčiau ir sėmęsis pamokslininkui reikalingos patirties – apie jį, pasak laiško autoriaus, itin palankiai atsiliepė tuomet Tilžės bažnytinės apskrities vyskupo pareigas ėjęs Friedrichas Selle’ė (1658–1710)¹⁶. Schliebenas taip pat atkreipė Prūsijos vyriausybės dėmesį į kandidato ambiciją siekti magistro laipsnio, mat nuo pat šios mokyklos įkūrimo pageidauta, kad rektorius būtų magister artium¹⁷.

Tilesijų egzaminavę Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriai 1692 m. balandžio 29 d. rašė, kad jie liko patenkinti kandidatu: patik­rintos katechezės, logikos, retorikos, poetikos, graikų kalbos ir aritmetikos žinios esą teikiančios pagrįstos vilties, kad jis sugebės Tilžės provincijos mokyklą prikelti naujam – klestėjimo – etapui:

er nächſt göttlicher Hilfe dem Rectorat ʒu Tilsit würdig fürſtehen werde, maßen er uns in Catecheticis Logicis Rhetoricis Poeticis Graecis und arithmeticis genügliche Satisfaction gegeben und deßwegen von ihm gute Hoffnung haben, daß er dieſe faſt untergegangene Schul in einen florisanten Stand verſetʒen werde.¹⁸

Lūkesčius Tilesijus pateisino. Praėjus ketveriems metams, 1696 m. balandžio 26 d., pakėlė kvalifikaciją – po disputo tema De operationibus Christi Thea­tricis¹⁹ Karaliaučiaus universitete jam suteiktas magistro laipsnis (remiantis Pöhlmanno pateiktais duomenimis, jis buvo dešimtas šios mokyklos rektorius, įgijęs šį akademinį titulą). Maža to, per Tilesijaus vadovavimo metus Tilžės provincijos mokykla iš tiesų suklestėjo. Tai liudija ne vienas šaltinis. Antai jau minėtas tuometis Tilžės bažnytinės apskrities vyskupas ir šios mokyklos inspektorius Selle’ė ­1700 m. sausio 21 d. Tilesijui rašytoje rekomendacijoje dėl dvasininko tarnystės, be kita ko, teigė, kad jo rektoriavimo metu mokykla pasiekė tokį lygį, kokio seniai neregėta:

gemeldeter M[agister] Tilesius alhier bei Antritt ſeines Ambtes ʒwar ein ganʒ ʒerrüttetes und übel beſtelltes Schulweſen angetroffen, aber durch Gottes Gnade und ſeinen unermüdeten Fleiß jetʒo die Ch[u]rf[ü]rſtl[iche] Provincial=Schule in einen ſo guten Stand geſetʒet, alß ſie in vielen Ʒeiten nicht geweſen, wie er denn auch ſonſten ein gelahrter frommer und dem Bono publico ganʒ nütʒlicher Mann, dahero auch nach meinem wenigen Urtheil würdig, daß er vor andere mit hohen Churfürſtlichen Begnadigungen angeſehen werde, da inſonderheit gänʒlich persuadiret, daß ſchwerlich ein ſolches subjectum nach Ihm möchte gefunden werden, welches mit gleicher Wachſamkeit Fleiß und prudentz wieder der Jugend vorſtehen würde; wie ich Ihn dann quantum in optima forma possum et debeo, denſelben nach den angeregten meriten allen und jeden bevorauß S[eine]r Churf[ü]rſtl[ichen] Durchlauchtigkeit beſter und unterthänigſter Maßen ʒu dero hohen Churfürſtlichen weitern Gnade recommandire.²⁰

XIX a. pradžioje pasirodžiusiame leidinyje Statistisch-topographische Be­schreibung der Stadt Tilse (1804) teigta, kad Tilžės provincijos mokykla išgyveno didžiausio klestėjimo laikus vadovaujant trims rektoriams: Heinrichui Tilesijui, Johannui Christophui Teuberiui (1677–1747, rektorius 1702–1711) ir Johannui Arndtui (?–1748, rektorius 1728–1748)²¹.

Tilžės provincijos mokyklos rektoriaus pareigas Tilesijus ėjo visą dešimt­metį, t. y. iki 1702 m. pabaigos, kai sulaukė paaukštinimo – buvo paskirtas vyskupu į Prūsų Olandiją (vok. Preußisch Holland)²². Nuo 1703 m. iki mirties 1732 m. balandžio mėnesį jis taip pat buvo Pomezanijos (Pamedės) konsistorijos Zalfelde (vok. Saalfeld) tarėjas²³.

Pridurtina, kad jaunesnysis Heinricho Tilesijaus brolis Johannas (~1668 – po 1703) taip pat buvo dvasininkas. Jis studijavo Karaliaučiaus universitete (imatrikuliuotas dviem metais vėliau – 1685 m. balandžio 28 d.: „[1685.] [28. Aprilis.] Tilesius Joh., Starckenburg. Pruss.“²⁴), o po studijų 1694 m. lapkričio mėnesį buvo ordinuotas kunigu ir tarnavo Auktalytėje (vok. Auglitten, Vėluvos apskr.)²⁵.

Esama duomenų, kad Heinrichas Tilesijus susilaukė bent trijų sūnų: Bal­thasaro Heinricho, Christ[iano] Gottfriedo ir Friedricho²⁶. Pirmieji du gimė Tilžėje, trečiasis – Prūsų Olandijoje. Abu vyresnieji, kaip ir tėvas, studijavo Karaliaučiaus universitete: Balthasaras Heinrichas imatrikuliuotas 1711 m. birželio 25 d., o Christ[ianas] Gottfriedas – 1714 m. vasario 8 d.²⁷, tačiau nežinoma, kaip susiklostė tolesnis jų likimas.

Šaltiniai nurodo bent dvi smulkias Heinricho Tilesijaus publikacijas vokiečių kalba, parengtas Tilžėje ir pasirodžiusias Karaliaučiuje 1693 bei 1696 m. – tai kvietimai į du spektaklius: Isaacs Aufopferung (Izaoko aukojimas) ir Der Schnaubende Saulus und bekehrte Paulus (Įniršęs Saulius ir atsivertęs Paulius)²⁸.

