Straipsnyje analizuojamas Nikolajaus Gogolio asmenybės ir kūrybos ukrainietiškasis aspektas, kuris išryškina jo, kaip dviejų kultūrų paribio žmogaus, savitumą. Analizei pasirinkta memuarinė medžiaga, publikuota leidinyje Gogolis amžininkų prisiminimuose (1952). Medžiagos sisteminimui taikomos Edwardo W. Saido veikale Orientalizmas nubrėžtos „kito“ reprezentacijos analizės perspektyvos, visų pirma — idėjos apie reprezentacijos teatrališkumą bei orientalizmo diskursyvumą. XIX a. rusų kultūra sukūrė Ukrainos diskursą, kuris nulėmė Gogolio asmenybės „perskaitymą“, tapatinant ją su egzistuojančiais stereotipais. Suprantama, kad Gogolis ir pats aktyviai dalyvavo šio diskurso kūrime savo „ukrainietiškomis“ apysakomis bei straipsniais apie Ukrainos istoriją ir tautosaką. Amžininkų prisiminimų analizė leidžia teigti, kad prie šio diskurso kūrimo prisidėjo ir paties rašytojo asmenybė, kurios savitumas išplėtė bei suproblemino ukrainiečio įvaizdį rusų kultūroje.
