Minint Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų raidos 60-metį atsirado dingstis bendrais bruožais apžvelgti šios mokslinių tyrimų šakos raidą Lietuvoje. Autorius išskiria tris pagrindinius žurnalistikos mokslinės plėtros Lietuvoje etapus ir bruožus: 1) J. Keliuočio žurnalistikos mokyklos filosofiją;
2) okupacijų laikotarpio prisitaikymą; 3) išsilaisvinimo epochą ir vadavimąsi iš „suspendavimo“.
Straipsnyje bus mėginama išryškinti tuos veiksnius, kurie formavo mūsų žurnalistikos – mokslo, studijų bei praktikos – raidą ir kūrė nenutrūkstamą nacionalinės žiniasklaidos tradiciją. Tuo siekiama iškelti konceptualų klausimą: ar komunikacijos mokslo kryptis, kuri pirmiausiai susiformuoja Vakaruose kaip industrinės ir modernios visuomenės globalaus veikimo ir plėtros pasekmė, buvo (yra) brandinama ir tęsiama Lietuvoje? Kitaip tariant, čia domimasi: kaip ir kada pasaulinis komunikacijos mokslas įžengia į Lietuvos erdvę? Straipsnyje pasiremiama dvejomis teorinėmis prieigomis. Politologo Haroldo D. Lasswello teorija pagrindžia aplinkybę, kad masinės komunikacijos priemonės sukuria lojalų informacijos vartotoją, kuris nekvestionuoja žiniasklaidos pranešimų. Tuo tarpu pagrindinė filosofo Michelio Foucaulto prielaida yra tai, kad galios mechanizmai nesustabdo refleksyvios žmogaus veiklos, bet priešingai – išprovokuoja nenuspėjamas ir nenutrūkstamas intelektualines išraiškos formas. Taigi bendrai aptarsime, kaip, žvelgiant iš šių dviejų teorinių perspektyvų, augo Lietuvoje žurnalistikos mokslinių tyrimų šaka ir pamatysime, kaip tai lemia komunikacijos mokslų stiprėjimą.
Esminiai žodžiai: galia, masinės komunikacijos priemonės (MKP) ir masinės informacijos ir propagandos priemonės (MIPP), komunikacijos mokslas, propaganda, totalitarinė visuomenė, žurnalistika, žurnalistikos mokykla ir filosofija.