23 metus Kernavėje darytų archeologinių tyrinėjimų duomenys jau leidžia apžvelgti ir įvertinti XIII a. antrojoje pusėje–XIV a. čia egzistavusią miesto kultūrą platesnio regiono kontekste. Kasinėtas ištisas to laikmečio paminklų kompleksas: pats miestas viršutinėje ir apatinėje Neries terasose, penkių piliakalnių gynybinė sistema, kapinynas (Kernavė – litewska Troja, 2002). Gausi tyrimų medžiaga jau diktuoja gana tikslų, rekonstrukcinį viduramžių Kernavės modelį. Tačiau kartu kyla įvairių klausimų: kokią vietą Kernavė užima Europos miestų raidos istorijoje, koks buvo jos formavimosi modelis, kokių įtakų veikiama susidarė šio miesto bendruomenė. Lieka nepasverta, kiek Kernavės viduramžių kultūra yra fenomenalus bei savitas ir kiek nulemtas to meto miestams būdingos kultūrinės simbiozės reiškinys.
Viduramžiais Europos urbanizacijos procesas vyko ant Romos imperijos miestų pamatų. Vakarų Europos miestai augo daugiausia imperijos provincijų teritorijose, Rytų Europoje šiuos procesus inspiravo bizantiškoji kultūra. Baltijos jūros baseine miestų kultūros atsirado inspiruotos vikingų karinės-prekybinės veiklos. Didieji Rusijos miestai – prekybos centrai išaugo prie prekybos kelio, jungusio skandinavus ir Bizantijos miestus. Daugelį vėlesnių rusų žemių centrų vėlgi galime vertinti kaip subyrėjusios Kijevo Rusios kultūrinį palikimą. Be to, europinio miesto raidą inspiravo katalikų ir pravoslavų bažnyčių įtakos plėtra. Šiame kontekste baltų žemės lieka balta dėmė europinio krikščioniško miesto raidos istorijoje, o tokių centrų kaip Kernavė ir Vilnius atsiradimas mokslinių diskusijų objektu.
Ankstyviausių miestų užuomazgos Lietuvoje – protomiestai atsiranda pajūryje: Palanga, Žardė (Klaipėda). Tai sietina su aktyvia Skandinavijos vikingų karine ir prekybine veikla. Tačiau XIII a. kultūrinio aktyvumo svarstyklės ženkliai svyra Rytų Lietuvos pusėn. Per 100 metų iškyla nemažai galingų, gerai įtvirtintų piliakalnių – Kernavė, Maišiagala, Aukštadvaris ir kiti. Buvus tam tikrą demografinį sprogimą, lėmusi ženklų gyventojų skaičiaus padidėjimą, liudija turtingi radinių to meto kultūriniai sluoksniai papilių gyvenvietėse. Regiono suaktyvėjimo priežastis, vedusias prie valstybės gimimo, paaiškina geopolitinės krašto padėties permainos. XI–XII a. Rytų Lietuva buvo tik Kijevo Rusios ekspansinės politikos taikinys. Kaip rusų pasienio forpostai etninėje jotvingių žemėje išdygsta slaviški miestai: Gardinas, Volkovyskas, Slonimas, Naugardukas. Tačiau nuo XII a. pabaigos lietuviai patys pradeda pulti Rusios žemes. Po 1240 m. mongolų-totorių invazijos situacija dar labiau pasikeičia. Minėti miestai atskiriami nuo savo politinių ir kultūrinių šaknų. Ši momentą puikiai išnaudojo Mindaugas – prijungė juos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Viduramžių Kernavės archeologijos paminklų kompleksas atspindi to meto istorinę situaciją. XIII a. pabaiga–XIV a. pirmoji pusė – tai viduramžių Kernavės klestėjimo laikotarpis. O Nemuno aukštupio slaviškuose LDK miestuose tuo metu pastebimas ženklus materialinės kultūros nuosmukis. Baltarusių archeologai jį sieja su mongolų-totorių antplūdžiu į pietinės Rusios žemes ir miestus, su kuriais Panemunės kraštas buvo glaudžiai susijęs. Kartu šis palyginti skurdus etapas įvardijamas kaip “lietuviškasis”. Taigi slaviškų miestų nuosmukis sutampa su Lietuvos politinės galios ir kartu Kernavės ekonominiu pakilimu.
