Straipsnyje pristatomas Vilkaviškio jaunuolių kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimas. Tiriamoji medžiaga – pagal perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais parengtą anketą surinkti duomenys.
Moksleivių savimonėje susiformavęs nevienalytis gimtųjų apylinkių šnektos vaizdas – Vilkaviškyje kalbama ir tarminiu, ir netarminiu, ir abiem kalbos variantais. Kalbinės gimtinės kaip tarminės raiškos plotas paprastai apima gretimas sritis arba beveik sutampa su patarmės, regiono ribomis. Kalbinė gimtinė kaip bendrinės kalbos zona, Vilkaviškio jaunuolių požiūriu, neatsiejama nuo Marijampolės, kurioje taip pat fiksuota trejopa kalbinė raiška.
Vilkaviškio apylinkėse vartojamos šnektos gyvybingumą ir tęstinumą rodo ne tik beveik pusės respondentų pasirinkimas kalbėti tarmiškai, palankus tarmės vertinimas ir jos vartojimas visuose domenuose, tarmiškai kalbančio žmogaus siejimas su kilme, gyvenamąja vieta, praeitimi, vyriausiąja karta ir pagarba savam kraštui, tradicijoms, bet ir sudėtingas savajai šnektai būdingų tarminių ypatybių įvardijimas.