Sutrypianti ir reabilituojanti, pasmerkianti myriop ir grąžinanti šansą gyventi – tokią žiniasklaidos jėgą prieš šimtą metų pajuto prancūzų kariuomenės kapitonas Alfredas Dreifusas. Dramatiška vieno žmogaus istorija tapo chrestomatiniu pavyzdžiu žurnalistikos istorijoje – kokią griaunamąją
galią turi tyčinis visuomenės nuomonės formavimas. Laikraščių įtaka XIX a. pabaigos Prancūzijoje jau buvo tokia stipri, kad ne tik formavo viešąją nuomonę, bet ir lėmė teisėsaugos pareigūnų sprendimus. Tai yra prielaida lyginti istorinį įvykį su dabartine „ ketvirtosios valdžios“ įtaka
politikos institucijoms, nagrinėti atvejį kaip objektyvios žurnalistikos problemą – ne tik kaip vieno žmogaus dramą.
Iš Elzaso kilęs žydas A. Dreifusas (1859–1935) tarnavo Prancūzijos kariuomenėje – šiam vyrui buvo prognozuojama sėkminga karjera. Tačiau 1894-ųjų spalį ne tik žlugo A. Dreifuso karjeros planai, bet ir gyvybė pakibo ant plauko. Kapitonas buvo apkaltintas išdavęs tėvynę.
Rimtų įkalčių Prancūzijos karinė žvalgyba neturėjo – rėmėsi tik anoniminiu rašteliu, rastu Vokietijos karinio atašė šiukšlių dėžėje. Juo buvo siūloma suteikti slaptos informacijos apie Prancūzijos kariuomenės ginkluotę. Įtarimų šešėlis pirmiausia krito ant žydų tautybės kapitono A. Dreifuso –
mažai kas tikėjo būtent žydo lojalumu šalies kariuomenei. Taigi šis atvejis atskleidžia ir socialinio konflikto aplinkybę – antisemitizmą, išplitusį plačiai, bet turėjusį lemtingos reikšmės vienos bylos atveju.
A. Dreifuso bylos nagrinėjimas sukėlė didžiulį ažiotažą Prancūzijos visuomenėje. Remdamasis suklastotais įrodymais bei skubotomis išvadomis Karo lauko teismas uždarame posėdyje pripažino kapitono kaltę ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tik 1898 metais
prancūzų rašytojas ir publicistas Emilis Zolia prancūziškuose laikraščiuose paskelbė atvirą laišką „Aš kaltinu!“, kuriame smerkė Prancūzijos valdžią gėdingu sąmokslu prieš nekaltą žmogų. Byla buvo peržiūrėta. 1899 metais A. Dreifusas buvo amnestuotas, o 1906 metais jam buvo sugrąžintas neteisingai atimtas Prancūzijos armijos kapitono laipsnis.
Į šią istorinę klastos ir išdavystės, tiesos ir melo, visuomenės ir politikų interesų dramą, daugiau nei prieš šimtmetį sukrėtusią Prancūziją ir sulaukusią atgarsio kitose šalyse, atidžiau pažvelgė, vertindami žiniasklaidos vaidmenį, I kurso magistrantai.1 Kiekvienas jų atskleidė vis kitą
A. Dreifuso bylos aspektą.
Bylos nagrinėjimas iš dalies padeda suvokti, kaip formuojasi žiniasklaidos filosofija. Bylos ypatumai – tai ir žiniasklaidos psichologijos ypatumai, atsispindintys ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.
Grupės autorių straipsnio tikslas – per atvejo analizę atskleisti tiriamosios žurnalistikos vaidmenį socialinį rezonansą kėlusioje byloje, parodyti dvejopą žiniasklaidos, kaip viešumo priemonės problemą: žurnalistika yra priemonė nuomonei perteikti – nelygu, kuri nuomonė ir kada stipresnė
(pirma, nauja, „teisinga“).
Esminiai žodžiai: karikatūra, partinė spauda, Prancūzijos dienraščiai, viešoji nuomonė, žiniasklaidos kokybė, „žydų klausimas“.