XIII a. kunigaikščio rezidencijos įgavo kokybiškai aukštesni lygmenį. Išaugę feodalinio elito ūkiniai ir kultūriniai poreikiai skatino amatų koncentraciją prie kunigaikščio dvaro. Sustiprėjusi politinė ir karinė valstybės jėga sudarė sąlygas miestų plėtrai naudoti gretimų kraštų amatininkų potencialą. Ypač tai sietina su Nemuno aukštupio miestų Gardino, Naugarduko, Volkovysko ir Slonimo prijungimu prie LDK. Šie miestai, ypač iki didžiojo mongolų-totorių antplūdžio, buvo glaudžiai susiję su Kijevu ir kitais pietinės Rusios centrais. Kijevo Rusioje pasiektas aukštas amatininkystės, ypač juvelyrikos, lygis buvo perimtas Juodosios Rusios amatininkų. Be abejo, LDK aukščiausio lygio juvelyrai visų pirma turėjo dirbti feodaliniam elitui. Taigi ir minėtų slaviškų miestų amatininkų gaminiai visų pirma turėjo tenkinti didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir jo aplinkos poreikius. Tikėtina, kad prie kunigaikščių rezidencijų Lietuvoje dirbo senesnes juvelyrikos amato tradicijas turintys slavų amatininkai. Tai rodo Lietuvos teritorijoje – Stakliškėse, Geliogaliuose, Kretingoje – aptikti XIV a. lobiai. Juose kartu su lietuviškais ilgaisiais – piniginiais lydiniais, įvežtiniais juvelyriniais dirbiniais aptikta tik baltiškam kontekstui būdingų papuošalų – plokštelinių ir pasaginių segių. Tačiau jie pagaminti naudojant sudėtingas, labiau slavų amatininkams žinomas technologijas – juodinimą, filigraną.
Įvertinę Kernavės miesto geopolitinę situaciją, istorinius ir archeologinius duomenis, galime interpretuoti savitą, provincijos laidojimo paminklams nebūdingą Kernavės XIII–XIV a. kapinyno medžiagą.
Kiek XIII a. pabaigoje suklestėjusi ir tik apie 100 metų egzistavusi Kernavės miesto bendruomenė buvo savitas kultūrinis reiškinys, o kiek paveiktas bei formuojamas išorės veiksnių, iliustruoja konkrečių dirbinių grupių analizė.
Itin puošnūs kapuose aptikti apgalviai. Kernavės kapinyne jų rasta kaip niekur daug, net 30-yje kapų. Apgalvių plokštelės stebina jose pavaizduotų simbolių ir ornamentų įvairove. Aiškiai ne vietinės kilmės simboliai išmušti apgalvių plokštelėse yra heraldinės lelijos (1 pav.), stilizuoti žvėrys – liūtai? (2 pav.), palmetės (3 pav.) ir kiti. Tačiau aptikta ir apgalvių dekoruotų vietiniais, dar pagoniškais simboliais – svastikomis (4 pav.), trilapiu žiedu arba paprasčiausiu geometriniu raštu. Tai, kad plokštelės su baltams nebūdingais motyvais gali būti pagamintos vietoje, rodo mieste, kauladirbio sodyboje, aptiktos beržo tošys, ornamentuotos tokiomis pačiomis heraldinėmis lelijomis ir palmetėmis.
Iš viso Lietuvoje surasta 40 apgalvių, 6 kapinynuose. Visi aptikti rytinėje Lietuvos dalyje, buvusios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorijoje. Tačiau labiausiai aptariami galvos papuošalai paplito XIII–XIV a. Nemuno aukštupio kapinynuose. A. Kviatkovskajos duomenimis, iš viso čia surasti 55 šio papuošalo pavyzdžiai 11-oje kapinynų. Paminklai, kuriuose surasta dauguma apgalvių – 40 (72 proc.), išsidėstę kompaktiškoje teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, Katros upės baseine, kuris daugelio autorių laikomas baltišku – jotvingių arealu.
Kernavės kapinyno radiniai panašūs į aptinkamus jotvingių kapuose su akmeninėmis krūsnimis ne tik apgalviais. Ištisi kapų inventoriai – apgalviai, antsmilkiniai, kaklo vėriniai, žiedų tipai ir kita – Kernavėje ir jotvingių laidojimo paminkluose labai mažai kuo skiriasi.
Didžiausias kapų, kuriuose rasta apgalvių, procentas Kernavės kapinyne leidžia manyti, kad jie gaminti vietoje. Tai patvirtina ir pavieniai apgalvių plokštelių pavyzdžiai, surasti Kernavės miesto bei piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose. Pastaraisiais metais kapinyne aptiktas apgalvis, puoštas keturlapio žiedo formos plokštelėmis. Visiškai identiškos plokštelės surastos tyrinėtoje amatininko – juvelyro dirbtuvėje Pajautos slėnyje.
