Grįžusių emigrantų vaikų kalba: kelios įžvalgos

3.1 Bendrosios tendencijos

Pirmieji skirtumai tarp KG ir KL atmainų pavienių žodžių formų lygmeniu nustatyti palyginus tekstynų analizės įrankiais generuotus dažninius žodžių sąrašus ir esminius žodžius (angl. keywords). Esminiai žodžiai apibrėžiami kaip žodžiai, kurie įgyja gerokai didesnį dažnį kuriame nors viename iš dviejų tiriamų tekstynų (Scott 1997), nustatomi statistinių parametrų pagrindu. Šiame tyrime remtasi programos #LancsBox (Brezina ir kt. 2015) „paprastosios aritmetikos“ skaičiavimais generuotu (angl. simple-maths, Kilgariff 2009) esminių žodžių sąrašu.

KG ir KL tekstynuose statistiškai reikšmingai skiriasi pauzių užpildų (eee, aaa, em ir pan.) vartojimas, kurie itin dažni KG tekstyno sakytinėje dalyje ir vos vienas kitas Lietuvoje augusių raiškoje. Kaip ir tikėtasi, grįžusių kalboje esminiai žodžiai yra tokios formos kaip Anglijoj(e), lietuviškai, jų dažnumą galima būtų sieti su pokalbio ir rašinio tema – šių formų reikėjo pasakojant apie save. Anglų kalbos įtaka būtų galima paaiškinti kur kas didesnį asmeninio įvardžio aš dažnumą KG raiškoje – jo normalizuotas dažnis visame tekstyne 1,8 karto didesnis negu Lietuvoje augusių vaikų kalboje, ir šis skirtumas ypač ryškus sakytinėje raiškoje (296 pasikartojimai KG vs 148 pasikartojimai KL patekstynyje). KL kalbinėje raiškoje didesnį dažnį įgyja specifinę leksinę reikšmę turintys žodžiai, kurių, tikėtina, dėl savo ribotų žodyno išteklių nevartojo iš užsienio grįžę vaikai, pavyzdžiui, kiauras (teminis žodis, kurio reikėjo apibūdinti paveikslėlių istoriją), karantinas, nuotolinis (gyvenimo realybę atspindintis žodis duomenų rinkimo metu). KL tekstyne didesniu dažniu išsiskiria ir sudėtingesnės darybos veiksmažodžio formos (grįžęs, mokausi, nutikę). Dar vienas ryškesnis skirtumas – intensyviau vartojami prieveiksmiai, kurių beveik nėra KG kalboje, pavyzdžiui: dažnai, aišku, išvis, tiesiog, tikriausiai, tenai, būtent ir kt., tarp kurių vyrauja nuostatų raiškos žodžiai. Išsamesnis pavienių formų vartojimo tyrimas, pateiktas tolesniuose straipsnio skyriuose, atskleidžia tam tikrus trijų pagrindinių kalbos dalių – veiksmažodžių, daiktavardžių, būdvardžių – vartojimo ypatumus.

3.2 Veiksmažodžio vartojimas

KG ir KL tekstynuose vartojamų veiksmažodžių analizė rodo, kad ši kalbos dalis sudaro apie 14 proc. viso vaikų kalbos tekstyno: KG tekstyne 13,9 proc., KL tekstyne 14,8 proc. Šie rezultatai nepatvirtina ankstesnių tyrimų duomenų, rodančių, kad gimtakalbių kalboje veiksmažodžių yra apie 20 proc. (Rimkutė 2006: 7; Dabašinskienė 2009: 9; Ramonaitė 2015: 308) tiek rašytinės, tiek sakytinės kalbos, tiesa, yra duomenų, kad sakytinėje kalboje veiksmažodžiai vartojami dažniau (Kamandulytė-Merfeldienė 2018: 260).

