О традициях русской любовной лирики XIX века (Н. Некрасов и Ф. Тютчев)

Abstract

Intymiąją N. Nekrasovo ir F. Tiutčevo lyriką suartina dialogiškas eilėraščių pobūdis ir kai kurių rusų meilės lyrikos tradicinių motyvų raida (pvz., Puškino „išgyvenimų prisiminimų“ tema). Šie motyvai ir vaizdiniai (pavyduliavimas, kančios, lemtis, laiškai, liepsna) neretai įgyja skirtingą plėtotę poetų meilės eilėraščiuose. Straipsnyje pagrindiniu nagrinėjimo objektu yra N. Nekrasovo „Degantys laiškai“ ir F. Tiutčevo „Ji sedėjo ant grindų…“. Šių dviejų tekstų analogija nagrinėjama temos ir vaizdinių lygmenyje. Išanalizuotos personažų (lyrinio subjekto ir herojės) lyrinio vyksmo panašybės ir skirtybės. Autorė daro išvadą, kad Nekrasovo meilės lyrika, nepaisant romantinių  motyvų pastovumo, artima XIX a. antros pusės rusų psichologinei prozai su jai būdinga griaunančios meilės jėgos tema.