Taigi Kernavės apgalvių kolekcija leidžia apibūdinti Kernavės miesto bendruomenės pobūdį. Šio tipo dirbinių paplitimas regione rodo jotvingiško substrato buvimą, plokštelėse išmušti simboliai – religinį ir kultūrinį bendruomenės sinkretizmą, sudėtingos gamybos technologijos – aukštą juvelyrų techninį lygį. Apskritai toks didelis apgalvių populiarumas tarp moterų būdingas tik viduramžių Kernavės bendruomenei.
Aptiktų antsmilkinių ir auskarų tipologinė įvairovė taip pat atskleidžia daugialypį Kernavės bendruomenės charakterį. Abejonių nekelia kapo Nr. 21 sidabrinių trikarolių antsmilkinių slaviška kilmė (5 pav.). Tai yra tipiškas XII–XIII a. slavių miestiečių papuošalas, būdingas tik miesto bendruomenėms. Antsmilkinių karoliai ažūriniai, puošti filigranu. Paprastesnių trikarolių antsmilkinių kapinyne aptikta dar dviejuose kapuose, o vienas itin puošnus yra iš suardyto kapo (6 pav.).
Auskarų nešioseną reikėtų sieti su slaviškomis puošybos tradicijomis. Tačiau daugelis Kernavėje aptiktų auskarų tipų yra dažnas radinys ir Nemuno aukštupio jotvingiškuose kapuose su akmenų krūsnimis bei kiek ankstyvesniuose iš akmenų krautuose pilkapiuose. Auskarai žinomi ir iš Juodosios Rusios miestų kultūrinių sluoksnių. Taigi, nors auskarų kilmė ir nešiosenos tradicijos dažniausiai tapatinamos su slavais, į Kernavę šie dirbiniai atkeliavo dviem keliais: iš pačių slavų miestiečių kaip prekė ir tiesiogiai iš labiau slaviškų tradicijų paveiktų jotvingių. Savitą Kernavės miesto materialinę kultūrą iliustruoja kape Nr. 133 aptikti žiedeliniai sidabriniai paauksuoti auskarai, kurių galai užsibaigia stilizuotomis žirgo galvutėmis (7 pav.).
Neabejotinai slaviškos kilmės papuošalai – “lelijos” formos kabučių vėrinių fragmentai (8 pav.). Sidabrinių vėrinių iš šio tipo kabučių aptiktą žymiausiuose Lietuvos XIV a. lobiuose (Stakliškės, Geliogaliai). Vienas visas šio tipo vėrinys surastas jau XIV a. pabaigos kape Kernavės bažnyčių teritorijoje. “Lelijos” formos kabučių plačiai aptinkama rytinių slavų piliakalniuose ir pilkapiuose, ypač Smolensko srityje (Финоутры..., 1987, p. 315–346). Artimiausias Kernavei jų gamybos centras buvo Naugardukas. Ten aptikta kabučiams gaminti skirta matrica (Зверуго, 1989, p. 129, pav. 67:14).
Kernavės kapinyne surasta kaklo vėrinių su įvežtiniais kryželiais, tačiau su vietiniais gintaro karoliais (9 pav.). Įvežtiniais laikytini ir 2 vėriniuose aptikti briaunoti karoliai iš sardonikso (oniksų grupė) akmens. Tačiau surasta kaklo apvarų ir iš vietoje pagamintų žvangučių arba tik baltams būdingų rombinių kabučių. Tiesa, vienas rombinis kabutis buvo paauksuotas, o tai nėra būdinga šio tipo dirbiniams. Taigi kaklo apvarų sudėtis, jas sudarančių komponentų kilmė vėlgi rodo sinkretinį Kernavės bendruomenės pobūdį tiek etnine, tiek konfesine prasme.
Gausiausia Kernavės kapinyne aptiktų papuošalų grupė – žiedai. Surasta daugiau kaip 100 įvairių tipų žiedų tiek vyrų, tiek moterų kapuose. Daugelis jų – pinta arba praplatinta priekine dalimi, taip pat juostiniai, paplitę plačiame tiek slavų, tiek baltų regione. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tris tipologiniu požiūriu unikalias žiedų grupes: žiedai su stiklinėmis akimis, žiedai, pagaminti iš sulituotų vielučių (skan technika), ir tuščiaviduriai žiedai, pagaminti metaloplastiniu spaudimo būdu. Žiedų su stiklo akimis kapinyne aptikta 9 bei du fragmentai (10 pav.). Dar 4 žiedų su stiklo akimis fragmentai surasti miesto kultūriniuose sluoksniuose. Taigi Kernavės viduramžių archeologijos paminklų kompleksas žiedų su stiklo akimis skaičiumi prilygsta tokiems prekybos ir amatų centrams kaip Kijevas arba Novgorodas. Vieno šio tipo žiedų akutė buvo ne stiklinė, o iš kalnų krištolo. Tačiau dėl konstrukcijos paprastumo ir universalumo sunku pasakyti, ar šie žiedai yra įvežtiniai, ar vietos gamybos. Tik jų gausa leidžia manyti, kad tai yra vietos juvelyrų darbo produktas.
