The Seasoning of Wit in the Epigrams by the Jesuits of Kražiai

Abstract

Juvenes ridentes – taip galima apibūdinti XVII a. Kražių jėzuitų kolegijos jaunuolius, baigiamojo retorikos klasės darbo autorius. Šiame straipsnyje kalbama apie vieną iš jų atliktų užduočių – epigramas. Aštuoni autoriai, lenkiškai ir lotyniškai parašę 112 epigramų, savo kūrinius vadina uczciwe żarty, t. y. pagarbiais pašmaikštavimais, arba metaforiškai – užkulu, kuriuo jie tikisi paskaninti sausus pasninko valgius. Kražių jėzuitai neabejotinai tęsia vadinamąją marciališkąją epigramų kūrimo tradiciją. Didelę įtaką jiems darė ir naujesnių laikų vietiniai garsūs Lenkijos bei Lietuvos poetai: Motiejus Kazimieras Sarbievijus bei jo koncepto teorija, neatremiamu praktiniu pavyzdžiu buvo „lenkų poezijos širdies“ Jano Kochanowskio epigramos (Fraszki).
Epigramos žanras neturi griežtai apsibrėžtos tik jam būdingos autonomijos. Toje mažiausioje ir vienoje sunkiausių retorikos formų atsispindi platus bendrosios retorikos teorijos laukas, įvairių iškalbos rūšių, pagrindinių jos funkcijų, gausybės retorinių figūrų ir argumentavimo būdų bei eilėdaros schemų panaudojimas.
Kaip matyti iš jėzuitų studentų epigramų turinio, neaprėpiama temų įvairovė apima daugybę netikėčiausių kasdienių situacijų. Intelektinio papokštavimo kūrimo priemonių galimybės retorikoje gana plačios. Studentai geba šmaikščiai pasinaudoti kalambūru, dviprasmybe, ydinguoju ratu, bumerangu, argumento krypties pakeitimo būdu, pažaisti tiesiogine ir netiesiogine pasakymo reikšme. Epigramos atlieka visas pagrindines retorikos teorijoje minimas funkcijas. Gabiausi jų autoriai moka įtikinti (persuadere), daryti estetinį poveikį, pradžiuginti, teikti pasigėrėjimą (delectare), nustebinti (admirare). Itin įsimena lakoniškos epigramos, kurių užsklanda moraliai pamoko (docere) šmaikščia ir sklandžia autorine sentencija.