Įdomu tai, kad iš užsienio grįžę vaikai savo kalboje (tiek rašytinėje, tiek sakytinėje) vartojo beveik dvigubai daugiau veiksmažodžių nei Lietuvoje nuolat gyvenę vaikai. Šią skirtį galima mėginti aiškinti tuo, kad grįžę iš užsienio vaikai, galbūt prasčiau mokėdami lietuvių kalbą, kaip negimtakalbiai kalbėtojai gali stengtis rišliau atsakyti į klausimus pakartodami mokytojo užduoto klausimo žodžius. Kita galima dažnesnio veiksmažodžio vartojimo prielaida, kad angliškas sakinys be veiksmažodžio sakinys neįmanomas, ir ši vartojimo ypatybė galėjo būti perkelta ir į lietuvių kalbą. Veiksmažodžių vartojimo atvejų skaičius KG tekstyne rodo, kad vaikai jau yra savarankiški kalbos vartotojai, nes „[p]radedantiesiems kalbėtojams būdingi pasakymai, kuriuose veiksmas nėra reiškiamas niekaip. <…> Besimokančiojo tarpukalbės kokybinis šuolis pastebimas tuomet, kai pasakymuose atsiranda veiksmažodžio formų“ (Ramonaitė 2015: 314).

Iš surinktų duomenų matyti, kad veiksmažodžių pavartojimo normalizuotas dažnis abiejuose tekstynuose yra panašus (plg. KG 1 389, KL 1 482). Iš dvidešimt dažniausiai vartojamų veiksmažodžių net penkiolika yra identiški. Iš dažniausiai abiejuose tekstynuose vartojamų veiksmažodžių minėtini būti, turėti, patikti, norėti, gyventi, nežinoti, galėti, užaugti, eiti, sakyti, nupirkti, važiuoti, žaisti, mėgti, reikėti^[4]. Dažniausiai tai yra bendrosios leksikos lietuvių kalbos žodžiai (Žilinskienė 2002: 52). Matyti, kad vaikai atsakydami į klausimus renkasi panašius veiksmažodžius, tiesa, dalies veiksmažodžių dažnumą tekste gali lemti ir pačiame klausime esantys veiksmažodžiai. Įdomu ir tai, kad KG tekstyne nemažai priešdėlinių veiksmažodžių (pasibaigusio veiksmo, įvykio veikslo) formų, tai rodo aukštesnį kalbos mokėjimo lygį. KG tekstyne iš 20 dažniausiai vartojamų veiksmažodžių 6 yra priešdėliniai, KL tekstyne – 7 priešdėliniai. Iš dažniausiai vaikų kalboje pavartotų veiksmažodžių panaši jų dalis reiškia būseną^[5], pavyzdžiui: būti, patikti, norėti, gyventi t. t., ir veiksmą, pavyzdžiui: valgyti, sakyti, nupirkti, važiuoti, piešti ir t. t. Tarp 20 dažniausiai vartojamų veiksmažodžių beveik nėra sangrąžinių formų, rasta tik vienas sangrąžinis veiksmažodis KG tekstyne: mokytis.

Vertinant veiksmažodžio vartoseną KG ir KL rašytinės kalbos tekstynuose, išryškėja nevienoda skirtingų lemų įvairovė (plg. KG 47, KL 31) ir formų dažniai (plg. KG 2 037, KL 1 723). KG rašytinės kalbos patekstynyje veiksmažodžiai surandami dažniau, KL rašytinėje kalboje veiksmažodis retesnis. Dažniausių rašytinės kalbos veiksmažodžių analizė rodo, kad 15 veiksmažodžių abiejų kalbų patekstyniuose sutampa. Tarp 20 dažniausių rašytinės kalbos sutampančių veiksmažodžių yra būti, turėti, patikti, norėti, gyventi, galėti, užaugti, eiti, mokytis, žaisti, mėgti, pakeisti, nepatikti, piešti, dirbti. KG rašytinės kalbos patekstynyje tarp dažniausiai vartojamų veiksmažodžių yra dar tokių: nežinoti, važiuoti, reikėti, duoti, tapti; KL patekstynyje: skaityti, mylėti, padaryti, auginti, dainuoti. Rašytinėje kalboje tarp dažniausiai vartojamų veiksmažodžių kiek dažniau pasitaiko tokių, kurie reiškia būseną: būti, turėti, patikti, norėti, gyventi, galėti, užaugti, kiek rečiau veiksmą: eiti, mokytis, žaisti, piešti ir pan. Tai galima paaiškinti konkrečia rašymo užduotimi: rašinėlyje mokiniai aprašė save, todėl vartojo daugiau būseną nusakančių veiksmažodžių, o sakytinėje kalboje reikėjo pasakoti apie įvykius, tad daugiau pasitaikė veiksmus apibūdinančių veiksmažodžių. Rašytinėje kalboje, tiek KG, tiek KL patekstyniuose, daugiau nepriešdėlinių veiksmažodžių (eigos veikslo, kai veiksmas tebetrunka) formų, tarp dažniausių KG ir KL patekstyniuose pasitaikė tik viena sangrąžinė forma mokytis.