Technologiniu požiūriu sudėtingiausi žiedai – pagaminti skan technika, su stiklo akimis, papuošti prilituotomis vielutėmis bei spurgeliais. 3 jų aptikti Kernavės XIII–XIV a. kapinyne, dar 4 – XIV a. pabaigos kapuose bažnyčių aplinkoje (11 pav.). Šių dirbinių analogų aptikti nepavyko. Vienintelis technologiškai ir stilistiškai to paties tipo žiedas aptiktas jotvingiškame kape su akmeninėmis krūsnimis Venzovščinos kapinyne, Nemuno aukštupyje (Kviatkovskaja, 1998, p. 91, nuotr. 27). Kernavėje surasti net 7 tokie žiedai, taip pat jų nebuvimas kitų miestų kultūriniuose sluoksniuose ir kapinynuose leidžia teigti, kad tai yra vietos juvelyrų darbas. Naudotų technologijų sudėtingumas rodo, kad šiuos dirbinius gamino aukščiausio lygio juvelyrikos meistras. Ši unikalių dirbinių grupė vėlgi traktuotina kaip savitos miestietiškos kultūros juvelyrikos meno pavyzdys.
Kitas tik Kernavės viduramžių paminklams būdingas sidabrinių žiedų tipas – originalūs tuščiaviduriai žiedai, pagaminti metaloplastiniu spaudimo būdu (12 pav.). XIII–XIV a. kapinyne jų aptikta 4. Kad tai vietos juvelyrų produktas, rodo analogiško žiedo galvutė, surasta miesto kultūriniame sluoksnyje, juvelyro dirbtuvėse. Šio žiedų tipo analogų miestų archeologinėje medžiagoje nėra. Tik Stakliškėse surastame lobyje aptiktas vienas tokia pačia technika pagamintas žiedas. Įdomus motyvas išmuštas ant šių žiedų priekinės dalies: dviem atvejais – svastika, dviem – įstrižas kryžius. Taigi vėl matome sudėtingas juvelyrinių dirbinių technologijas, perimtas iš krikščioniškų kraštų, ir pagoniškus simbolius – svastikas tame pačiame dirbinyje.
Kalbant apie kitas dirbinių grupes ir apskritai visą Kernavės viduramžių miesto archeologinį palikimą pažymėtina, kad vietiniai baltų kraštams būdingi gaminiai – pasaginės bei plokštelinės segės, įvairiausių tipų žiedai, kabučiai, kiti dirbiniai aiškiai vyrauja. Tačiau Kernavei, kaip ir kiekvienam viduramžių miestui, būdingas tam tikras kultūrinis bei konfesinis daugialypiškumas. Miestiečiai puošėsi dirbiniais, būdingais ne tik siauram baltiškam regionui, bet ir europinio miesto kultūrai apskritai. Šiame kontekste visų aptinkamų radinių grupėse aiškiai išsiskiria unikalūs, tik viduramžių Kernavės miestui būdingi dirbiniai. Taigi galime kalbėti apie čia gimusią, ir, deja, tik apie 100 metų egzistavusią savitą miesto kultūrą.
Kernavės miesto bendruomenė, jos materialinė kultūra aiškiai išsiskiria bendrame to meto Lietuvos archeologijos paminklų kontekste. Periferinių laidojimo paminklų radiniai yra vietos juvelyrų darbo, čia mažai juntama gretimų kultūrų įtaka.
Taigi Kernavės viduramžių archeologinių paminklų kompleksas reprezentuoja Lietuvos miesto kultūrą ir bendruomenę XIII–XIV a. Tai buvo struktūriškai europinio konteksto darinys, tačiau savitas vidiniu dar pagonišku pasauliu, sumišusiu su krikščioniškąja kultūra ir tradicija. Kultūrinis ir religinis sinkretizmas nulėmė Kernavės bendruomenės modelį. Tai sąlygojo savitos viduramžių miesto kultūros, net kai kurių tik Kernavei būdingų dirbinių tipų atsiradimą.