DUOMENYS APIE Tilžės provincijos mokyklą

Tilžės provincijos mokyklos mokinių pavardės žinomos toli gražu ne visos, ypač trūksta duomenų iš ankstyvojo ir viduriniojo šios institucijos veiklos laikotarpio, t. y. nuo XVI a. pabaigos­ iki XVIII a. pabaigos. Tilesijaus rekomendacijoje teikiama informacija papildo, nors ir viena pavarde, ligi šiolei žinotų šios ugdymo įstaigos auklėtinių sąrašą: ji liudija, kad XVII a. pabaigoje šioje mokykloje mokėsi būsimasis Ezopo pasakėčių vertėjas Jonas Šulcas.

Šią mokyklą Šulcas sėkmingai baigė 1695 m. Tilesijus negailėjo jam gerų žodžių: apibūdinęs kaip itin pamaldų ir stropų jaunuolį, džiaugėsi jo pasiekimais mokantis klasikinių kalbų, poezijos, filosofijos ir ypač iškalbos meno. Tilesijus minėjo, kad Šulcas mokykloje ne kartą sakęs viešų kalbų, o paskutinioji, pasakyta prieš jam išvykstant į Karaliaučių studijuoti universitete, buvusi itin elegantiškai parengta ir sužavėjusi garbingus klausytojus. Ši rekomendacija, be kita ko, atskleidžia ir dar vieną iki šiol nežinotą iš Katniavos (vok. Kattenau) kilusio Šulco biografijos faktą: prieš įstodamas į Tilžės provincijos mokyklą jis lankė Įsruties lotyniškąją mokyklą, kuriai tuomet vadovavo magistras Johannas Pickeris (lot. Pikerus, ~1640–1693), žinomas pedagogas, Philippo Jacobo Spenerio (1635–1705) sekėjas ir vienas pirmųjų jo mokymo skleidėjų Prūsijoje²⁹. Žymiausias jo veikalas – Aretologia christiana (Krikščioniškoji aretologija, Frankfurtas prie Maino, 1681), skirtas jaunuomenės doroviniam ugdymui³⁰. Pratarmę parašė Speneris³¹, išreikšdamas viltį, kad veikalas taps atsvara Aristotelio etikai, kuri to meto ugdymo įstaigose buvo tapusi norma³². Galimas dalykas, kad tebesimokydamas Įsrutyje Šulcas turėjo progą susipažinti su šiuo Pickerio veikalu ir „pietizmo tėvu“ vadinamo Spenerio idėjomis.

Pridurtina, kad Tilžės provincijos mokyklos mokinių sąrašą neseniai papildė dar du Prūsijos Lietuvos lietuvių raštijos kūrėjai. Archyviniai šaltiniai liudija, kad rektoriaujant jau minėtam Johannui Arndtui čia mokėsi Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807)³³. Beveik nėra abejonių, kad šią mokyklą turėjo lankyti ir jo tėvas Petras Gotlybas Milkus (Peter Gottlieb Mielcke, 1695–1753), gimęs ir augęs Tilžės miestiečio šeimoje, – mokyklai tuo metu vadovavo minėtasis Johannas Christophas Teuberis ir Christianas Schwenkenbecheris (rektorius 1711–1728)³⁴.

Tilesijaus rekomendacija taip pat teikia šiokių tokių žinių apie šioje humanistinėje mokykloje taikytą mokymo programą. Minėdamas, kokių dalykų Šulcas mokėsi, Tilesijus patvirtina, kad XVII a. pabaigoje Tilžės provincijos mokykloje dėmesys telktas į lotynų ir graikų kalbų, poetikos, retorikos, filosofijos mokymą. Pöhlmanno duomenimis, maždaug tuo metu šioje mokykloje dėstyta lotynų ir graikų kalbų gramatika, Antikos autoriai, retorika, istorija, aritmetika, muzika, katekizmas ir kiti dalykai³⁵. Galimas dalykas, kad kaip tik čia Šulcas susipažino su lotyniškomis Ezopo pasakėčiomis, kurios rektoriaujant Tilesijaus pirmtakui Heyliui buvo įtrauktos į antrõs, priešpaskutinės, klasės mokymo programą³⁶.

Tikėtina, kad Tilesijaus rekomendacija atspindi įprastą to meto praktiką. Kitaip tariant, panašias rekomendacijas mokyklos rektoriai veikiausiai rašydavo ir kitiems į Karaliaučiaus universitetą pasirengusiems stoti jaunuoliams. Tilesijaus parašytas tekstas atskleidžia puikų šios mokyklos rektoriaus klasikinį išsilavinimą (žr. toliau). Ši kompetencija buvo svarbi siekiant efektyviai vadovauti tokiai mokymo įstaigai ir tinkamai parengti ugdytinius studijoms Karaliaučiaus universitete.

LOTYNIŠKO TEKSTO YPATYBĖS

Tilesijaus rekomendacija parašyta sklandžia, turtinga lotynų kalba. Šis 1695 m. raštas Karaliaučiaus universitetui yra labai įdomus kone ciceroniškos iškalbos „rekomendacinio laiško“ (lot. littera commendatoria, commendationis; litterae commendatoriae, commendaticiae)³⁷ pavyzdys. Jame galime įžvelgti ne vieną teminį ir stilistinį sluoksnį.

Kaip ir dera, čia pateikiama informacija, būtina vykdant formaliuosius (administracinius) reikalavimus į garbingąją Albertiną stojančiajam provincijos jaunuoliui ir atliekanti oficialaus stojimui reikalingo dokumento (rekomendacijos) funkciją. Tačiau tekstas, kurio nuorašas čia skelbiamas, sykiu liudija oficialiame rašte demonstruojamą akademinės laisvės ir humanistinės dvasios polėkį: nuo mokinį pristatančios charakteristikos iki mokytojo autoreprezentacijos „skaitysiančių“ profesorių akyse, nuo realių atsispindinčių aplinkybių iki retorinio rūbo, kuriuo apvelkamas jų pristatymas.

