Annie Ernaux antidienoraščiai

Abstract

Straipsnyje nagrinėjami žinomos prancūzų rašytojos Annie Ernaux (1940) dienoraš- čiaiIšorinio gyvenimo dienoraštis (Journal du dehors, 1993) ir Išorinis gyvenimas (La vie extérieure, 2000), siekiama atskleisti jų savitumą, kuris lietuvių skaitytojui gali pasirodyti įdomus ir novatoriškas, praturtinantis autobiografinę literatūrinę tradiciją. Autorės dienoraščius literatūros kritikai linkę vadinti antidienoraščiais. Ši, antidienoraščių, perspektyva pirmiausia išryškėja abiejų knygų pavadinimuose, kurie įtraukia skaitytoją į postmodernistinį žaidimą su kanoninio, daugiausia vidinį gyvenimą tyrinėjančio, paslapčiomis rašomo dienoraščio turiniu, žadėdami tam tikrą skaitymo sutarties paradoksą – dienoraštį, kuris telksis ne į slaptąsias sielos gelmes, bet į išorinį pasaulį, bus gaubiamas ne slaptumo, bet viešumo auros, nes išorinis pasaulis visiems prieinamas.