Sėdimas gyvenimo būdas, ilgas sėdėjimas darbe ir mažas fizinis aktyvumas vis labiau plinta ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kartu nuosekliai auga ir sergamumas lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis [1, 2, 3]. Priežasčių, dėl kurių suaugę gyventojai yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, gali būti pačių įvairiausių: asmens sveikatos būklė ir amžius, socialinė ir ekonominė padėtis, geografinė padėtis, fizinė aplinka, fizinė bei psichinė negalia, psichologinės problemos ir t. t. [7, 8, 9]. Dalis protinį darbą dirbančių suaugusiųjų vien sėdėdami darbe praleidžia daugiau nei 25 valandas per savaitę; kiti moksliniai tyrimai patvirtina, kad vien darbe sėdima daugiau nei 6–8 val. per dieną, todėl reikšmingai padidėja rizika susirgti širdies kraujagyslių bei kitomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis [10, 11]. Bendrosiose fizinio aktyvumo rekomendacijose siūloma, kad „suaugusieji per savaitę turėtų užsiimti vidutinio intensyvumo aerobine fizine veikla bent 150–300 minučių arba bent 75–150 minučių didelio intensyvumo aerobine veikla, arba turėtų būti atliekamas šių dviejų skirtingo aktyvumo veiklų (vidutinio ir didelio inten-syvumo) lygiavertis derinys“ [12]. Padidinus gyventojų fizinio aktyvumo lygį ir ypač paskatinus mažiausiai fiziškai aktyvius žmones užsiimti reguliaria fizine veikla (iš pradžių net ir nedidelio intensyvumo), būtų galima page-rinti visos suaugusiųjų populiacijos sveikatą.