Rekomendacijos autorius parašė ne formalų dokumentą, o tikrą retorinį kūrinėlį, kuris turėjo parodyti ir Tilžės provincijos mokyklos bei jos rektoriaus aukštą išsilavinimo, – visų pirma humanitarinio išsilavinimo, kurį dabar pavadintume klasikiniu, – lygį, ir patvirtinti puikų, šios įstaigos vadovui priderantį mokyklos programoje dėstomų autorių išmanymą³⁸. Tokia rašančio nuostata ir rašto stilius turėjo daryti šį raštą išskirtinį, ir skaitantiesiems ne tik pristatyti reikalą, informuoti (docere), bet ir suteikti malonumą (delectare), o gal ir sujaudinti (movere)³⁹. Tai išsilavinusio šviesuolio žodis dar puikiau išsilavinusiems akademikams, gebantiems įvertinti rekomendacijos autoriaus retorinį meistriškumą ir numanyti jo ugdomą mokinį taip pat pasiekus atitinkamų akademinių aukštumų. Savo turiniu šis rekomendacinis raštas turėjo išsiskirti iš kitų Jonui Šulcui suteiktų rekomendacijų (galima palyginti su išlikusiais vėlesniais atsiliepimais apie teologijos studentą Šulcą⁴⁰).

Formaliosios laiško-dokumento dalys – įžanginė (protokolas) ir baigiamoji (eschatokolas)⁴¹ – moderniai redukuotos. Adresatas abstraktus, nusakytas talpiu ir humanistiškai žaismingu žodžiu „skaitysiantiems“ (lecturis), universaliai ir pagarbiai suformuluotas sveikinimas (salutatio) iš karto parodo tam tikrą neformalų ar ne visai formalų, humanistinį tolesnio teksto pobūdį. Rašto pabaiga atitinka nuo pradžių pasirinktą stilių. Iš pakartotinio ten pavartoto retorinio kreipinio net galime konkrečiau įsivaizduoti, kas visų pirma turėjo būti rekomendacijos skaitytojai – tai universiteto profesoriai, vadinami Karaliaučiaus almae matris tėvais (magnifici et excellentissimi Almae Regiomontanae patres). Pabaigoje laiško autorius, adresantas, įsivardija, viena vertus, aiškiai, mokyklos rektoriumi, kita vertus, taip pat ir žaismingai, rašto surašymo vietą pavadindamas Mūsėjumi (tai yra „Mūzų buveine“, nurodančia į garsiąsias Antikos mokymo įstaigas)⁴². Datuojama senovės Romos kalendoriaus stiliumi – balandžio 30-oji nusakoma kaip diena prieš gegužės kalendas.

Laiško turinyje galėtume išskirti dvi gana aiškias struktūrines dalis: pirmą bendrąją įžanginę, kurioje pateikiami svarstymai apie vaikų ir jaunuolių ugdymą (ji užima apie pusę teksto) ir antrą oficialiąją, kur jau konkrečiau suformuluota pati rekomendacija Šulcui (bet ir joje esama „literatūrinių intarpų“).

Pirmoje dalyje Tilžės mokyklos vadovas pasinaudoja proga pademonstruoti savo humanistines žinias (kurios, kaip suponuoja rekomendacijos tekstas, diegiamos mokiniams ir jo vadovaujamoje mokykloje). Atrodo, kad mokytojo ir mokyklos vadovo veiklai Tilesijus jautė pašaukimą, turėjo ir akademinių ar akademinio lygio aspiracijų. Rekomendacija, adresuota Karaliaučiaus universiteto profesoriams, buvo proga ne tik charakterizuoti ugdytinį Joną Šulcą, bet ir pademonstruoti savo išsilavinimą, literatūrines žinias, gebėjimą rašyti lotyniškai humanistiniu stiliumi, praturtinant tekstą taikliai parinktomis citatomis (juk ir pats adresantas buvo studijavęs tame pačiame Karaliaučiaus universitete⁴³). Taip pat, rekomenduojant mokinį, Tilesijaus siekta sudaryti kuo palankesnę opiniją ir apie mokymo įstaigą, ir apie save kaip vadovą. Atrodo, pedagogui nuoširdžiai rūpėjo ugdymo tema ir citatų šia tema žinojo ar buvo surinkęs bei pasirengęs iš anksto – išties taiklių ir nemažai. Tad, pasitaikius progai, tą ir padarė – tekstas anaiptol ne kanceliarinio stiliaus (kokia taip pat galėtų būti rekomendacija), jis prisotintas citatų: nuo klasikinių žymiųjų Antikos autorių (poeto Horacijaus, retorikos mokytojo Kvintilijano) iki, dabar sakytume, neolotyniškųjų (populiariojo Gyvenimo Zodiako (Zodiacus vitae) autoriaus Marcelo Palingenijaus⁴⁴). Apgalvotai parinktomis citatomis nuosekliai plėtojama didaktinė teminė gija apie netinkamos aplinkos daromą žalą ir tinkamo ankstyvo ugdymo svarbą tolesnei jauno žmogaus formuotei, atiduodant duoklę pirmiesiems Jono Šulco mokytojams, ypač jo tėvui Mykolui Šulcui, taip pat Įsruties lotyniškosios mokyklos vadovui Johannui Pickeriui⁴⁵.

Kita vertus, įžanga atkreipiamas dėmesys į realią situaciją, sunkumus ugdant vaikus, ateinančius į mokyklą iš aplinkos, kur išsilavinimui dėmesio ir pagarbos daug neskiriama. Tilesijus, šioje dalyje meistriškai pasitelkdamas autoritetingus klasikus, išreiškia susirūpinimą universaliomis ir aktualiomis edukacijos problemomis ir kartu parengia „skaitysiančius“ antrajai daliai. O joje pristatomas su aprašytąja problemine situacija kontrastuojantis pavyzdingo auklėtinio Šulco atvejis ir jo pasiekimai. Čia sužinome rekomenduojamąjį Tilesijaus mokinį tikrai pasiekus aukštesnį lygį, leidžiantį studijuoti universitete: jis mokėsi ne tik lotynų, bet ir graikų kalbos, retorikos, filosofijos pradmenų; visur pademonstravęs ir gabumus, ir stropumą, ir iškalbos talentą.

Taigi Tilesijaus raštas priskirtinas aukštojo stiliaus rekomendaciniams laiškams, o ne stereotipiniams, Cicerono pavadintiems recommendatio vulgaris⁴⁶. Be literatūrinio ir retorinio meistriškumo, be privalomų oficialiai rekomendacijai frazių, šiame tekste justi ir mokytojo rūpestis, pasididžiavimas visais atžvilgiais vykusio mokinio pasiekimais, ir savo kaip ugdytojo svarbos suvokimas. Panašu, kad Tilesijaus indėlis skatinant skleistis Jono Šulco literatūrinius gabumus buvo išties reikšmingas.

