Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 10 proc. kiekvienos šalies populiacijos gali sirgti inkstų ligomis [1]. Lėtinės inkstų ligos susijusios su didelėmis sveikatos priežiūros išlaidomis, žema pacientų gyvenimo kokybe [1, 2]. Tarptautinės nefrologijos draugijos (ISN) duomenimis, 1 iš 10 žmonių visame pasaulyje serga lėtine inkstų liga [2, 3]. Lietuvoje, 2017 m. duomenimis, pakaitine inkstų terapija buvo gydomi 2268 pacientai, iš kurių 1340 gydyti hemodialize [4, 5]. Prognozuojama, kad iki 2030 m. visame pasaulyje pakaitine inkstų terapija naudosis apie 5,5 mln. gyventojų [4]. 2021 m. COVID-19 infekcija Lietuvoje nusinešė beveik trečdalį gyvybių iš 222 lėtinių hemodializės (HD) pacientų, o sunkus ūminis inkstų pažeidimas išsivystė 186 pacientams ir juos reikėjo dializuoti [5, 6]. Mokslinėje literatūroje daugėja duomenų apie ypač didelę riziką nefrologiniams pacientams susirgti sunkia COVID-19 infekcija [5, 6]. Tyrimai parodė, kad didžiausią riziką numirti dėl COVID-19 infekcijos turi dializuojami pacientai (3,69 proc.), transplantuoti (3,53 proc.) ir sergantys 4–5 stadijos lėtine inkstų liga (2,52 proc.), [3, 6]. Pagal ligonių kasų duomenis, Lietuvoje kasmet nustatoma apie 290 naujų inkstų nepakankamumo atvejų [7]. Dėl didėjančio hemodializuojamų ligonių skaičiaus didėja hospitalizacijos dažnis, mirštamumas, slaugos apimtys [6, 8].