Rašytiniuose šaltiniuose latgalių vardas “летьгола” pirmą kartą paminėtas XI ir XII amžių riboje Senosios Rusios kronikoje “Повесть временных лет”, kurios pagrindą sudarė “Pradinis metraštis” ir kiti ankstyvesni šaltiniai. Kronikose ir dokumentuose, XIII a. sudarytuose dabartinėje Latvijos teritorijoje, jie vadinami “Lethigali”, “Letti”, “Letten”. Galimas daiktas, kad šie etnonimai nebuvo vartojami ta pačia prasme, bet atspindi kokius nors sudėtingus etninius procesus.
X–XIII amžiais latgalių gyvenamoje teritorijoje aptinkami plokštiniai kapinynai ir pilkapynai. Žinoma per 200 kapinynų, iš kurių 80 tyrinėta, atidengta apie 2000 kapų. Vakaruose šie kapinynai siekia Aizkrauklę, Cesį, šiaurėje – Trikatą, Aluksnę, rytuose – Zilupę, pietinę ribą žymi Dauguvos upė.
Atskiri paminklai užima gana didelę teritoriją, ir dažnai kapinyne yra keli šimtai kapų. Pasitaiko trys kapų tipai: griautiniai, degintiniai ir simboliniai kapai. Vyrauja nedegintų mirusiųjų palaidojimai, kurių skaičius viršija 90 proc. visų atidengtų kapų. Mirusieji laidoti keturkampėse, rečiau ovaliose duobėse. Vyrai ir moterys laidoti priešingomis pasaulio šalių atžvilgiu kryptimis: vyrai laidoti galva į rytus, moterys – į vakarus.
Degintiniai kapai kapinynuose retai viršija 10 proc. visų ištirtų kapų skaičiaus. Daugiau kaip 40 proc. sudegintų mirusiųjų laidoti duobėse, kurių forma, dydis bei kryptis nesiskiria nuo griautinių kapų duobių.
Atskirti simbolinius kapus, t. y. kapus, kur duobėje įkapės išdėstytos įprastine griautiniams kapams tvarka, tačiau nėra mirusiojo kaulų, yra sunku, kadangi dėl įvairių aplinkybių mirusiojo griaučiai gali būti sunykę. Vis dėlto visais žinomais atvejais buvo aptiktos vyrų kapams būdingos įkapės ir pastebėta vyrų kapams būdinga kryptis.
Žinoma daugiau kaip 50 latgališkų pilkapynų, kuriuose yra per 4000 sampilų. Tyrinėta 15 pilkapynų, ištirta daugiau nei 200 pilkapių. Pilkapynai vakaruose siekia Liepkalnę, Jaunpiebalgą, šiaurėje Plani vietovę, Augulienės ežerą, Balvus, rytuose – Zilupę, pietuose Dagdą, Graverius. Dauguma pilkapynų yra latgalių gyventos teritorijos rytuose. Sampilų skaičius viename pilkapyne įvairus – nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų.
Pilkapyno teritorijoje sampilai paprastai yra labai arti vienas kito. Pilkapių sampilai yra apskriti ar šiek tiek ovalūs. Sampilų skersmuo – 5–7 m, aukštis – 0,3–0,8 m. Tik kai kurie sampilai yra daugiau kaip 10 m skersmens ir daugiau kaip 1 m aukščio. Sampilai supilti iš smėlio, neturi kokių nors konstrukcijų iš akmenų.
Pilkapiuose paprastai aptinkamas vienas, retais atvejais du kapai po sampilu iškastose iki 0,2–1 m gylio duobėse. Šios duobės savo dydžiu, forma, sandara nesiskiria nuo laidojimo duobių plokštiniuose kapinynuose. Panašūs ir kapai, mirusiųjų laidojimo kryptis. Taigi vienintelis pilkapių ir plokštinių kapinynų skirtumas yra tik sampilas virš palaidojimų ir veiksmai, susiję su sampilo supylimu.
Aptariamų latgališkų paminklų pradžią galima nukelti į X a. pabaigą. Galimas daiktas, kad atsirandant šiems paminklams tam tikrą vaidmeni suvaidino rytiniai baltai, tie, kurie spaudžiami rytinių slavų pasislinko į vakarus. Vienodomis materialinės ir dvasinės kultūros sąlygomis yra gana realus pilkapynų ir plokštinių kapinynų susijungimas – supanašėjimas. Tačiau šiame procese galėjo būti ir kai kurių papildomų motyvų. Reikia pažymėti, kad IX a. susiformavo prekybinių kelių Rytų Europos upėmis sistema, kuri sujungė Baltijos jūrą su Kaspijos ir Juodąja jūra. Prekybos keliais naudojosi kariai-prekybininkai, kurie savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose. Pradiniu etapu tarp karių-pirklių vyravo skandinavai. Viena kelio “iš variagų į graikus” atšakų ėjo Velikaja upe, kurios krantuose buvo vienas iš svarbiausių prekybos centrų – Pskovas. Netoli šio miesto žinoma keletas latgalių X–XI amžių plokštinių kapinynų. Skandinavų prekybinė veikla paskatino esmines ekonominės ir etninės situacijos permainas didžiulėje teritorijoje. Šių permainų įtakos latgalių apgyventai teritorijai taip pat negalima paneigti. Latgaliai nustojo pilti pilkapius XIV a. pirmojoje pusėje.
Įdomus ir iki galo neišnagrinėtas klausimas dėl vienalaikio plokštinių kapinynų ir pilkapynų naudojimo pastarųjų pagrindinėje paplitimo srityje. Surinkta medžiaga leidžia teigti, kad abu laidojimo paminklų tipai buvo naudojami vienu laiku. Tačiau kartu pažymėtina, kad XI a. pabaigoje nustoti naudoti kai kurie ankstyvesnio laikotarpio plokštiniai kapinynai.
TIek latgalių plokštiniuose kapinynuose, tiek pilkapynuose įkapes sudaro šventiniai mirusiojo drabužiai ir papuošalai, vyrų kapuose – dar darbo įrankiai ir ginklai, moterų kapuose – darbo įrankiai. Nėra esminių įkapių skirtumų tarp moterų griautinių ir degintinių kapų, taip pat tarp vyrų griautinių, degintinių ir simbolinių kapų. Aptariamų paminklų būdingas požymis yra palyginti turtingos įkapės. Įkapių nėra tik apie 5–10 proc. kapų, skaičiuojant vieno kapinyno visus kapus.