Vertinant veiksmažodžio vartoseną sakytinėje raiškoje, nustatytas nevienodas skirtingų lemų pavartojimas: skirtingų veiksmažodžių KG tekstyne pavartota beveik dvigubai daugiau nei KL tekstyne (plg. KG 203, KL 123), nors dažnio skirtumai nėra dideli (plg. normalizuotą dažnį: KG 1 231, KL 1 425). Dažniausių sakytinės kalbos veiksmažodžių analizė rodo, kad dauguma veiksmažodžių KG ir KL patekstyniuose sutampa (taip pat kaip ir rašytinėje raiškoje). Tarp 20 dažniausių sakytinės kalbos sutampančių veiksmažodžių yra būti, norėti, patikti, gyventi, nežinoti, galėti, sakyti, nupirkti, važiuoti, žaisti, mėgti, reikėti, atrodyti, nueiti, duoti. KG sakytinės kalbos patekstynyje tarp dažniausių veiksmažodžių yra dar tokių: valgyti, pasakyti, nepatikti, nusipirkti, piešti, KL patekstynyje: eiti, nebūti, grįžti, suvalgyti. Sakytinėje kalboje tarp dažniausiai vartojamų veiksmažodžių daugiau yra tų, kurie reiškia veiksmą, pavyzdžiui: valgyti, sakyti, nupirkti, važiuoti, žaisti, nueiti ir kt., rečiau būseną, pavyzdžiui: būti, turėti, atrodyti ir kt. Galima daryti prielaidą, kad vaikai sakytinėje kalboje dažniau nusako atliekamus fizinius veiksmus, ne išorines arba vidines būsenas ar santykius. Sakytinės kalbos tiek KG, tiek KL patekstyniuose daugiau nei rašytinėje kalboje pasitaikė priešdėlinių veiksmažodžių (įvykio veikslo, pasibaigusio veiksmo) formų, tarp 20 dažniausių veiksmažodžių tik KG tekstyne rasta vienintelė sangrąžinė forma nusipirkti.

Vertinant veiksmažodžio vartoseną KG ir KL rašytinės ir sakytinės kalbos patekstyniuose matyti, kad didesnių skirtumų išryškėja vertinant rašytinę ir sakytinę kalbą atskirai. Rašytinėje kalboje daugiau būseną reiškiančių veiksmažodžių, mažiau priešdėlinių veiksmažodžių formų, rašomame tekste veiksmažodžiai dažniau reiškia tebesitęsiantį veiksmą, o sakytinėje kalboje dažnesni veikslo veiksmažodžiai, kuriais nusakomi dažniausiai nuo paties subjekto (vaiko) priklausantys veiksmai, rečiau nusakomos būsenos. Sakytinėje kalboje žymiai gausiau ir priešdėlinių veiksmažodžių formų, tai rodo, kad vaikai dažniau pasakoja apie jau įvykusius įvykius. Tiek rašytinės, tiek sakytinės kalbos patekstyniuose pasitaikė tik pavienių sangrąžinių formų – savaiminio, subjekto (vaiko) atliekamo veiksmo nusakymo atvejų.

3.3 Daiktavardžio vartojimas

Daiktavardžio vartojimo kiekybiniai duomenys lietuvių vaikų KG ir KL tekstynuose beveik nesiskiria (plg. 1 151 ir 1 195 atvejų, normalizuota 10 000 žodžių). Įdomu pastebėti, kad nors KG vaikų kalboje nustatyta šiek tiek daugiau skirtingų daiktavardžių nei KL raiškoje, 15 iš 20 pačių dažniausių sutampa (2 lentelėje sutampantys žodžiai paryškinti). Penki iš jų (Andrius, bandelė, maišelis, parduotuvė ir šuo) yra tiesiogiai susiję su pasakojimo pagal paveikslėlį užduotimi. Kitų dažniausių daiktavardžių palyginimas atskleidžia, kad abi vaikų grupės daugiausia vartoja daiktavardžius, nurodančius šeimos narius (mama, sesė, brolis) ir jų artimiausią aplinką (draugas, mokykla). KG kalboje penkta dažniausia daiktavardinė lema yra Lietuva. Lietuvoje nuolat gyvenusių mokinių kalboje ši lema yra beveik tris kartus retesnė (plg. 46 ir 16 atvejų 10 000 žodžių).