APIBENDRINIMAS

Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (vok. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz) Berlyne saugoma šios mokyklos rektoriaus magistro Heinricho Tilesijaus (Heinrich Tilesius, 1666–1732) rekomendacija, rašyta 1695 m. balandžio 30 d. auklėtiniui Jonui Šulcui (Johann Schultz, ~1678–1709), būsimam Karaliaučiaus universiteto studentui, Prūsijos Lietuvos kunigui ir Ezopo pasakėčių vertėjui (GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 191 [1685–1703], nuorašas), svarbi dėl kelių priežasčių.

Šis archyvinis šaltinis teikia duomenų apie Tilžės provincijos mokyklą: Jono Šulco pavarde praplečia žinomų šios ugdymo įstaigos auklėtinių sąrašą; liudija svarbiausius mokomuosius dalykus, kurie buvo įtraukti į to meto mokymo programą; atskleidžia kai kurias mokyklos vadovo kompetencijas.

Lotyniškas Tilesijaus tekstas yra aukštuoju, arba bemaž ciceroniškos iškalbos, stiliumi parašytos rekomendacijos pavyzdys, savitas retorinis kūrinėlis, demonstruojantis puikų šios mokyklos rektoriaus klasikinį išsilavinimą.

Rekomendacija taip pat papildo biografines žinias apie šios mokyklos auklėtinį – lietuvių raštijos kūrėją Joną Šulcą, tiksliau tariant, teikia informacijos apie jo išsilavinimą iki studijų Karaliaučiaus universitete: jis lankė ne tik Tilžės provincijos mokyklą, bet ir Įsruties lotyniškąją mokyklą, kuriose, be lotynų kalbos, mokėsi graikų, įgijo poezijos, filosofijos ir ypač retorikos pradmenų. Tarp Šulco mokytojų buvo ne tik Heinrichas Tilesijus, bet ir Johannas Pi­ckeris (~1640–1693), žinomas to meto pedagogas, Philippo Jacobo Spenerio (1635–1705) sekėjas bei jo idėjų skleidėjas Prūsijoje.

Tilžės provincijos mokyklos rektoriaus Heinricho Tilesijaus REKOMENDACIJA auklėtinIUI JonUI ŠulcUI,

Tilžė, 1695 IV 30 (nuorašas); GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 191 (1685–1703), l. 51r–51v

DOKUMENTO Publikavimo principai

Dokumento publikaciją sudaro: 1) faksimilė; 2) dokumentinis paraidinis lotyniško teksto perrašas; 3) vertimas į lietuvių kalbą su komentarais⁴⁷. Perraše išlaikoma originalo makrostruktūra (teksto segmentavimas pastraipomis, eilučių ilgis, puslapių ribos). Atspindima autentiška rašyba (pvz., didžiosios ir mažosios raidės, ilgoji raidė <ſ>, ligatūra <æ>, diakritikai) ir skyryba, tačiau neperteikiamos kai kurių raidžių specifinės grafikos ypatybės (pvz., didžioji raidė su perbrauka ir tašku <> arba tik su perbrauka <> perraše atspindima kaip įprasta <I>). Laužtiniuose skliaustuose išskleidžiamos santrumpos, rekonstruojamos žodžio dalies rašyba derinama prie originalo (pvz., enklitinė dalelytė -que išskleidžiama kaip -q[ve], atsižvelgiant į <v> vartojimą prieš balsį šiame rankraštyje: Qvæ, qvid, qvô ir pan.). Tokiuose pačiuose skliaustuose įrašomas ir originale akivaizdžiai trūkstamas skyrybos ženklas. Neabejotinai klaidingai užrašytas žodis perraše pataisomas ir pridedamas komentaras. Originale Antikos autoriaus Kvintilijano citatos ribas žymintis pabraukimas atspindimas ir perraše, tačiau neperteikiami, tikėtina, teksto nuorašą atlikusio asmens žymėjimai paraštėje (jais siekta išskirti esminę rekomendacijos informaciją). Vertime originalo makrostruktūra išlaikoma iš dalies, laužtiniuose skliaustuose rašomi žodžiai, kurių lotyniškame tekste nėra, tačiau kurie reikalingi minties aiškumui. Komentarai teikiami išnašose.

[51r] LECTURIS

plurimam cum omni reverentiâ

SALUTEM!

Permagni ad veram adoleſcentûm gloriam et virtutem intereſt, benignior ſi fortu=
na Parentes dederit, variâ doctrinâ et virtute, ac præcipuè qvidem ſeriâ in Deum
pietate, claros. Qvid enim? Annon primas in nudâ hâc tabulâ educationis lineas,
Parentes ducunt? Educationis verò qvanta per DEUM! in utramq[ve] partem, et ad vir=
tutes et ad vitia vis eſt? Ex Pythii Apollinis tripode illud Horatii verbum veniſſe cre=
das:

Qvô ſemel eſt imbuta recens, ſervabit odorem
Teſta diu – – – – – – –

Qvot dies exigimus, tot peſſimæ rei teſtes accipimus. Qvoties enim operam et oleum in
Scholis perdimus, inq[ve] pertuſum monita noſtra dolium ingerimus, cum ii nobis ado=
leſcentes in omni elegantiore doctrinâ inſtituendi à Parentibus traduntur, qvi cum
maternô lacte, neqvitiam, qvam nulla domeſtica diſciplina emendavit, imbibiſſe vident[ur]?
Ecce tibi Qvintilianum multis abhinc ſeculis in ipſas has qverelas effuſum! Utinam
liberorum, inqvit, noſtrorum mores non ipſi perderemus! Infantiam ſtatim deliciis
ſolvimus. Mollis illa educatio, qvam indulgentiam vocamus, nervos omnes et mentis et
corporis frangit. Qvid non adultus concupiſcet, qvi in purpuris repit? Nondum
prima verba exprimit et jam coccum intelligit, jam conchylium poſcit; Antè pala=
tum eorum, qvàm os inſtruimus. In lecticis creſcunt. Si terram attigerint, è manib[us]
utrinq[ve] ſuſtinentium pendent. Gaudemus, ſi qvid licentiùs dixerint. Verba, ne Alexandri=
nis qvidem permittenda deliciis, riſu et oſculô excipimus. Nec mirum: nos docuim[us]:
ex nobis audierunt, noſtras amicas, noſtras concubinas vident. Omne convivium
obſcoenis canticis ſtrepit, pudenda dictu ſpectantur. Fit ex his conſvetudo, deinde
natura. Diſcunt hæc miſeri, anteqvam ſciant vitia eſſe: inde ſoluti ac fluentes
non accipiunt è Scholis mala iſta, ſed in Scholas afferunt. Hæc Qvintilianus.
Qvæ ſi alicujus penſi habemus, fuit certe, cur Marcellus Palingenius in Capricor=
no⁴⁸ caneret:

Permagni refert etiam, qvos qvisq[ve] Parentes
Accipiat, qvô ſit pactô nutritus, et à qvô
Inſtructus, nam qvos mores puer adbibit, et qvas
Artes à teneris didicit, retinebit adultus.
Illa diu durant, animisq[ve] tenaciter hærent,
Qvæcunq[ve] à primis naſcentes hauſimus annis.

Qvæ cum ita ſe habeant, felicem meritò ſortem, eximiæ ſpei adoleſcenti,
Io=

[51v] Iohanni Schultzio Cattenaviâ Inſterburgenſi gratulamur.
Si enim in juvenem pium, modeſtum et ſedulum dici aliqva cum laude poſ=
ſunt; eorum omnium, qvoad inter nos vixit, ſtudioſiſſimum usq[ve] et amantiſſi=
mum ſe præbuit. Verô, piôq[ve] Divini Numinis cultu nihil prius, nihil antiqvi=
us habuit. Scholaſticis autem ſtudiis, qvâ ſolent juvenes ad præclara qvæq[ve]
tendentes diligentiâ, invigilavit. Qvô ipſô id conſecutus eſt etiam, ut Ana=
lyticæ et Dialecticæ doctrinæ, nec non Græcæ et Latinæ Lingvæ ac Poëſeos
non contemnendam ſibi notitiam comparârit⁴⁹. Inprimis autem Divæ⁵⁰ eló=
qventiæ ſtudiis totum ſe tradidit, in qvibus B[ono] C[um] D[eo] ſic profecit, ut aliqvot
publicis in Actibus orationes, et ultimô qvidem locô, cum abitum pararet,
progymnaſmaticam de Philoſophiæ laudibus, Theſin, concinnè elaborat[am],
auſcultantibus et conatus ejus ac ingenii dona laudantibus, Ampliſſ[imis] Dom[inis]

Hoſpitibus, recitârit⁵¹. Non audemus autem, qvæ ſunt in hôc juvene

laudanda, omnia nobis vendicare. Magnam eorum partem Clariſſimo
qvondam PIKERO, νῦν ἐν ἁγίoιs[,] cujus inſtitutione in Scholâ Inſter=
burgenſi aliqvandiu uſus, ad nos venit, acceptam referre pietas nos veriq[ve]
ſtudium jubet. Inprimis verò de domeſticâ ejus inſtitutione illud Poëtæ
uſurpare liceat:

Dimidium facti, qvi bene coepit, habet.

Ut eſt enim ex inſigni pietatis et literarum famâ notiſſimus Plurimùm
Reverendus ejus Dominus Parens ſic ad præclara qvæq[ve] fortiſſimus
etiam filio monitor extitit, illud ipſi Horatii aſſiduè inculcans:

– – – Nunc adbibe puro
Pectore verba puer, nunc te melioribus offer.

Sit ille ſemper ſubole hâc ſuâ et aliâ pro meritô felix et fortunatus! Qvodq[ve] omnes
et ſperamus, et piè precamur, et ſuum vult eſſe Filium, ita ſit: DEO accept[us], Pa=
triæ utilis, Parentibus dicto audiens et apprimè carus! À Vobis, MAGNIFI=
CI et EXCELLENTISSIMI almæ REGIOMONTANÆ, PATRES, Acade=
micâ jam Civitate donari cupit. Nolite, obſecro, eâ indignum habere eum,
qvem, ſi qvid veri ominamur, in Civium veſtrorum numerum recepiſſe, nun=
qvam VOS poenitebit. Fautum de cœterô vel proptereà optimo huic
adoleſcenti velim, ut et mei teſtimonii fides clareat, et qvi modò à
nobis abiit, limatioris propediem probitatis ac eruditionis ſpecimen
edat.

[51r] SKAITYSIANTIEMS
su visa pagarba linkime kuo geriausios
SVEIKATOS!

Tikrajai jaunuolių šlovei ir dorybei be galo svarbu, ar palankus likimas duoda tėvus, pasižyminčius įvairiapusiu mokytumu ir dorybe, o ypač rimtu pamaldumu Dievui. Juk kas dar galėtų būti svarbiau? Argi ne tėvai brėžia pirmąsias ugdymo linijas šioje tuščioje lentoje⁵³? Ir kokią didžiulę, – dėl Dievo! – ugdymas turi galią palenkti į abi puses – tiek į dorybes, tiek į ydas! Galėtum patikėti, kad nuo Pitijos Apolono trikojo kilęs⁵⁴ tasai Horacijaus posakis:

Ko naujas molinis indas pripildomas pirmą sykį, to kvapą
išlaikys ilgai [...]⁵⁵

Kiek pragyvename dienų, tiek gauname visiškai blogos padėties liudijimų. Kaip dažnai mokyklose švaistome darbą ir pastangas, savo pamokymus pilame į kiaurą indą, kai mums tėvų atiduodami mokyti visų dailesniųjų mokslų tokie jaunuoliai, regis, su motinos pienu įsisavinusieji nedorovingumą, kurio nėra taisiusi jokia namų drausmė?

