Straipsnio tikslas – apžvelgti žiniasklaidos savireguliavimo (savitvarkos) modelius, veikiančius užsienyje, aptarti savitvarkos institucijų pobūdį ir funkcijas, savitvarkos institucijų struktūrą, finansavimą ir taikomas sankcijas, išanalizuoti kokie savitvarkos modeliai naudojami mūsų šalyje. Pateikiant žiniasklaidos savitvarkos Lietuvoje problematiką, atkreiptinas dėmesys į Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, įsigaliojusias nuo 2015 m. sausio 1 d., taip pat pristatomos naujo savitvarkos instituto – Visuomenės informavimo etikos komisijos formavimo nuostatos ir funkcijos, šios komisijos darbo organizavimo, finansavimo principai ir sprendimų paskelbimo tvarka. Atskira straipsnio dalis skiriama žurnalistų, dirbančių nacionalinėje ir regionų žiniasklaidoje, apklausos rezultatams. Apklausoje siekta išsiaiškinti, kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai (N=60), dirbantys praktinį žurnalistinį darbą, supranta ir vertina žiniasklaidos savitvarką Lietuvoje. Straipsnio teorinis metodologinis pagrįstumas – loginė, lyginamoji ir kompleksinė šaltinių analizė, taip pat sociologiniai ir sisteminiai tyrimo metodai, turinio analizė, kiekybinė ir kokybinė duomenų analizė; aprašomoji statistika.