2 lentelė. Dažniausios daiktavardžių lemos KG ir KL tekstynuose

KG kalboje nustatyta didesnė leksinė daiktavardžių įvairovė (plg. 176 ir 153 lemos) galėtų būti aiškinama sunkumais pasirinkti tinkamą žodį daiktui įvardyti. Pavyzdžiui, pasakojimo pagal paveikslėlius užduotyje Lietuvoje augę vaikai pasakojo apie bandeles arba kruasanus. Grįžusiųjų grupėje be šių lemų nustatytos kitokios jų formos (krosaniai, kroasonai, kruosanai ir pan.) bei tokie daiktavardžiai kaip duona, keksiukai, bulkos, beigeliai ir t. t.

Daiktavardžiai sudaro 11,5 proc. (KG) ir 11,9 proc. (KL) viso tekstyno dydžio. Ankstesnių tyrimų (Dabašinskienė 2009, Rimkutė 2006) duomenys rodo, kad gimtakalbių suaugusiųjų rašytinėje kalboje daiktavardžių formos sudaro apie 39 proc., o didesniu ekspresyvumu pasižyminčioje šnekamojoje kalboje – tik 16,2 proc. KG ir KL tekstynų analizė rodo mokinių kalbinės raiškos išskirtinumą. Abiejų mokinių grupių daiktavardžių vartosena artimesnė šnekamajai gimtakalbių kalbai, o daiktavardžių dažnumo skirtumas tarp šnekamosios ir rašytinės sudaro tik 4–5 proc. (atitinkamai 10,7 proc. ir 14,7 proc. KG bei 11 proc. ir 16,3 proc. KL).

Kalbant apie gramatines kategorijas, pirmiausia aptartina linksnio kategorija. Dėl atliekamų skirtingų funkcijų, lietuvių kalbos septynių linksnių sistema gali būti skirstoma į dvi grupes: pagrindinius arba gramatinius (vardininkas, kilmininkas ir galininkas) ir periferinius arba konkrečiuosius (naudininkas, įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas) linksnius. Gauti duomenys patvirtina ankstesnių tyrimų (Savickienė 2005; Dabašinskienė 2009) pastebėjimus apie pagrindinių linksnių dominavimą. Mokinių kalboje pagrindinių linksnių posistemyje išsiskiria vardininkas ir galininkas, Valeckienės (1998) įvardyti kaip sakinio formavimui svarbiausi linksniai. Vardininkas dažniausiai vartojamas KG (30,5 proc.) ir KL (31,9 proc.) tekstynuose ir jų rašytinės kalbos patekstyniuose (atitinkamai 35,1 proc. ir 30.5 proc.). Abiejų mokinių grupių sakytinė kalba išsiskiria dažniausiai vartojamu galininko linksniu (atitinkamai 30,2 proc. 30 proc.).

Periferinių linksnių posistemyje KG ir KL matomos panašios vartojimo tendencijos: tekstynuose bendrai bei sakytinės kalbos patekstyniuose dažniausias periferinis linksnis yra vietininkas, po jo eina įnagininkas. Abiejų mokinių tekstynų rašytinės kalbos patekstyniuose įnagininkas pagal dažnumą lenkia vietininką. Ryškūs linksnių vartosenos skirtumai matomi suskirsčius daiktavardžius į ,,gyvo / negyvo“ semantinės priešpriešos grupes – vietininkas, dažniausiai žymėdamas vietą, ,,negyvų“ posistemyje vartojamas 15 proc. KG sakytiniame, 19,4 proc. KG rašytiniame, 20,6 proc. KL rašytiniame ir 31,4 proc. KL sakytiniame patekstynyje (plg. Savickienė 2000; Savickienė 2005). ,,Gyvo“ posistemyje visi vietininko vartojimo atvejai susiję su abstrakčiu daiktavardžiu šeima. Grįžusių mokinių tekstyne galima išskirti atvejus, kai daiktavardžių linksniai formaliai skiriasi nuo reikiamų. Tokias atlikties klaidas lėmė lietuviškos ortografijos ženklų (pavyzdžiui, tėti vietoj tėtį, močiute vietoj močiutė, močiutei) ir / ar galūnių (pavyzdžiui, teti vietoj tėtis) nepaisymas.

