Šiame straipsnyje tiriamas Lisabonos sutartimi įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263 straipsnis ir iš jo kylantys ieškinių dėl panaikinimo priimtinumo sąlygų pasikeitimai. Tyrimo metu nustatyta, kad jis, palyginti su anksčiau galiojusia EB sutartimi, įveda keletą naujovių. Pirma, išplečiamas institucijų, kurių aktai gali būti peržiūrimi, sąrašas, antra, Regionų komitetas priskiriamas prie kvaziprivilegijuotų ieškovų, galinčių ginti savo prerogatyvas, o nacionaliniams teismams suteikiama tam tikra teisė ginčyti ES teisės aktus subsidiarumo principo kontekste, ir, trečia, išplečiama privačių subjektų locus standi. Būtent pastarajam klausimui skiriama daugiausia dėmesio – straipsnyje itin plačiai analizuojama, kaip pakito privačių subjektų locus standi ginčijant ES teisės aktus ir ar tai išsprendžia su ankstesne straipsnio redakcija sietas teisės į veiksmingą teisminę gynybą problemas.
This article analyses changes in relation to the action for annulment under Treaty on the Functioning of the European Union (TFEU). Having examined Article 263 TFEU, the author concludes that it introduces several changes. Firstly, Court’s jurisdiction is extended to cover acts of the European Council, Union bodies, offices and agencies which are intended to produce legal effects. Secondly, the Committee of Regions acquired status of semi-privileged applicant to bring actions for annulment for the purposes of protecting its prerogatives, while national parliaments (through the Member States) were granted certain standing in annulment proceedings on subsidiary grounds. Thirdly, locus standi of private applicants is extended. This third change is given a special attention in the article and author discusses it from various points of view.