Iliustraciniai pavyzdžiai dvikalbiuose žodynuose: kolokacijos

Abstract

Šiuolaikinėje metaleksikografijoje žodynas nebėra suvokiamas kaip pavienių kalbos ženklų rinkinys, o kaip kūrinys, kuriame pateikti kalbos vienetai visuomet atgamina diskursą. Jame kiekvieno antraš- tinio žodžio vartosenos ypatumus atskleidžia definicija, taip pat (ir ypač) vartojimo pavyzdžiai. Taigi pagrindinis iliustracinių pavyzdžių tikslas – parodyti, kaip antraštinis žodis funkcionuoja kalboje kartu su kitais žodžiais. Per pavyzdžius vartotojas gali geriau suprasti ne tik antraštinio žodžio reikš- mę, bet ir vartojimo sferą, gramatines ypatybes. Žodyne pateikiami vartojimo pavyzdžiai pasaulinėje metaleksikografijos literatūroje paprastai priskiriami dviem pagrindinėms grupėms: laisviesiems žodžių junginiams ir pastoviesiems (stabiliesiems) žodžių junginiams. Pastaruoju metu autoriai linkę išskirtį trečiąjį pavyzdžių tipą – kolokacijas – užimančias tarpinę padėtį tarp laisvųjų ir pastoviųjų žodžių junginių. Taigi šio straipsnio tikslas paanalizuoti kolokacijų – vieno iš leksikografinių pavyzdžių tipo – pateikimo ir aprašymo ypatumus dviejuose panašios apimties dvikalbiuose aktyviuosiuose žodynuose: Broniaus Piesarsko ir Broniaus Svecevičiaus „Lietuvių–anglų kalbų žodyne“ (2002) bei Alfonso Rascóno „Lietuvių–ispanų kalbų žodyne“ (2002).