Apie giminės kategoriją pasakytina, kad nežymėtas giminės kategorijos narys, vyriškoji giminė, dominuoja KG ir KL tekstynuose bendrai bei jų sakytinės ir rašytinės kalbos patekstyniuose. KG tekstyne – 55 proc., KL – 56,6 proc. daiktavardžių yra vyriškosios giminės. KL tekstyno patekstyniuose matomas tolygus vyriškosios giminės dominavimas. KG tekstyne vyriškosios giminės daiktavardžiai sakytinėje ir rašytinėje kalboje yra vienodo dažnumo (plg. 55,7 proc. ir 53,3 proc.).

Tekstynų tyrimo rezultatai skaičiaus kategorijos požiūriu rodo, kad nors abi mokinių grupės tiek sakytinėje, tiek rašytinėje kalboje dažniausiai vartoja daiktavardžių vienaskaitą, KG vaikai tai daro nežymiai dažniau nei nuolat Lietuvoje gyvenusieji (plg. atitinkamai 76,3 proc. ir 71,7 proc.). Didžiausias skirtumas pastebimas tarp rašytinės kalbos patekstynių: KG – 77,7 proc., KL – 69 proc. daiktavardžių yra vartojami vienaskaita.

Daiktavardžių vartojimo tekstynuose apžvalga atskleidžia panašias tendencijas tiek KG ir KL tekstynuose bendrai, tiek jų sakytinės ir rašytinės kalbos patekstyniuose. Matomi skirtumai tarp mokinių kalbos ir ankstesniuose tyrimuose aptartų rašytinės (Rimkutė 2006) ir sakytinės suaugusių skirtingose kalbėjimo situacijose ar vaikų kalbos daiktavardžių vartosenos (Savickienė 2000, 2005; Dabašinskienė 2009) rodo tolesnių specializuotų tekstynų tyrimų svarbą.

3.4 Būdvardžio vartojimas

Visi tyrime dalyvavę mokiniai, ir grįžę iš užsienio, ir nuolat gyvenę Lietuvoje, būdvardžius vartoja retai. Būdvardžio vartojimo dažnumą ir leksinę įvairovę mokinių kalboje lemia komunikacijos tikslas ir situacija, asmeninės kalbančiųjų savybės, temos, kuriomis kalbama ir rašoma, visgi labai mažas vartojamų būdvardžių dažnis KG ir KL tekstynuose patvirtina bendrą tendenciją – ypatybę reiškiančių žodžių vartojama labai mažai (Dabašinskienė 2009, Kamandulytė-Merfeldienė 2018). Iš visų kalbos dalių KG tekstyne būdvardžių yra tik 0,7 proc., KL tekstyne – 0,9 proc. Būdvardžio kiekybinis vartojimas KG ir KL tekstynuose tesudaro atitinkamai 75 ir 90 atvejų 10 000 žodžių. KG tekstyne būdvardžių nustatyta 20 proc. mažiau nei KL tekstyne.

Būdvardžių žodingumas abiejuose tekstynuose nesiskiria (pavartota 21 būdvardžio lema). Leksinės įvairovės analizė atskleidė, kad apie 70 proc. būdvardžių lemų KG ir KL tekstynuose sutampa. Dažniausiai mokinių vartojami būdvardžiai geras, didelis, mažas, gražus, įdomus. Daugumą šių būdvardžių, kuriais įvardijamos fizinės ir vertinimą žyminčios vidinės ypatybės, kaip teigia vaikų kalbos raidos ypatybes tyrusi Laura Kamandulytė-Merfeldienė (2009, 2014), vaikai įsisavina ankstyvoje vaikystėje, įprastai iki trejų metų. Dažniausiai vartojamų būdvardžių sutapimą KG ir KL kalboje galima būtų paaiškinti aplinkybe, kad grįžę vaikai augo lietuvių šeimose, jų būdvardiškasis žodynas formavosi gimtąja lietuvių kalba, todėl ir dažniausi žodžiai jų kalboje yra tie patys. Pastebėtina, kad dažniausiai mokinių vartojami būdvardžiai patenka į sakytinės kalbos tekstynuose fiksuotų dažniausių būdvardžių sąrašą – sakytinės kalbos patekstynių tyrimai rodo, kad dažniausiai vartojami būdvardžiai geras, gražus, didelis, įdomus, mažas, naujas, įvairus, svarbus (Dabašinskienė 2009, Kamandulytė-Merfeldienė 2019).

