Realybės televizijos stilistika demonstravo kintantį televizijos požiūrį į eilinį pilietį. Profesionalą (ekspertą, politiką, menininką) ekrane ėmė keisti paprastas žmogus, liudijantis savo gyvenimo istoriją, buvo deklaruojamas įvairių visuomenės sluoksnių suartėjimas. Žiūrovas tapo televizijos programos bendraautoriumi, visuomenė buvo įtraukiama į aktualių problemų svarstymą, televizija ėmė imituoti valstybės ar visuomeninių institucijų funkcijas. Hibridiniai realybės žanrai pasiūlė faktais pagrįstas istorijas dalyvaujant tikriems herojams. Ėmė nykti ribos tarp dokumentinių ir vaidybinių žanrų. Praėjusio amžiaus pabaigoje paplito naujosios realybės šou žanro variacijos (uždarų erdvių, totalaus sekimo, išmėginimų, išlikimo), atskleidusios kardinalius visuomenės požiūrio į privatumą pokyčius. Atlikdama psichologės, taikytojos, paskutinės instancijos vaidmenis, televizija mėgina kompensuoti ryšio tarp visuomenės narių stoką, megzti nutrūkusį dialogą tarp individų ir grupių. Realybės stilistika šiame straipsnyje nagrinėjama trimis aspektais: dialoginių žanrų kaitos, neformaliojo instituciškumo ir visuomenės pokyčių atspindžio naujuosiuose realybės šou formatuose.
Reikšminiai žodžiai: žiniasklaida, audiovizualinė žiniasklaida, televizija, televizijos programų raida, realybės televizijos stilius.
Reality Style on Televizion: Reflection of the Public’s Transformation
Žygintas Pečiulis
Summary
The stylistics of reality television has demonstrated a changing attitude of television towards an ordinary person. On screen, a professional (expert, politician, artist) started to be replaced by the everyman who was telling his own life story; the approach of different layers of the public was declared. The viewer became a co-author of TV programs, the public was involved in programs that tackled crucial issues, and television started to imitate functions of governmental or public institutions. Hybrid reality genres offered fact-based stories with the participation of real characters. The boundary between documentary and entertainment genres began to vanish. At the end of the past century, there emerged a new variety of reality shows (close space, total imitation, try-out, survival) which revealed cardinal changes of the public’s attitude towards privacy. Through playing its roles of a psychologist, conciliator or that of the last instance, television tries to compensate the lack of relationship among members of the public and to re-establish a broken dialogue between individuals and groups. The stylistics of reality in the present paper is analysed in the light of three aspects: change of dialogue genres, informal institutionalism, and reflection of the public’s changes in new formats of reality shows. Key words: mass media, audio-visual media, television, development of TV programs, style of reality television.