Štai ir Kvintilijanas⁵⁶ jau prieš daugelį šimtmečių liejo tokius pačius skundus! „O, kad tik mes patys, – sako jis, – nesugadintume savo vaikų įpročių! Mes nuo pat kūdikystės juos išglebiname prabanga. Tas švelnus auklėjimas, kurį vadiname meilumu, susilpnina visas tiek proto, tiek kūno jėgas. Ko gi negeis suaugęs tas, kuris [būdamas kūdikis] šliaužiojo ant purpuro audeklų? Dar pirmųjų žodžių neištarė, o jau supranta, kas yra raudona spalva, jau reikalauja to, kas dažyta purpuru⁵⁷. Jų gomurį laviname⁵⁸ anksčiau, nei išmokome kalbėti. Jie auga nešiojamose lovose⁵⁹. Jeigu jie [kojomis] paliečia žemę, būna pakibę ant prilaikančiųjų juos iš abiejų pusių rankų. Džiaugiamės, jeigu jie pasako ką nors nepadoriau. Žodžius, kurie neleistini netgi aleksandrietiškai prabangai⁶⁰, priimame su juoku ir bučiniais. Ir nieko nuostabaus: juk mes išmokėme, iš mūsų jie tai girdėjo, mūsų drauges, mūsų suguloves jie mato. Kiekvienoje puotoje aidi nepadorios dainos, rodomi dalykai, kuriuos gėda net apsakyti. Iš to kyla įprotis, o paskui įauga į prigimtį. Vargšeliai išmoksta šių dalykų dar iki suvokdami, kad tai yra ydos, taigi, būdami nesuvaldomi ir išlepę, jie šių blogybių neįgyja mokyklose, o jas į mokyklas atneša.“ ⁶¹ Taip kalba Kvintilijanas. O jei šitai bent kiek imame domėn, tai aiškiai parodo, kodėl Marcelas Palingenijus „Ožiaragyje“⁶² taip eiliavo:

Juk labai svarbu, kokius kiekvienas turi
tėvus, kaip yra auklėjamas ir kas jį
moko. Mat įpročius, kuriuos vaikas sugėrė, ir mokslus,
kuriuos nuo jaunystės įgijo, atsimins ir suaugęs.
Ilgai išlieka ir tvirtai įsišaknija širdyje tie dalykai,
kuriuos patyrėme nuo pirmųjų gyvenimo metų.

Kadangi taip yra, mes teisingai sveikiname, kad

[51v] puikių vilčių teikiančio jaunuolio JONO ŠULCO iš Įsruties [apskrities] Katniavos⁶³ likimas susiklostė laimingai. Jei už ką nors galima pagirti pamaldų, kuklų ir stropų jaunuolį, tai jis, kol gyveno tarp mūsų, pasirodė visų tų dalykų be paliovos siekiantis ir jiems atsidavęs.

Jam nieko nebuvo aukščiau ar svarbiau už tikrą ir pamaldų Dievo garbinimą. O mokykliniams užsiėmimams jis atsidavė uoliai, su stropumu, būdingu jaunuoliams, siekiantiesiems visokių prakilnių dalykų. Šiomis pastangomis jis taip pat įgijo pagirtiną analitinės ir dialektinės [filosofijos] mokslų, taip pat graikų ir lotynų kalbų bei poezijos žinių lygį.

Bet visų pirma jis visiškai atsidavė šventosios iškalbos studijoms. Šiose studijose, gerojo Dievo padedamas, jis taip pažengė, kad keliomis progomis pasakė kalbas viešai, o pažymėtina paskutinioji, kurioje jis pristatė elegantiškai parengtas mokyklines tezes filosofijai išaukštinti ir kurią jau ruošdamasis išvykti pasakė klausantis garbingiausiems ponams svečiams, gyrusiems tiek jo pastangas, tiek talento dovanas.

Tačiau nedrįstame sau priskirti visko, kas šiame jaunuolyje yra verta pagyrimo. Sąžiningumas ir tiesos siekis mums liepia pranešti, kad didelę tų dalykų dalį jis kitados gavo iš garsiojo Pikerio⁶⁴, νῦν ἐν ἁγίoιs⁶⁵, pas kurį tam tikrą laiką pasimokęs Įsruties mokykloje atvyko pas mus. O pirmiausia apie jo namų mokslus kalbant tebūnie leista pasinaudoti šiais Poeto⁶⁶ žodžiais:

Pusę darbo padaro tas, kuris gerai pradeda.⁶⁷

Juk kaip didžiai garbingas ponas jo tėvas⁶⁸ yra pagarsėjęs maldingumu ir mokslingumu, taip jis pasirodė ir stiprus sūnaus prakilnių siekių skatintojas, nuolatos primindamas anuos paties Horacijaus žodžius:

[...] Dabar gerki tyra
širdimi [mano] žodžius, berniuk, dabar atsidėki kilnesniems [dalykams].⁶⁹

Tebūnie jis visuomet, kaip yra vertas, dėl šios ir kitų savo atžalų palaimintas ir laimingas! Kaip visi ir tikimės, ir nuoširdžiai meldžiame, ir ko [tėvas] nori, koks jo sūnus būtų, taip tebūnie: Dievui malonus, Tėvynei naudingas, tėvų žodžio klausantis ir jiems didžiai brangus. Jau nori jis, kilnieji ir įžymieji Karaliaučiaus almae matris tėvai, būti jūsų apdovanotas Akademijos piliečio teisėmis⁷⁰. Saikdinu, kad tik nepalaikytumėte jų nevertu to, kurį priėmę į savo piliečių skaičių, – jei tik ką teisingai numatome, – niekados nepasigailėsite. Norėčiau, kad būtų palankiai žvelgiama į šį daug žadantį ir jau dabar puikiausią jaunuolį, kad ir mano liudijimas pasirodytų patikimas, ir jis, vos iš mūsų išvykęs, netrukus pateiktų kruopščiai išsiugdyto dorumo ir išsimokslinimo pavyzdį.

Mano duota iš Tilžės Mūsėjo⁷¹
1695 m.
gegužės kalendų išvakarėse⁷².

Heinrichas Tilesijus,
provincijos mokyklos dabartinis rektorius, savo ranka.
Antspaudo vieta.

Šaltiniai ir literatūra

Andrzejewski Roman, „Struktura antycznego listu polecającego w świetle zasad retoryki“, in: Roczniki Humanistyczne, 1973, t. 21, Nr. 3, p. 17–24.

Antikos žodynas, iš vokiečių kalbos išvertė Rūta Kumžienė, Alfonsas Tekorius, Antanas Trakymas, vertimo atsakomoji redaktorė Dalia Staškevičienė, Vilnius: Alma littera, 1998.