KG ir KL tekstynų būdvardžių analizė rodo, kad grįžę iš užsienio vaikai vartoja daugiau antonimiškų būdvardžių porų: didelis – mažas, šaltas – karštas, geras – blogas, linksmas – liūdnas. Lietuvoje augusių mokinių kalbos tekstyne antonimiška būdvardžių pora vos viena: didelis – mažas. Grįžusių vaikų kalbos būdvardžiai žymi ir teigiamas, ir neigiamas ypatybes, pavyzdžiui, laimingas, įdomus, baisus, blogas. KL tekstyne vyrauja tik teigiamo poliaus ypatybes pavadinantys būdvardžiai: geras, smagus, gražus ir pan. Taigi grįžusių iš užsienio vaikų būdvardžių spektras yra platesnis, apimantis antonimiškai vartojamų būdvardžių poras ir teigiamos bei neigiamos konotacijos būdvardžius. Didžioji dalis būdvardžių, vartojamų tik KL arba tik KG tekstyne, yra reti (jų normalizuotas dažnis tesudaro 1–2 lemas 10 000 žodžių). Išimtimi galima būtų laikyti antrą pagal dažnumą KL tekstyne būdvardį smagus, kurio nėra KG tekstyne. KG ir KL tekstynuose dažniau vartojami būdvardžiai, žymintys vidines ypatybes – vertinimą (aiškus, geras), būseną (laimingas), charakterio savybes (linksmas, draugiškas). Daug rečiau vartojami sensorinius įspūdžius nusakantys būdvardžiai – apibūdinama temperatūra (šalta, šilta), tačiau, pavyzdžiui, spalvas žyminčių būdvardžių šiuose mokinių tekstynuose nepasitaikė.

Palyginus grįžusių iš užsienio ir Lietuvoje visą laiką gyvenusių mokinių būdvardžių vartoseną sakytinės ir rašytinės kalbos patekstyniuose matyti, kad abiejų grupių mokiniai būdvardžius daug dažniau vartoja rašytinėje kalboje. Visgi didesnė būdvardžių įvairovė nustatyta KG ir KL sakytinėje kalboje (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Būdvardžių vartojimo dažnumas ir leksinė įvairovė KG ir KL sakytinės ir rašytinės kalbos patekstyniuose

Būdvardžių pasiskirstymo dažnumas KG tekstyne rodo, kad rašytinėje kalboje būdvardžių pavartota dvigubai dažniau nei sakytinėje kalboje (plg. 122 ir 60 pasikartojimų 10 000 žodžių), KL rašytinėje kalboje būdvardžių taip pat vartojama dažniau nei sakytinėje kalboje. Tyrimo rezultatai patvirtina kalbos dalių pasiskirstymą tekstynuose tyrusių Rimkutės (2006) ir Dabašinskienės (2009) išvadas, kad rašytinėje kalboje būdvardžių vartojama daug dažniau. Būdvardžių leksinė įvairovė sakytinės kalbos KG ir KL kalbos patekstyniuose yra panaši (KG – 17, KL – 19 būdvardžių lemų). Priešingai nei tikėtasi, kaip matyti iš duomenų, grįžusių iš užsienio vaikai rašiniuose daugiau būdvardžių lemų nei rašto darbuose tų vaikų, kurie augo Lietuvoje (plg. 11 ir 7 būdvardžių lemos).

Būdvardžių gramatinių kategorijų pasiskirstymo KG ir KL tekstynuose analizė parodė, kad KG vaikų kalba pasižymi ne mažesne, bet net šiek tiek didesne būdvardžių gramatinių formų įvairove. Sakytinės kalbos patekstyniuose užfiksuotos 32 (KG) ir 28 (KL) skirtingos būdvardžių gramatinės formos, rašytinės kalbos patekstynyje – 18 (KG) ir 12 (KL). Aptariant linksnių vartojimą pažymėtina, kad tiek grįžusių, tiek augusių Lietuvoje vaikų kalboje vyrauja vardininko linksnis. KG tekstyne rasta tik viena kilmininko forma naujų, KL – keli kilmininkai gerų ir gražių. Sakytinės kalbos KG ir KL patekstyniuose, kaip jau minėta, matyti didesnė gramatinių formų įvairovė. Be dominuojančio vardininko, mokiniai šnekamojoje kalboje vartoja ir galininką (KG – 5, KL – 4 leksemos). KL ir KG tekstyne pavartota viena kilmininko (naujo), KL tekstyne – įnagininko nuotoliniu forma. Grįžusių ir Lietuvoje augusių kalboje vienaskaita vartojama dažniau nei daugiskaita, vyriškoji giminė dažniau nei moteriškoji. Mokinių sakytinės kalbos raiška išsiskiria bevardės giminės būdvardžių įvairove: kaip matyti iš duomenų, mokiniai bevardės giminės būdvardžius renkasi apibūdindami jausmus, savijautą, būseną: sunku, aišku, baisu ir pan. Ir KG, ir KL tekstynuose užfiksuoti keli aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai – mėgstamiausias ir geriausias, KL tekstyne – viena aukštesniojo laipsnio būdvardžio forma – vyresnis, visi kiti – nelyginamojo laipsnio būdvardžiai.

