Abstract
Straipsnyje aptariami subjektyvumo projektai Paulio Celano eilėraščiuose Heimkehr (Grįžimas namo) irStimmen (Balsai) iš rinkinio Sprachgitter (Kalbos grotos). Remiantis modernizmo ir postmodernizmo teorijose plėtotomis subjekto koncepcijomis, subjektas suprantamas ne kaip įvykusi tapatybė, o kaip viena iš galimų perspektyvų ir kaip determinuotas kalbos. Teigiama, kad kiekviename eilėraštyje subjektas steigiasi iš naujo, yra vis kitoks, reikalaujantis iš skaitytojo nuolatinės savo žvilgsnio peržiūros. Eilėraščius leidžia gretinti balso, nebylumo, atminties, rašto refleksijose aptinkami subjekto ir kalbos sanklotos ir atskirties atvejai. Tekstus sieja implikuojamos tapatybės ir skirtumo, savasties ir kitybės problemos. Eilėraštyje Heimkehr atsiveria subjekto esaties–nesaties paradigma, kurioje artikuliuotas, tačiau nebylumu ir marumu paženklintas „aš“ gali būti perskaitytas kaip sau kitas. Eilėraštyje Stimmenbalsų figūromis kuriama nesubstancialaus, spektriško, figūratyvaus subjektyvumo suvokimo galimybė.
Downloads
Download data is not yet available.
Most read articles by the same author(s)