Šiuolaikinė žiniasklaida dėl informacinių technologijų sukeltos raiškų konvergencijos dažnai susiduria su produkcijos problema: naujienų gamybos tempas ir žurnalistų profesinių vertybių komercializavimas lemia daugiau skandalų apie politikos veikėjų ir įžymybių gyvenimą, kriminalinių istorijų eksploatavimą, bulvarines tendencijas publicistikoje ir net tiriamojoje žurnalistikoje. Ir nors atrodytų, kad visuomenė ir politikos veikėjai priprato prie dominuojančios rėksmingos politinės kultūros, tačiau kartais pasitaiko tokių skandalų, kurie ne tik turi rimtų socialinių pasekmių, sukelia socialinių santykių krizes, tačiau sukelia rimtų padarinių ir medijų sistemai, lemia jos raidos sukrėtimus. Prie tokių reiškinių galima priskirti ne tik Prezidento Rolando Pakso skandalą (2004 m.), bet ir vadinamąjį pedofilijos skandalą (2009–2010 m.). Straipsnyje, pasinaudojant naujienų gamybos (Molotch, Lester, 1974) ir naujienų vadybos (McNair, 1998; Schudson, 2003; Balčytienė, 2009) teorinėmis įžvalgomis, skandalo (Thompson, 2000) ir moralinės panikos (Critcher, 2005) konceptais bei krizių komunikacijos teorija (Wilcox, Cameron, Ault, Agee, 2007), aptariamas pedofilijos skandalo (2009–2010 m.) atspindėjimas ir atskleidžiamos žurnalistų profesinės nuostatos. Straipsnio tikslas – išnagrinėti skandalo kilimui įtakos turinčius naujienų gamybos ir jų vadybos veiksnius, išryškinti šaltinių ir žurnalistų pozicijas proceso metu bei parodyti žiniasklaidos dalyvavimo socialinį vaidmenį.
Esminiai žodžiai: pedofilijos skandalas, moralinė panika, krizių komunikacija, reputacija, politikos komunikacija, įvykių skatinimas.