Apibendrinant būdvardžio vartosenos ypatybes KG ir KL kalboje, galima daryti išvadą, kad abiejų grupių mokinių būdvardžių vartojimo dažnumas mažai tesiskiria. KG ir KL tekstynuose tos pačios lemos sudaro 70 proc. Abiejų grupių mokinių būdvardiškas žodynas gana siauras, apima dažniausiai vartojamus žodžius, jame nėra būdvardžių, įvardijančių spalvas, kitas pojūčiais suvokiamas ypatybes. KG ir KL mokiniai būdvardžius dažniau vartoja rašytinėje kalboje, tačiau didesnė būdvardžių leksinė ir gramatinių formų įvairovė nustatyta abiejų grupių sakytinėje kalboje. Grįžusių iš užsienio vaikų vartojami būdvardžiai apima platesnį apibūdinimų spektrą, perteikiantį ir teigiamos, ir neigiamos konotacijos ypatybes.

Literatūra

BAGDONAITĖ, J., 2020. Reemigracija Lietuvoje XXI a.: švietimo sistemos parengtis priimti grįžtančių šeimų vaikus. Scientific Research in Education, 3, 6–15. DOI: https://doi.org/10.15388/SRE.2020.1.

BALČIŪNIENĖ, I., 2009. Pokalbio struktūros analizė kalbos įsisavinimo požiūriu. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

BALČIŪNIENĖ, I. & DABAŠINSKIENĖ, I., 2019. Language dominance in bilingual acquisition: A case study of narrative production in Lithuanian. Eesti Rakenduslingvistika Ühingu aastaraamat / Estonian Papers in Applied Linguistics, 15, 5–19. DOI:10.5128/ERYa15.01.

BALČIŪNIENĖ, I. & KAMANDULYTĖ-MERFELDIENĖ, L., 2018. The Corpus of Lithuanian Children Language: development and application for modern studies in language acquisition. Kalbotyra, 71, 7–25. DOI: https://doi.org/10.15388/Kalbotyra.2018.1

BLAŽIENĖ, A., 2015. Dvikalbių vaikų rišliojo pasakojimo produktyvumas ir leksinė įvairovė. Taikomoji kalbotyra, 7, 1–25. DOI: https://doi.org/10.15388/TK.2015.17492

BREZINA, V., McENERY, T., & WATTAM, S., 2015. Collocations in context: A new perspective on collocation networks. International Journal of Corpus Linguistics, 20(2), 139–173. DOI: https://doi.org/10.1075/ijcl.20.2.01bre

BRUŽAITĖ-LISECKIENĖ, J., 2021. Objekto raiška lietuvių kalboje: gimnazijų rusų ugdomąja kalba moksleivių atvejis. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

DABAŠINSKIENĖ, I., 2009. Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės. Acta Linguistica Lithuanica, 60, 1–15.

DABAŠINSKIENĖ, I., 2010. Acquisition of compounds in Lithuanian. Baltic Linguistics, 1, 51–82.

DAVIES, A., 2004. The Native Speaker in Applied Linguistics. In A. Davies & C. Elder (Eds.). The Handbook of Applied Linguistics. New York: Blackwell Publishing Ltd, 431–450. DOI: https://doi.org/10.1002/9780470757000.ch17.

GRANGER, S., 2015. Contrastive Interlanguage Analysis: A Reappraisal. International Journal of Learner Corpus Research, 1(1), 7–24. DOI: https://doi.org/10.1075/ijlcr.1.1.01gra

GUDAVIČIENĖ, E. & JAKAITĖ-BULBUKIENĖ, K., 2019. Londono ir Oslo paveikslas: lietuvių kalbinis elgesys. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, (27), 7–44.

