Straipsnyje analizuojama socialinio draudimo ir valstybinių pensijų sistema Lietuvoje, atskleidžiant, kad pirma sistema remiasi socialinio solidarumo principu, o antroji – atlyginimu už nuopelnus valstybei kriterijumi. Straipsnio pagrindinė ašis – teisės į pensiją ir nuosavybės teisės santykis. Autoriaus nuomone, toks santykis egzistuoja tik netiesiogiai. Straipsnyje teigiama, kad socialinių išmokų dydis turėtų būti siejamas visų pirma su lėšų, surenkamų į socialinio draudimo fondą, dydžiu. Taip pat analizuojama ir ekonominė krizė, kaip tam tikra galima išimtis (force majeure) žmogaus socialinių ir ekonominių teisių srityje.
The system of pensions (the social security pension and so called the state pension) in Lithuania is analyzed in the article. The social security pension is based on the principle of social solidarity, while the state pension is based on the idea of certain reward for merits granted for the particular society. The main issue of the article is to analyze relationship between one’s right to pension and right to ownership (property). According to the author, if such a relationship exists at all, it might be find only indirectly. Economic crisis as certain possible force majeure in the filed of human rights protection is also analysed in the article.