Neatrodo, kad Petrarca labai jau mėgstamas nūdienos italų poetų. Mat XX a. poezija linkusi vengti uždarų poetinių formų, ir Petrarcos pavyzdys dėl to atrodo gana tolimas, į jį žvelgiama santūriai. Kita šio santūrumo priežastis – reakcija į praeityje ilgai trukusį poeto garbinimą.
Atmetus išankstinį nusistatymą, vis dėlto reikėtų ištirti, kur slypi Petrarcos ,,Dainyno“ novatoriškumas. Petrarca iš esmės pakeitė poetinės komunikacijos pobūdį, atvėrė ją vidinės subjekto dinamikos konkretumui. ,,Dainyne“ iškylantis ,,aš“ – jau ne alegorinė ar metafizinė kategorija, o savastis kaip vyksmas, kaip procesas, kuriuo atskleidžiamas jos klostymasis atminties, laiko ir išgyvenimų plotmėje.
Taip iškyla egzistencinio ir etinio ,,paklydimo“ (erranza) kriterijus, laikytinas esminiu Petrarcos asmeninės ir poetinės patirties dalyku. Moteris, buvusi teologinis simbolis (kaip, pavyzdžiui, Dante’s kūryboje), ilgainiui virsta pasaulietinės, žemiškos meilės objektu. Viena vertus, nukreipdama mintis nuo Dievo į save, moteris veda į moralinius klystkelius, antra vertus, ji vis dėlto įkūnija aukščiausią poetinį įkvėpimą. Šį tematinį naujumą liudija bei pabrėžia ir formos naujovės. Išraiškos pavidalai, apvalyti nuo gruoblėtumo ir įmantrybių, pakylėjami į tokį stilistinį tobulumą (kanconose ir sonetuose), kad amžiams taps paradigma, palikusia giliausią pėdsaką italų ir Europos poetinėje tradicijoje. Reikėtų nepamiršti ir to, kad Petrarcos poezijoje, nepaisant pripažintos vidinės pusiausvyros, esama ir naujų jausmo apraiškų – nerimasties, pakrikimo – liudijančių, kad artėjama prie grynai modernios pasaulėjautos.