GILQUIN, G., DE COCK, S. & GRANGER, S., 2010. Louvain International Database of Spoken English Interlanguage (CD-ROM + handbook). Louvain-la-Neuve: Presses universitaires de Louvain.

KAMANDULYTĖ, L., 2009. Lietuvių kalbos būdvardžio įsisavinimas: leksinės ir morfosintaksinės ypatybės. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

KAMANDULYTĖ-MERFELDIENĖ, L., 2012. Morphosyntactic Features of Lithuanian Adjective Acquisition. Journal of Baltic Studies, 43(2), 239–250. DOI: https://doi.org/10.1080/01629778.2012.674798

KAMANDULYTĖ-MERFELDIENĖ, L., 2014. Būdvardžių semantikos įsisavinimas ankstyvojoje vaikystėje. Language in different contexts. Reseach papers, Volume VI(I). Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 208–217.

KAMANDULYTĖ-MERFELDIENĖ, L., & NENARTAVIČIŪTĖ, S., 2015. Būdvardžių vartosenos ypatybės reklamos kalboje. Respectus philologicus, 27(32), 177.

KILGARIFF, A. 2009. Simple maths for keywords. In M. Mahlberg, V. González-Díaz, C. Smith (Eds.). Proceedings of the Corpus Linguistics Conference, 20-23 July 2009. Liverpool: University of Liverpool. Prieiga internete: http://ucrel.lancs.ac.uk/publications/cl2009/ (žiūrėta: 2022-02-02).

KRIVICKAITĖ, E., 2014. Netikrų žodžių kartojimo testas: lietuvių vienakalbių ir dvikalbių vaikų kalbos tyrimas. Taikomoji kalbotyra, 4, 1–22.

MAZOLEVSKIENĖ, A., 2006. Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų ugdymas, taikant komunikacinį metodą. Pedagogika, 83, 143–147.

PODERIENĖ, N. & TAMULIONIENĖ, A., 2020. Įveikti atskirtį: grįžusių iš užsienio mokinių kalbinė integracija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://doi.org/10.35321/e-pub.7.grizusiuju-kalbine-integracija.

RAMONAITĖ, J., 2015. Kaip lietuviškai šneka užsieniečiai? Lietuvių kaip antrosios kalbos veiksmažodžio įsisavinimas. Baltistica, L(2), 295–330. DOI: 10.15388/Baltistica.50.2.2240.

RIMKUTĖ, E., 2006. Dabartinės lietuvių kalbos gramatinių formų vartosena morfologiškai anotuotame tekstyne. Lituanistica, 66(2), 34–55.

SAVICKIENĖ, I., 1999. Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

SAVICKIENĖ, I., 2000. Linksniai šnekamojoje kalboje. Darbai ir dienos, 24, 89–98.

SAVICKIENĖ, I., 2001. The role of diminutives in Lithuanian child language acquisition. Linguistica Baltica, 9, 133–142.

SAVICKIENĖ, I., 2005. Linksnių vartojimo dažnumas ir daiktavardžių reikšmė. Acta linguistica lithuanica, 52, 59–67.

SCOTT, M. 1997. PC analysis of key words – and key key words. System, 25(2), 233–245. DOI: https://doi.org/10.1016/S0346-251X(97)00011-0

ŠMSM – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. 2019. Sugrįžtame į Lietuvą: mokyklos vaidmuo. Red. M. Kligienė. Prieiga internete: http://www.nmva.smm.lt/wp-content/uploads/2019/10/Sugriztame_i_lietuva_mokyklos_vaidmuo.pdf.

VALECKIENĖ, A., 1998. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

VILKIENĖ, L., 2019. Gimtakalbių ir negimtakalbių mokinių lietuvių kalbos kokybė. Pedagogika, 135, 102–121.

VILKIENĖ, L., VILKAITĖ-LOZDIENĖ, L. & BRUŽAITĖ-LISECKIENĖ, J., 2019. Lietuvių kalba Vilniaus lietuviškose, lenkiškose ir rusiškose gimnazijose: mokėjimo kokybė, kalbinės nuostatos ir motyvacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

WÓJCIK, P., 2000. The Acquisition of Lithuanian Verb Morphology: A Case Study. Kraków: Universitas.