Straipsnyje analizuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) praktika bylose, susijusiose su kompensacija už priverčiamąjį darbą nacionalsocialistinio (toliau – nacių) režimo metais. Siekiama nustatyti, ar EŽTT turi kompetenciją nagrinėti pareiškimus, kuriuose ginčijamas priverčiamasis darbas šio totalitarinio režimo metais ir prašoma atlyginti žalą remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK arba Konvencija) nuostatomis. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama EŽTT byloms, susijusioms su kompensacija iš Vokietijos fondo „Atmintis, atsakomybė ir ateitis“ (toliau – Vokietijos fondas): analizuojama, kokiais atvejais valstybė gali būti laikoma atsakinga už partnerinės organizacijos, mokančios kompensaciją, sprendimus, ir gali būti taikoma Konvencija; ar asmenys gali ginčyti normas, atimančias iš jų teisę į kompensaciją, ir ginčyti kompensacijos dydį; taip pat, koks yra EŽTT požiūris į teisminio ir administracinio (iš Vokietijos fondo) kompensacijos mokėjimo mechanizmus. Nagrinėjant pareiškimų priimtinumą EŽTT praktika lyginama su panašia ankstesne EŽTT ir Europos Žmogaus Teisių Komisijos (toliau – EŽT Komisija) praktika.
The Article deals with the case-law of the European Court of Human Rights (hereinafter – ECtHR or Court) in cases related to the compensation for the forced labour during the National Socialist (hereinafter – Nazi) regime. It is sought to establish whether the ECtHR has competence to consider the applications, wherein the forced labour during this totalitarian regime is contested and compensation for it is demanded invoking the provisions of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms (hereinafter – ECHR or Convention). Particular attention is paid to the case-law of the ECtHR related to the compensation from the German Foundation “Remembrance, Responsibility and Future” (hereinafter – German Foundation): it is analyzed in which cases the member State can be responsible for the decisions of the partner organization, paying the compensation, and the Convention is applicable; whether the applicants can contest the norms divesting them of the right to the compensation and challenge the amount of the compensation; in addition, what is the stance of the ECtHR on the court and administrative (from the German Foundation) reparation mechanisms. Examining the admissibility of the applications the practice of the ECtHR is compared to the akin former practice of the ECtHR and the European Commission of Human Rights (hereinafter – EHR Commission).