Skausmas yra dažna problema, pasireiškianti reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose gydomiems ir slaugomiems pacientams. Pacientų be sąmonės skausmas neretai vis dar nevertinamas, nes pacientai negali išsakyti žodžiais ar kitaip išreikšti patiriamo skausmo. Svarbu, kad ne tik gydytojai, bet ir slaugytojai, taikydami tinkamas priemones, reguliariai ir prireikus vertintų pacientų be sąmonės skausmą. Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – išanalizuoti pacientų be sąmonės skausmo vertinimą reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Tyrimo metu buvo apklaustas 41 reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose dirbantis slaugytojas. Taip pat buvo stebima ir registruojama 8 slaugytojų (iš 41 dalyvavusio apklausoje) veikla. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dauguma reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų vertina pacientų be sąmonės skausmą procedūrų metu. Pagrindiniai požymiai, į kuriuos atsižvelgia slaugytojai, vertindami skausmą, yra veido išraiškos pokyčiai (įtempta, iškreipta), vokalizacija (dūsavimas, dejavimas, verkimas) ir tachikardija. Slaugytojų vertinami požymiai iš dalies sutampa su standartizuotuose skausmo vertinimo instrumentuose pateiktais požymiais.