Yra du reikšmingi principai, kuriais pagrįstas televizijos (TV) režisieriaus darbas. Pirma, televizija labai priklausoma nuo technikos: kuo technika įmantresnė, tuo televizijos režisierius turi daugiau galimybių savo darbą atlikti įdomiau ir šiuolaikiškiau. Kitaip tariant, TV režisieriaus specialybė tiesiogiai susieta su technikos plėtra; šios aplinkybės neįvardytume kaip esminės teatre, nors šiuolaikiniame teatre ir taikomos įvairios judesio, vaizdo bei garso technologijos, vis dažniau panaudojama būtent televizijai sukurtų raiškos priemonių.
O kitas principas – bendresnis: režisūra apskritai – televizijos, reginio ar teatro – remiasi tuo, kad režisierius yra vadovas, kuris valdo šį reiškinį nuo pradžios, lemdamas kūrinio ir jo dalyvių likimą. Dažniausiai ne scenaristas ir net ne prodiuseris, bet TV režisierius suformuoja galutinį rezultatą, tad žiūrovas žiūri režisieriaus akimis, pamatydamas tai, ką profesionalas „įdėjo“ į kadrą. Todėl, skirtingai nuo teatro veikalo (kai pjesę ar kitą idėją stengiamasi sutalpinti scenos erdvėse), televizijoje, siekiant „sudėti“ kūrinį į TV ekraną, atsiranda esminė problema: kaip įgyvendinti sugalvotus dalykus ir kaip paversti idėjas tokiomis vizijomis, kurios taip „tilptų“ palyginti mažame ekrane, kad rezultatas žiūrovui būtų paveikus.
Teatre, stebėdami spektaklį, mes galime pamatyti „pašalinių“ dalykų, juolab kad jie kurį kitą vakarą bus „kitaip“ pastebėti, nes scenoje veiksmas vyksta labai aktyviai – ypač, kai ten sukurta įvairių personažų. O, žiūrė dami į TV ekraną, mes matome tai, ką mato ir nori pabrėžti režisierius. Šis ypatumas skiria TV režisierių nuo kitų – teatro arba masinių, meninių renginių režisierių tuo, kad jis aktyviausiai veikia žiūrovą ir perduoda savo požiūrį griežtai „įrėmintu“ darbu.
Šiame straipsnyje noriu aptarti šiuolaikinės TV režisūros problemas, pabrėžti jos ypatumus ir skirtumus, o ne tik palyginti su kinu arba teatru, kur žmogus tiesiogiai bendrauja aptemdytoje erdvėje. Mat TV ekranas yra atviras – tarsi aikštė, kurioje stebint pateikiamus dalykus (kūrinius) dar ir valgoma, kalbamasi, vaikščiojama (žiūrovas nueina ir grįžta). Kokį vaidmenį šiandien įgyja TV režisierius televizijoje? Ir kokį – praranda. Labiau noriu kalbėti apie TV režisierių, vadinamą „režisieriumi-statytoju“ (kurių yra daug mažiau, negu „režisierių – transliuotojų“). Straipsnyje, aptardamas pokyčius, atkreipsiu dėmesį, kaip pakito režisieriaus vaidmuo palyginti su tuo sovietiniu laikotarpiu, kai televizija Lietuvoje atsirado ir brendo.