Straipsnyje pateikiama dviejų tipų neverčiamų tekstų analizė. Pirmiausia aptariami vertimo vienetai – įvairios apimties leksiniai vienetai, sudarantys nedalomą minties vienovę. Jie kilę iš tradicijos ir kultūros ir sudaro šnekos aktų pagrindą. Tekste vertimo vienetai dažnai įgyja oficialų – kanonizuotą, teisinį – statusą. Lygiagretieji tekstai (viešieji įspėjamieji, nurodomieji, draudžiamieji ir kt. ženklai, plakatai ir pan.) – tai skirtingi tekstai, kylantys iš identiškos pragmatinės situacijos. Jie, skirtingai nei vertimo vienetai, pasižymi šiokiu tokiu variantiškumu, tačiau jų vartojimą kalboje lemia kalbos normos, tradicijos, sutartinės vartojimo formos, adresanto ir adresato santykiai.