Virtuali realybė – tai kompiuterio generuojama trimatė aplinka, stimuliuojanti fizinį buvimą realiame arba įsivaizduojamame pasaulyje. Įvairios virtualios realybės sistemos gali atkurti vieną, keletą arba visus penkis žmogaus pojūčius – skonį, uoslę, lytėjimą, regą ir klausą [1].
Šiame straipsnyje analizuojama virtualios realybės samprata, jos taikymas slaugoje ir slaugos intervencijose bei virtualios realybės šalutinis poveikis.
Atlikus literatūros analizę, išsiaiškinta, kad virtuali realybė yra puiki mokymosi priemonė būsimiems medicinos specialistams, ji sumažina ūmų bei lėtinį skausmą, nemalonius pojūčius ir suvokiamą laiką procedūrų metu.
Išanalizavus mokslinius literatūros šaltinius, matyti, kad virtualią realybę išbandę asmenys patiria šalutinį jos poveikį (dezorientaciją, galvos svaigimą, koordinacijos sutrikimą ir kt.), kuris gali tęstis nuo kelių valandų iki kelių dienų. Yra įvairių virtualios realybės techninių aspektų, galinčių prisidėti prie kibernetinės ligos atsiradimo, jie apima lauko vaizdą, poveikio trukmę, nesuderintą judėjimą (atsilikimą) tarp laukiamo lauko judesio ir faktinio judėjimo, kuris rodomas virtualios realybės įrenginyje. Tačiau atrodo, kad svarbiausias veiksnys, padedantis plėtoti kibernetinę veiklą, yra virtualios realybės turinys, ypač virtualaus judesio kiekis.