[Arnoldt Daniel Heinrich], D. Daniel Heinrich Arnoldts ausfhrliche, und mit Urkunden verſehene Hiſtorie der Knigsbergiſchen Univerſitt. Ʒweyter Theil, welchem eine Nachricht von dem Leben, und den Schriften hundert Preußiſcher Gelehrten angehnget iſt, Knigsberg in Preußen: verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746.

[Arnoldt Daniel Heinrich], D. Daniel Heinrich Arnoldts, Kniglichen Preußiſchen Oberhofpredigers und Conſiſtorialraths, kurʒgefaßte Nachrichten von allen ſeit der Reformation an den Lutheriſchen Kirchen in Oſtpreußen geſtandenen Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau, Knigsberg: bey Gottlieb Lebrecht Hartung, 1777.

B[ayer] T[heophil] S[iegfried], „Beſchreibung der Cathedral-Schulen im Kneiphoff“, in: Erleutertes Preußen Oder Auserleſene Anmerckungen / Ueber verſchiedene Ʒur Preußiſchen Kirchen= Civil- und Gelehrten=Hiſtorie gehrige beſondere Dinge, Woraus die bißherigen Hiſtorien=Schreiber theils ergntʒet, theils verbeſſert, Auch viele unbekannte Hiſtoriſche Warheiten ans Licht gebracht werden. Tomvs III. [...], Knigsberg: Ʒu finden bey ſeel. Martin Hallervords Erben, 1726, p. 352–391.

Citavičiūtė Liucija (par.), Jono Šulco Ezopo pasakėčios. Dokumentinis leidimas ir straipsniai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008.

Citavičiūtė Liucija, „Pirmoji lietuviška grožinė knyga (1706)“, in: ibid., p. 135–165.

Cotton Hannah M., „Mirificum Genus Commendationis: Cicero and the Latin Letter of Recommendation“, in: The American Journal of Philology, 1985, t. 106, Nr. 3, p. 328–334.

Das „Zwischenmanuskript“ zum Altpreußischen evangelischen Pfarrerbuch, t. 7: Tabor bis Zywietz. Auf der Grundlage der Sammlungen von Friedwald Moeller bearbeitet von Walther Müller-Dultz, Reinhold Heling und Wilhelm Kranz, Hamburg: Selbstverlag des Vereins [für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V.], 2014.

Dilytė Dalia, Senovės Graikijos kultūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

Encyclopedia Britannica, s. v. tabula rasa, ed. by Brian Duignan, 2024, https://www.britannica.com/topic/tabula-rasa.

[Erler Georg], Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr., t. 2: Die Immatrikulationen von 1657–1829, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot, 1911–1912.

Horace, Satires. Epistles. The Art of Poetry, translated by H. Rushton Fairclough, (Loeb Classical Library, t. 194), Cambridge, MA: Harvard University Press, 1926.

Juška Albertas, Mažosios Lietuvos mokykla, Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2003.

Juška Albertas, „Tilžės gimnazija“, in: Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4: Rahn–Žvižežeris, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, p. 537–538, https://www.mle.lt/straipsniai/tilzes-gimnazija.

Keršienė Dovilė, „Cicerono laiškai ir Renesanso humanistinės epistolografijos tradicija“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2007, Nr. 24, p. 63–99.

Lituanistinio sąjūdžio XVIII amžiaus Prūsijoje atodangos, t. 2: Dokumentinis Milkų šeimos palikimas = Die Hintergründe der lituanistischen Bewegung im 18. Jahrhundert in Preußen, t. 2: Das dokumentarische Erbe der Familie Mielcke, parengė Birutė Triškaitė, Žavinta Sidabraitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Mack Peter, „Quintilian in Northern Europe during the Renaissance“, in: The Oxford Handbook of Quintilian, ed. Marc Van Der Poel [et al.], Oxford University Press, 2021, p. 380–397.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 1–4, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000–2009, https://www.mle.lt/.

Moeller Friedwald, Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945, t. 1: Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V., 1968.

Palumbo Margherita, „Manzoli (Manzolli), Pier Angelo (Marcello Palingenio Stellato)“, in: Dizionario Biografico degli Italiani, 2007, t. 69, s. v., https://www.treccani.it/enciclopedia/pier-angelo-manzoli_%28Dizionario-Biografico%29/.

[Pikerus Johannes], ARETOLOGIA CHRISTIANA, præeunte potiſſimùm Sacrâ Scripturâ adornata, Et in gratiam diſcipulorum ſuorum, altorumque hujus modi adoleſcentûm edita á M. Johanne Pikero, Scholæ Cathedralis, quæ Regiomonti Pruſſorum eſt, Pro-Rectore, Francofurti: Sumtibus MARTINI HALLERVORDI, Bibliop., ANNO M. DC. LXXXI. [1681].

Pöhlmann Heinrich, „Beiträge ʒur Geſchichte des Königlichen Gymnaſiums ʒu Tilſit. Drittes Stück. Die Kurfürſtliche, dann Königliche Provinʒial=Schule von 1682–1748“, in: Ʒur öffentlichen Prüfung und ʒu den Versuchen der Schüler im freien Vortrage und im vierſtimmigen Geſange, welche am Donnerſtag den 26. Märʒ 1874 Vormittag von 8 bis 1 Uhr und Nachmittag von 3 bis 5½ Uhr in der Aula des Königlichen Gymnaſiums ʒu Tilſit gehalten werden ſollen, ſowie ʒur Prüfung der Ober=Prima und ʒur Entlaſſung der Abiturienten am Freitag den 27. Märʒ Nachmittag 3 Uhr ladet im Namen des Lehrer=Kollegiums ganʒ ergebenſt ein der Direktor Gottlieb Theodor Fabian. [...], Tilſit: Druck von J. Reyländer & Sohn in Tilſit, 1874, p. 1–54.

Pöhlmann Heinrich, „Geschichte des Königlichen Gymnasiums zu Tilsit“, in: Festschrift zu dem am 31. Mai, 1. und 2. Juni 1886 stattfindenden 300jährigen Jubiläum des Königlichen Gymnasiums zu Tilsit, Tilsit: H. Post, 1886, p. 1–54.

