Pirmasis fotožurnalistikos raidą Lietuvoje yra iš dalies apžvelgęs V. Juodakis knygoje „Lietuvos fotografijos istorija“ (iki 1940m.)1. Ši knyga skirta visos fotografijos istorijai, tad fotožurnalistika buvo analizuojama tik kaip vienas iš fotografijos plėtotės barų, glaustai ir eskiziškai, bet pasitelkus būtiniausius faktus, svarbiausius leidinius, aptarus fotožurnalistikos žanrus, parodžius kiekybišką augimą įvairiuose leidiniuose. V. Juodakis pirmasis plačiau įvedė XIX a. – XXa. pradžios Lietuvos fotografiją į tarptautinę erdvę Londone leidžiamame žurnale „Fotografijos istorija“2.
Per atsikūrusios Lietuvos dešimtmetį pasirodė daug naujų mokslinių tyrimų, fotografijos istorijos knygų: „Vilniaus fotografija. 1858–1915“3, „Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muzie uose“4, „Czechowicz. XIXa. Vilniaus vaizdai“5, „Tyszkiewicz. Fotografijų albumas“6, J. Bulhak „Vilniaus barokas“7, A. Snitkuvienė „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“8, „Lietuvos fotografija iki XXa.“9, Sk. Valiulio ir S. Žvirgždo „Fotografijos slėpiniai“10. Paraleliai suintensyvėjo to pačio laikotarpio, net tų pačių autorių tyrinėjimai Lenkijoje: „Žvilgsniai į Vilnių“ („Spojrzenia na Wilno“. Fotografia wileńska 1839–1939)11, „Vilnius ir Vilnija ant amžių sandūros Stanislovo Flerio fotografijose“ („Wilno i Wileńszczyzna na przełomie wieków w fotografii Stanisława Filiberta Fleury (1858–1915)“ ir kiti.12 Užsienyje padaugėjo mėginimų parašyti pasaulinę fotografijos istoriją:
M. Frizot „Naujoji fotografijos istorija“ („The new history of photography“), Vokietija13, M. W. Marien „Fotografija. Ir kultūros istorija“ („Photography. A cultural history“)14. Daugėja atskirų kraštų istorijų ir
atskiriems autoriams ir periodams skirtų monografijų. Pasak M. Marien, „per kelis pastaruosius dešimtmečius fotografijos istorijos erdvė labai išsiplėtė, atsirado daug šviežios medžiagos, o nauji analizės būdai padėjo atsirasti gyvybingam interdisciplininių studijų laukui […] Menas, fotožurnalistika, socialinė dokumentika ir moksliškas žvilgsnis konverguoja, išblukina tradicinius apribojimus, skatina ir naują fotografijos praktiką“15. Nebepatenkina ir įsigalėjusi XX a. antroje pusėje tendencija į fotografijos istoriją žiūrėti vien menotyriniu žvilgsniu, dar papildant jos istoriją technikos ir technologijos kaitos apžvalga (žr. lietuviškai išleistą J. Jeffrey knygą „Fotografijos istorija“16 ar VDA išleistą „Lietuvos dailės istoriją“17). Toks vertinimų siaurumas knygoje „Fotografija. Istorijos krizė“18 vadinamas pačių fotografijos istorikų krize. Čia iškeliamas ir toliau tebevyraujantis anglo-amerikietiškasis centrizmas, nustumiantis į periferiją ištisus žemynus
ir regionus. Toks likimas ištiko ir Rytų Europą: jai nelengva prasiskinti kelią į globalinį fotografijos raidos kontekstą. Todėl minėto metodologinių fotografijos istorijos studijų rinkinio autoriai siūlo kitą kelią: pradėti nuo savo šalies ar platesnio regiono fotografijos istorijos tyrimo visais aspektais,
bet paraleliai atsižvelgti į tarptautinį kontekstą.
Bandydami taip pažvelgti į Lietuvos fotožurnalistikos raidą pamėginkime paanalizuoti porą jos paralelių su Europos fotožurnalistikos raida ir atsakyti į klausimus: 1) Kur yra fotožurnalistikos pradžia? 2) Kaip fotožurnalistika ateina į spaudą ir kokioje spaudoje ji geriausiai plėtoja savo
galimybes?
Esminiai žodžiai: fotožurnalistika, ištakos, iliustruota spauda, fotoreportažas.