Schultz Michael, Pakartotinis prašymas Stipendijų skyrimo komisijai skirti Horno stipendiją Karaliaučiaus universitete studijuojančiam sūnui Jonui Šulcui, Katniava, iki 1701-04-27 (su priedais); GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 191 (1685–1703), l. 47r–50v, 51r–54v.

Śnieżewski Stanisław, „Rhetorical theory in the third book of Quintilian’s Institutio oratoria“, in: Classica Cracoviensia, 2013, t. 116, p. 113–135.

[Spener Philipp Jacob], „Als M. Joh. Pikerus Prorector ʒu Knigsberg ſeinen Epitomen Ethicae Chriſtianae, die 1681. unter dem Titul Aretologia Chriſtiana heraus gekommen / berſandt hat / ber dieſelbe obſervationes“, in: Philipp Jacob Speners / D. Theologiſche Bedencken Und andere Brieffliche Antworten auff geiſtliche / ſonderlich ʒur erbauung gerichtete materien […] Dritter Theil […], HALLE: in verlegung des Wyſen=Hauſes, 1702, p. 328–334.

Spenerus Philippus Jacobus, „Veræ Sapientiæ virtutis amanti Lectori à DOMINO gratiam, lucem [et] ſalutem!“, in: [Johannes Pikerus], ARETOLOGIA CHRISTIANA […], Francofurti: Sumtibus MARTINI HALLERVORDI, Bibliop., ANNO M. DC. LXXXI. [1681], p. [9–28].

Subačius Paulius, „Eschatokolas“, in: Avantekstas: Lietuviškų literatūros mokslo terminų žodynas, Vilniaus universitetas, http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/eschatokolas.

Subačius Paulius, „Protokolas“, ibid., http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/protokolas.

Thesaurus Latino-Lituanicus: Jungtinis lotynų–lietuvių kalbų žodynas nuo XVII iki XXI amžiaus, par. VU Filologijos fakulteto Skaitmeninės filologijos centras (2008–2017).

Thiel E. C., Statiſtiſch-topographiſche Beſchreibung der Stadt Tilſe von E. C. Thiel, Juſtiʒ=Actuarius, Knigsberg: Gedruckt bei Heinrich Degen, 1804.

Tilesius Heinrich, Rekomendacija Tilžės provincijos mokyklos auklėtiniui Jonui Šulcui, Tilžė, 1695-04-30 (nuorašas, priedas prie: Michael Schultz, Pakartotinis prašymas [...], Katniava, iki 1701-04-27); GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 191 (1685–1703), l. 51r–51v.

Töpcke Paul Ferdinand, „Beſchreibung des Schloſſes und der Stadt Preuſch=Holland“, in: Erleutertes Preußen Oder Auserleſene Anmerckungen / Ueber verſchiedene Ʒur Preußiſchen Kirchen= Civil- und Gelehrten=Hiſtorie gehrige beſondere Dinge, Woraus die bißherigen Hiſtorien=Schreiber theils ergntʒet, theils verbeſſert, Auch viele unbekannte Hiſtoriſche Warheiten ans Licht gebracht werden. Tomvs IV. [...], Knigsberg: Ʒu finden bey ſeel. Martin Hallervords Erben, 1728, p. 469–519.

Triškaitė Birutė, „Friedricho Selle’s prierašai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico-Lithvana“, in: Archivum Lithuanicum, 2012, t. 14, p. 129–154.

Triškaitė Birutė, „Petras Gotlybas Milkus – lietuvių kalbos ir raštijos puoselėtojas“, in: Žavinta Sidabraitė, Birutė Triškaitė, Lituanistinio sąjūdžio XVIII amžiaus Prūsijoje atodangos, t. 1: Vienos šeimos istorija: Mielckes vs. Milkai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 107–265.

Triškaitė Birutė, „Ezopo pasakėčių vertėjas Jonas Šulcas: biografijos pėdsakais“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2022, t. 53, p. 121–153.

Wiederhold Karl, „Geschichte der Lateinschule zu Insterburg. 3. (letzter) Teil“, in: Programm des Königlichen Gymnasiums mit Realklassen zu Insterburg, Insterburg: Druck von Karl Wilhelmi, 1878, p. [1–15].

Birutė Triškaitė, Ona Dilytė-Čiurinskienė

Recommendation of Heinrich Tilesius, the Rector of the Tilsit Provincial School, to His Pupil Johann Schultz

Summary

The article discusses and presents, along with its translation into Lithuanian and commentaries, a document kept at the Secret State Archives Prussian Cultural Heritage Foundation (Ger. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz) in Berlin (shelf mark: GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, No. 191 [1685–1703]). It is a copy of the recommendation written on 30 April 1695 by Heinrich Tilesius (1666–1732), the rector of the Tilsit provincial school, to the pupil Johann Schultz (Jonas Šulcas, ~1678–1709), a future theology student at the University of Königsberg, a priest in Prussian Lithuania, and the translator of the first Lithuanian book of literary fiction, Die Fabeln Aesopi (Aesop’s Fables, Königsberg, 1706). Tilesius’s recommendation is important for several reasons.

This archival source provides information about the Tilsit provincial school: the name of Johann Schultz extends the list of the school’s well-known pupils, evidences the most important subjects included in the curriculum of the time, and reveals some of the competences of the schoolmaster.

Tilesius’s Latin text is an example of a recommendation written in a high or almost Ciceronian style of eloquence; it is a distinctive rhetorical piece demonstrating the excellent classical education of the rector of the provincial school of Tilsit.

The recommendation also adds new details to the biographical information on Johann Schultz, the pupil of this school, a future creator of Lithuanian literature, or, more precisely, provides some facts about his education prior to his studies at the University of Königsberg: not only did he go to the provincial school in Tilsit, but he also attended the Latin school in Insterburg, where, besides learning Latin, he also studied Greek and acquired knowledge of poetry, philosophy, and, in particular, rhetoric. Schultz’s teachers included not only Heinrich Tilesius, but also Johann Picker (~1640–1693), a well-known pedagogue of the time, a follower of Philipp Jacob Spener (1635–1705) and a promoter of his ideas in Prussia.

Keywords: Prussian Lithuania; Tilsit provincial school; Heinrich Tilesius; Johann Schultz (Jonas Šulcas).